Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

Žodžius aš moku suprasti. Duokite man atplėštą puslapio skiautę, sulieto, sugadinto teksto fragmentą – ir aš išlukštensiu, kas buvo rašoma trūkstamose dalyse. Net jei nepavyks teksto atkurti tiksliai, aš bent jau sumažinsiu tikimybių skaičių iki vienos, tikėtiniausios. Tačiau muzika – ne ta kalba, kuria mokėčiau laisvai susišnekėti. Kas galėtų būti tas penkių natų motyvas? Pirmieji lopšinės taktai? Ar tilstanti raudos pabaiga? Įspėti buvo neįmanoma. Nebuvo nieko, kas įrėmintų pabiras natas: nei pradžios, nei pabaigos – iš tikrųjų nebuvo net melodijos, kurioje kiekviena iš jų turėtų savo vietą; kad ir kas galėjo sieti jas draugėn, tasai ryšys atrodė pernelyg trapus, nepatikimas. Kaskart, kai nuaidėdavo pirmoji nata, sekdavo nerimastingos tylos akimirksnis, tarsi nata baugiai lūkuriuotų, kol paaiškės, ar jos bičiulė tebėra šalia, ar nenuplūduriavo kur į šalį, ar nepasimetė, nublokšta vėjo. Lygiai taip pat antroji laukdavo trečiosios, trečioji – ketvirtosios. O sulig penktąja – jokios pabaigos, vien tiktai nuojauta, kad plonytės gijos, jungiančios natas, sutrūkinės taip pat, kaip jau nutrūko jas penkias su visa melodija jungę saitai, tuomet ir šis paskutinis, beprasmis fragmentas išsisklaidys visam laikui, natas išpūkštys vėjas, kaip žiemą nudrasko ir išblaško sudžiūvusius, medžio šakos atkakliai įsikibusius lapus.

Kai sąmoningai įtempdavau klausą, stengdamasi aiškiau išgirsti melodiją, natos su stulbinančiu atkaklumu tylėdavo, bet, kai tik nukreipdavau dėmesį į ką nors kita, jos ir vėl suskambėdavo tarsi iš niekur. Vakare, pasinėrusi į darbą, netikėtai suvokiau, kad natos jau kuris laikas nuolat pasikartodamos aidi man ausyse. Ir netgi lovoje, plūduriuodama kažkokioje tarpinėje būsenoje tarp miego ir būdravimo, girdėdavau jas tolumoje, giedančias man savo neaiškią, beprasmę dainelę.

Bet dabar išsisklaidė paskutinės abejonės: girdėjau jas iš tikrųjų. Iš pradžių – tik vienišą natą, jos palydoves užgožė į langą barbenantis lietus. Pasigirdo, tariau sau ir vėl pamėginau migdytis. Bet tuojau pat įsisiautėjusi liūtis stabtelėjo atsikvėpti, ir išgirdau dar tris virš kliokiančio vandens išnyrančias natas.

Nakties tamsa buvo ypač tiršta. Dangus toks juodas, kad tik lietaus šniokštimas padėjo man įsivaizduoti sodą. Skardesnė mušamųjų partija – lašų barbenimas į langą. Minkštesnis, neritmingas šiušėjimas – lietus, skalaujantis veją. Ir gurguliavimas – vanduo, srovenantis stoglatakiais į nutekamuosius vamzdžius. Kapt kapt kapt. Nuo medžių lapų tyškantys lietaus lašai. Ir už visų šių vandens garsų, po jais, tarp jų, jei man nepasimaišė, jei nesapnuoju, – tos pačios penkios natos. Lia lia lia lia lia.

Įsispyriau į batus, užsimečiau apsiaustą ir išėjau laukan, į juodumą.

Neįžiūrėjau net prieš pat akis ištiestos savo rankos. Nieko nebuvo ir girdėti, išskyrus traškų žolės šiugždėjimą po kojomis. Bet paskui išgirdau – tarytum aido aidą. Gargždus, visai nemuzikalus garsas, išgaunamas ne instrumentu, o glebiu, disonuojančiu žmogaus balsu.

Lėtai, be paliovos stabčiodama, patraukiau ten link, iš kur sklido tos penkios natos. Nusliūkinau palei ilgą gyvatvorę, tada pasukau į tą sodo vietą, kur tyvuliavo tvenkinys, – bent jau man pačiai atrodė, kad atsidūriau tenai. Bet čia išklydau iš kelio, nuklampojau minkšta žeme į tą pusę, kur maniau esant taką, ir galiausiai atsidūriau visai ne prie kukmedžių, kaip tikėjausi, o įrėpliojau į dygių, sulig keliais aukštumo krūmokšnių šabakštyną, šakelės ir spygliai graibstė man už drabužių. Supratusi, kad beviltiška, net nebesistengiau susigaudyti, kur esu, ir ėmiau orientuotis vien tik pagal klausą, sekiau natas lyg vinguriuojantį Ariadnės siūlą, keliaudama per visiškai nebepažįstamą labirintą. Natos vis nuaidėdavo lygiais tarpais, ir aš vis sukdavau jų pusėn, kol galiausiai mane sustabdė tyla. Stovėjau ir laukiau kokios nors naujos nuorodos. Kiek laiko aš šitaip klupinėjau tamsoje, vaikydamasi tą penkių natų melodiją? Ketvirtį valandos? Pusvalandį? Galiu pasakyti tik tiek, kad galų gale susizgribau bestovinti prie tų pačių durų, pro kurias išėjau iš namo. Vadinasi, apėjau – galbūt vedama lyg už virvutės – visą ratą.

Buvo visiškai aišku, kad stojusi tyla – galutinė. Natos išsibarstė, o vietoj jų vėl sušiureno lietus.

Užuot tuojau smukusi vidun, prisėdau ant suoliuko, smakru įsirėmiau į sunertas rankas; jutau, kaip lietaus lašai tyška man ant nugaros, sprando, plaukų.

Netrukus man jau atrodė, kad šitaip vaikytis po visą sodą kažką tokio netvaraus – pernelyg kvaila, net sugebėjau įtikinti save, beveik įtikinti, kad iš tikrųjų nieko nė negirdėjau, nebent kažin kokius mano pačios vaizduotėje aidinčius garsus. Paskui mintys nuvingiavo kitomis kryptimis. Kažin, kada tėtis atsiųs kokį patarimą, kaip būtų geriausia ieškoti Hesteros? Tada pagalvojau apie Angelfildą ir nejučia susiraukiau: o kas laukia Aurelijaus, kai dvaro rūmas bus nugriautas? Pagalvojusi apie Angelfildą, nejučia prisiminiau šmėklą, o prisiminusi šmėklą pagalvojau apie savo pačios šmėklą ir apie bandymą nufotografuoti ją, ištirpusią balzganai liulančioje dėmėje. Galiausiai apsisprendžiau kitą dieną paskambinti mamai. Bepigu buvo tam ryžtis: argi kas tikėtųsi, kad rytą dar laikysies sprendimų, priimtų pačioj nakties aky?

Ir štai tada stuburas pasiuntė man pavojaus signalą.

Kažkas yra. Visai čia pat. Šalia. Dabar.

Žaibiškai išsitiesiau ir apsidairiau.

Tamsa tvyrojo absoliuti. Nemačiau nieko, ničnieko, jokio pavidalo, jokios gyvos būtybės. Juoduma buvo prarijusi viską, netgi didįjį ąžuolą, pasaulis susitraukė iki kažkieno mane stebinčių akių ir mano pačios įsišėlusios širdies tvaksėjimo.

Tai tikrai negali būti panelė Vinter. Tiktai ne čia. Tik ne tokią vėlyvą naktį.

Tuomet – kas?

Aš pajutau tai dargi anksčiau , nei iš tikrųjų pajutau prisilietimą: kažkas brūkštelėjo man per šoną ir vėl išnyko.

Katinas. Šešėlis.

Jis dar kartą bakstelėjo snukučiu man į šonkaulius ir šįsyk jau pranešė apie save ir gana vangiu miauktelėjimu. Ištiesiau ranką, apčiuopomis paglosčiau gyvūnėlį, o širdis kūlvirsčiavo, stengdamasi vėl pataikyti į jai įprastą ritmą. Katinas ėmė murkti.

– Juk tu visas permirkęs, – tariau jam. – Eikš čia, kvailiuk. Visai netikusi naktis bastytis po laukus.

Jis nutapeno man iš paskos į mano kambarį ir suskato liežuvėliu sausinti kailiuką, kol aš tryniausi plaukus rankšluosčiu, paskui drauge ir sumigome mano lovoje. Ir bent jau šį kartą – galbūt apsaugojo katinas – jokie sapnai net nebandė prie manęs artintis.

Kita diena buvo ūkanota, bespalvė. Po priešpietinės pasakojimo porcijos ištempiau save pasivaikščioti į sodą. Slogioje ankstyvos pavakarės šviesoje mėginau pakartoti tą patį maršrutą, kurį įveikiau nakties aklybėje. Iš pradžių buvo lengva – palei ilgą gyvatvorę, tada – posūkis prie tvenkinio. Bet paskui beviltiškai pasiklydau. Regis, labai aiškiai prisiminiau klampojusi per minkštą ir drėgną, veikiausiai – gėlių lysvės dirvą, bet kaip tik tai labiausiai ir glumino: visos visutėlės lysvės buvo gražiausiai sukastos, niekur neištrypta, neapardyti kraštai. Vis dėlto nepasidaviau, kartą kitą mėginau spėti kryptį, porą sykių pasukau į šoną impulso pastūmėta, ir galiausiai apėjau ratą, kuris galėjo bent iš dalies atitikti, bet galėjo ir neatitikti, naktinių mano klajonių maršrutą.

Taip ir neišvydau nieko ypatinga. Jei neminėsime tos aplinkybės, kad užvėžliojau ant Moriso, ir šįsyk jis mane užkalbino. Klūpojo dirvoje, lygindamas, grėbstydamas, taisydamas išrausiotą sklypelį. Užjuto mane, artėjančią per pievutę, ir pakėlė galvą.