Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

Aš spėjau įsmukti į ilgos užuolaidos klostes akimirką anksčiau, nei ji pasiekė galerijos aikštelę. Buvo vidurnaktis. Ji stovėjo laiptų viršuje: nedidelė, aptaki figūrėlė, nei pilvota, nei liesa, remiama tvirtų kojų, su viršuje šviečiančiu vis taip pat ramiu, bet tvirto ryžto kupinu veidu. Su mėlynu, tampriai diržu sujuostu chalatu ir tvarkinga, nėmaž neišsitaršiusia šukuosena, ji atrodė taip, tarsi būtų miegojusi sėdėdama, visiškai pasiruošusi rytui. Jos plaukai buvo skysti, prigludę prie viršugalvio, veidas – papurtęs, nosis – striuka, mėsinga. Ji buvo nedaili, jei nepasakius dar stipriau – tiesiog bjauri, bet Hesteros bjaurumas kėlė visiškai kitokį įspūdį, nei bet kurios kitos moters. Ji tiesiog prikaustydavo žvilgsnį.

Emelina, parimusi laiptų papėdėje, dar prieš akimirką virkavo iš alkio, bet kai pasirodė Hestera, apsisiautusi visu savo šlovės spindesiu, mergaitė tuoj pat nustojo verkti, lyg akimoju numaldyta, tarsi tiesiog priešais ją būtų išdygęs padėklas, kaupinai prikrautas pyragaičių.

– Kaip malonu su tavimi susipažinti, – prašneko Hestera, lipdama laiptais žemyn. – Nagi, kuri tu? Adelina ar Emelina?

Emelina žiopsojo praverta burna, bet neišleido nė garselio.

– Ir nesvarbu, – kalbėjo guvernantė. – Gal norėtum ko nors vakarienei? O kur tavo sesuo? Gal ir ji neatsisakytų ko nors užkąsti?

– Niam, – ištarė Emelina; nesupratau, ar tai turėjo reikšti vakarienę, ar tas žodis įvardijo pačią Hesterą.

Hestera apsidairė, žvilgsniu ieškodama antrosios dvynės. Matyt, užuolaida jai pasirodė tiesiog užuolaida, nes, nuslydusi per ją žvilgsniu, Hestera visą dėmesį vėl sutelkė į Emeliną.

– Eime, – ištarė ir nusišypsojo.

Iš savo žydrosios kišenės ji išsitraukė raktą. Naujutėlį sidabriško mėlynumo raktą, nusvidintą taip, kad net švietė – jis iki skausmo vaiskiai tvyksčiojo mėlynoje šviesoje.

Šitai ir suveikė.

– Blizga, – ištarė Emelina. Ir tada, net nesuvokdama, kas tai ar kokių stebuklų gali įskelti, šaltais koridoriais nusekė paskui raktą – o drauge ir Hesterą – į virtuvę.

Mane, likusią tūnoti užuolaidos klostėse, gniaužė alkio spazmai, kurie netrukus užleido vietą pykčiui. Hestera ir jos raktai! Emelina! Ir vėl viskas kartojasi, visai taip pat, kaip buvo su anuo vaikišku vežimėliu. Tai buvo meilė .

Tokia buvo pirmoji naktis – ir Hestera išplėšė pergalę.

Apšniaukštas mūsų namas toli gražu nepersimainė, prisitaikydamas prie švara tvaskančios naujosios guvernantės, kaip buvo galima tikėtis. Viskas klostėsi kitaip. Šykštūs, nejaukūs saulės spinduliai, kurie, pritemę ir sudulkėję, šiaip taip prasismelkdavo pro visą amžinybę nevalytus langus ir sunkias užuolaidas, regis, visuomet krito vien tik ant Hesteros. Ji susiurbdavo juos į save, o paskui vėl išspinduliuodavo į amžiną prieblandą, tik jau atgaivintus ir šviežius, nuo jos prisilietimo pritvinkusius neregėto gyvybingumo. Po trupučiuką nuo Hesteros sklindantis spindėjimas vis labiau ir labiau plito po visą namą. Pirmąją dieną šviesos poveikį pajuto tik jos pačios kambarys. Ji nukabino užuolaidas, pamerkė į pamuiles. Paskui padžiovė ant virvės džiūti, ir čia saulė bei vėjas nelauktai netikėtai pažadino rausvų bei geltonų rožių ornamentą, kurio niekas net neįtarė čia esant. Kol džiūvo užuolaidos, Hestera, pasitelkusi laikraštį ir buteliuką acto, nusvidino langą, įsileisdama vidun visą šviesos srautą, o kai jau galėjo įžiūrėti, ką daranti, kibo gremžti kambario nuo grindų iki lubų. Vakarui atėjus, tarp tų keturių sienų ji jau buvo susikūrusi mažytį asmeninį švaros rojų. Ir tai buvo dar tik pati pradžia.

Ginkluota muilu bei balikliu, energija bei ryžtu, ji skleidė švarą po visą namą. Ten, kur dvaro įnamiai iš kartos į kartą pusakliai dvaklinėjo be jokios prasmės, sukdami betikslius ratus, vaikydamiesi įkyrius nenumaldomus potroškius, Hestera įsiveržė tarytum gaivus pavasarinio vėjo stebuklas. Ištisus trisdešimt metų gyvenimo ritmą namuose galėjai matuoti nebent pagal tingų dulkelyčių, atsitiktinai pakliuvusių į varganos šviesos drūžę, sūkuriavimą. O dabar minutes bei sekundes tiksėjo ritmingas smulkių Hesteros pėdučių tapsenimas; vienas kitas energingas mostas drėgna šluoste – ir saulės spindulyje šokančių dulkelyčių išvis neliko.

Po švaros atėjo eilė tvarkai, pats namas pirmas pajuto pokyčius. Mūsų naujoji guvernantė išsiruošė į žygį ir viską iššniukštinėjo iki panagių. Pradėjusi nuo apačios, ji neskubėdama ropštėsi iki pat pastogės, kiekviename aukšte kažką murmėdama ir raukydama kaktą. Nuo įdėmaus jos žvilgsnio neišsisuko nė viena spintelė, nė vienas užkaboris ar niša; su pieštuku ir užrašų knygute rankoje ji ėjo iš vieno kambario į kitą, išžvalgydavo kiekvieną kertę, pro jos akis neprasprūsdavo jokia pelijanti drėgmės dėmė ar išklibęs lango rėmas, ji varstė visas duris, po vieną mindžiojo visas grindlentes, ieškodama, kur kas girgžda ar cypia, bandė kaišioti senus raktus į senas spynas, sukiojo, atrinkinėjo, ženklino. Duris paskui save palikdavo užrakintas. Nors tai buvo tik „apžvalginis žygis“, tik pasiruošimo didiesiems pertvarkos darbams etapas, vis dėlto permainų rasdavosi kiekviename kambaryje, į kurį ji įkeldavo koją: čia krūva skalbinių, kruopščiai sulankstytų ir tvarkinga krūvele sudėtų ant kėdės, čia kažin kada numesta knyga, kurią ji pakeldavo ir pasikišdavo po pažastimi, ketindama nunešti atgal į biblioteką, čia ištiesinta ir užtraukta užuolaida. Visa tai vyko nepaprastai mitriai, nors skubos plika akimi nebūtum pastebėjęs nė ženklo. Atrodė, kad jai pakanka žvilgsniu apmesti kambarį, ir tamsa ima trauktis, susigūžusi iš gėdos netvarka kimba tvarkytis pati, šmėklos išsilaksto po visas pakampes. Štai šitaip ir buvo išhesteruotas kiekvienas namų kambarys.

Tiesa, reikia pripažinti, kad, galiausiai užkopusi į palėpę, net Hestera sustingo netekusi žado. Stovėjo atkragusiu apatiniu žandikauliu ir pasibaisėjusi žvelgė į pastogės ertmę. Tačiau net šis neįsivaizduojamas chaosas neprivertė jos sudrebėti. Ji suėmė save į nagą, kiečiau suspaudė lūpas ir kibo tik dar energingiau skrebenti užrašų knygutės puslapyje. Jau kitą dieną pasirodė statybininkas. Tai buvo žmogus iš kaimo, mes jį pažinojome: toks neskubrus vyrukas, kuris vaikščiodavo vilkdamas kojas, o kalbėdamas iki begalybės ištęsdavo balsius, kad burna spėtų pailsėti prieš kitą priebalsį. Jis imdavosi kokių šešių ar septynių darbų iš karto, bet retai kada užbaigdavo bent vieną, per ištisas dienas jis dūmydavo cigaretes, nužiūrinėdavo pradėtą darbą ir susitaikęs su lemtimi linguodavo galvą. Mūsų namų laiptais jis užsivilko tingiai, kaip ir buvo pratęs, bet, vos praleido penkias minutes su Hestera, išgirdome, kaip gyvai ir žvaliai sukaukšėjo jo plaktukas. Ji sugebėjo pažadinti netgi jį.

Praėjo vos kelios dienos, o namuose jau buvo įsiveisę tokie reiškiniai kaip pusryčių ar pietų metas, laikas gulti ir laikas keltis. Dar kelios dienos – ir atsirado švarūs bateliai vaikščioti po namus ir švarūs batai eiti į lauką. Ir tai dar ne viskas. Šilkinės suknutės buvo išskalbtos, sulaidytos, sutaisytos ir pakabintos į spintas galaižin kokioms mistinėms „iškilmingesnėms progoms“, o kasdienai atsirado naujos žalios ar mėlynos medvilninės suknutės su baltais dirželiais ir apykaklaitėmis.

Emelina šiomis naujomis sąlygomis stačiai sužydo. Ji iš anksto nustatytomis valandomis gaudavo sočiai pavalgyti, be to – akylai budrios akies stebima – galėjo žaisti su tvaskančiais Hesteros raktais. Ji netgi pamėgo vonią. Tiesa, iš pradžių draskėsi kaip įmanydama, klykė ir spardėsi, kol Hestera bei Misus ją nurenginėjo ir merkė į vandenį, bet paskui, kai išvydo save veidrodyje – švarutėlę, tvarkingai supintomis kasomis su įrištais žaliais kaspinais, ji tik prasižiojo ir vėl nugrimzdo į transą. Jai patiko pačiai švytėti. Kai tik Emelina atsidurdavo greta Hesteros, kaskart vogčiomis dirsčiodavo šiai į veidą, ar nesušmėžuos lūpose šypsena. O kai Hestera išties nusišypsodavo, kas atsitikdavo ne taip jau retai, Emelina įsistebeilydavo į ją su beribiu susižavėjimu. Neilgai trukus ir pati išmoko atsakyti šypsena.