Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

Kvaiša Hestera. Koks gali būti pokalbis be liudininkų ten, kur esama vaikų?

Ji pasitiko jį prie laukujų durų.

– Diena tokia graži. Gal pasivaikščiotume sode?

Juodu nužingsniavo į figūrinių medžių sodą net nenutuokdami esą sekami.

– Jūs padarėte tikrą stebuklą, panele Barou, – prašneko daktaras. – Emelinos tiesiog nebeįmanoma atpažinti.

– Ne, – ištarė Hestera.

– O taip, patikėkite. Mano lūkesčius įgyvendinote netgi su kaupu. Aš tiesiog priblokštas.

Hestera nulenkė galvą ir trupučiuką pasisuko visu kūnu, šiek tiek nusigręždama nuo jo. Manydamas, kad tokį jos atsaką padiktavo kuklumas, daktaras nutilo: net neabejojo, kad šitoks pagarbus jos profesionalumo įvertinimas turėjo atimti jai žadą. Visai neseniai apkarpyti kukmedžiai buvo puikus objektas nukreipti žvilgsniui – daktaras galėjo ramiai jais pasigrožėti, kol guvernantė atitoks. Gal ir gerai, kad jo dėmesį prikaustė tobulai išgautos geometrinės linijos, mat kitaip, ko gero, būtų pastebėjęs kreivą šypsenėlę Hesteros veide ir suvokęs savo klaidą.

Trumpas jos paprieštaravimas – „Ne“ – toli gražu nebuvo apsimestinio moteriško drovumo išraiška, kuo jį palaikė daktaras. Tai buvo tiesmukas fakto konstatavimas. Žinoma, Emelina persimainė taip, kad ją sunku ir atpažinti. Juk jos ėmėsi Hestera, tad ar galėjo būti kitaip? Anoks tai stebuklas. Štai ką turėjo omeny Hestera, sakydama: „Ne.“

Hesteros pernelyg nenustebino globėjiškas ir maloningas daktaro tonas, kuriuo šis išsakė savo nuomonę. Šiame pasaulyje vargu ar kas bent mėgintų įžvelgti genialumo apraiškas guvernantėje, ir vis dėlto, manau, ji nusivylė. Daktaras buvo tasai vienintelis žmogus Angelfilde, kuris, jos manymu, galbūt galėjo ją suprasti. Bet nesuprato.

Ji vėl atsigręžė į daktarą ir susizgribo žiūrinti jam į nugarą. Jis stovėjo susibrukęs rankas į kišenes, kiek atlošęs pečius ir žvelgė ten, kur baigėsi kukmedžio laja ir prasidėjo dangus. Tvarkingai apkirptus jo plaukus jau sidabrino žilstelėjusios gijos, o viršugalvyje švietė rausva, tobulai apskrita, kokio pusantro colio skersmens plikė.

– Džonas stengiasi atitaisyti visa tai, ką nuniokojo dvynės, – tarė Hestera.

– Kas galėjo jas paskatinti šitaip pasielgti?

– Atsakyti, kas paskatino taip pasielgti Emeliną, – lengva. Ją paskatino Adelina. Užtat atsakyti, kokios priežastys vertė čia siautėti Adeliną, – jau kur kas kebliau. Kažin, ar ji pati tai žino. Dažniausiai ji pasiduoda visiškai ją užvaldantiems impulsams, kuriuose sunku įžvelgti kokių nors sąmoningų sprendimų elementų. Bet, kad ir kokios paskatos būtų tai lėmusios, padariniai visiškai palaužė Džoną. Šį sodą puoselėjo jo tėvai ir tėvų tėvai, perduodami patirtį iš kartos į kartą.

– Koks beširdiškas poelgis. Ir juo labiau neįtikėtina, kad šitaip pasielgė vaikas.

Pasinaudojusi proga, kad daktaras nemato jos veido, Hestera nutaisė dar vieną pašaipią miną. Akivaizdu: apie vaikus jis nutuokia tikrai ne kažin ką.

– Iš tikrųjų beširdiškas. Bet vaikai kartais būna labai žiaurūs. Tik mes net neleidžiame sau šitaip apie juos pagalvoti.

Juodu lėtai nužingsniavo tarp apkarpytų, geometrinėmis figūromis paverstų kukmedžių, gėrėdamiesi jais ir šnekučiuodamiesi apie Hesteros darbą. O paskui juos, laikydamasis saugaus atstumo, bet niekad neatitoldamas tiek, kad nebegalėtų girdėti pokalbio, sekė mažutis šnipas, vis šmurkštelėdamas iš vieno kukmedžio užuoglaudos į kito. Juodu eidami sukdavo tai į kairę, tai į dešinę, kartais – ir išvis apsigręždavo, traukdavo atgal tuo pačiu keliu, kuriuo ką tik ėję – tai buvo tikras kampų ir posūkių žaidimas, painus šokio ornamentas.

– Neabejoju, panele Barou, jus pačią džiugina tie rezultatai, kurių pasiekėte triūsdama su Emelina?

– Taip. Dar kokie metai griežtos mano priežiūros – ir tikriausiai Emelina galutinai pamirš tą palaidą balą, koks iki šiol buvo jos gyvenimas, ir visiems laikams taps ta miela mergaite, kokia ji jau dabar panorėjusi sugeba būti. Protinga ji nebus niekada, ir vis dėlto nematau priežasčių, kurios jai sutrukdytų gyventi visiškai normalų gyvenimą, atskirai nuo sesers. Galbūt ji netgi ištekėtų. Juk protingos žmonos vyrai neieško, o Emelina – labai švelni ir prieraiši.

– Puiku, puiku.

– Tačiau Adelina – jau visiškai kitas reikalas.

Juodu sustojo prie lapojančio obelisko, kurio šone, kiek aukščiau nuo žemės, žiojėjo ilga išplėšta žaizda. Guvernantė užsižiūrėjo į apnuogintas tamsrudes vidines šakas, palietė vieną iš ūglių, išsistiebusių iš paties kamieno šviesos link. Ir atsiduso.

– Adelina mane glumina, daktare Modsli. Negaliu jos perprasti. Būčiau išties dėkinga, jei išsakytumėte savo, kaip medicinos profesionalo, nuomonę.

Daktaras mandagiai nusilenkė.

– Būtinai. Sakykite, kas jums kelia nerimą?

– Kaip gyva nesu mačiusi tokio neperprantamo vaiko. – Ji patylėjo. – Atleiskite, jeigu jums pasirodys, kad mano pasakojimas gana išdrikas. Tiesiog turbūt neįmanoma glaustai nupasakoti tų keistenybių, kurių joje pastebėjau.

– Pasakokite kuo smulkiau, neskubėkite. Laiko turiu į valias.

Daktaras mostelėjo į žemą suoliuką, kurio užnugaryje iš gyvatvorės buvo suformuota arka su įmantriais užraitymais – panaši į išmanaus meistro išdrožinėtą prabangios lovos galvūgalį. Susėdę juodu tiesiog priešais save išvydo sveiką vienos iš didžiausių sodo geometrinių figūrų plokštumą.

– Pažvelkite, dodekaedras.

Nuleidusi jo pastabą negirdomis, Hestera ėmėsi aiškinti.

– Adelina – labai priešiškai nusiteikęs, agresyvus vaikas. Aš jai – tikra erzinanti kliautis namuose, ji iš visų jėgų priešinasi bet kokioms mano pastangoms įvesti tvarką. Valgo kaip pakliuvo; nieko net neima į burną, kol visai nusigaluoja iš bado, bet ir tada praryja vos kokį trupinėlį. Maudyti ją tenka jėga, ir, nors ji – vieni kaulai ir oda, netgi dviese ne taip lengva išlaikyti ją vonioje. Kad ir kaip stengiuosi bendrauti su ja kuo šilčiau, visos mano pastangos atsimuša į absoliutų jos abejingumą. Atrodo, ji tiesiog nepajėgi jausti jokių žmogiškųjų emocijų; tiesą sakant, daktare Modsli, turiu pripažinti štai ką: ne kartą susimąsčiau, ar ji išvis turi bent teorinių galimybių grįžti į normalių žmonių bendruomenę.

– O kaip jos protas? Normaliai išsivystęs?

– Ji gudri. Ir klastinga. Bet jokiais stimulais neįmanoma priversti jos susidomėti kuo nors, kas nesutelpa į jos pačios norų, troškimų ir potraukių ribas.

– O kaip jai sekasi mokytis?

– Neabejoju, suprantate, kad šitų mergaičių mokyti taip pat, kaip visų normalių vaikų – tiesiog neįmanoma. Taigi nesimokome nei aritmetikos, nei lotynų kalbos, nei geografijos. Vis dėlto, siekdama įdiegti bent šiokią tokią drausmę ir dienotvarkę, pamokas organizuoju: po dvi valandas, du kartus per dieną. Mokau jas, pasakodama istorijas.

– Ar ji jūsų pamokas supranta?

– Kad taip žinočiau, ką atsakyti į šitą klausimą! Iš tikrųjų ji visai laukinė , daktare Modsli. Į klasę ją tenka atsivilioti gudrybėmis, o kartais neišsisuku nepaprašiusi Džono, kad atitemptų jėga. O ji priešinasi kaip išmanydama: mostaguoja rankomis ar įsitempia visu kūnu, ir tada įnešti ją pro duris būna gana keblu. Pasodinti prie stalo – ir išvis neįmanoma. Dažnokai Džonui tiesiog nelieka kitos išeities, kaip tik paprasčiausiai palikti ją, susmukusią ant grindų. Ji per pamoką į mane net nedirsteli, nesiklauso, pasitraukia į kažkokį vidinį savo pasaulį.