Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

Atėjus arbatos metui, Hestera aptiko ją prie keliuko, žvelgiančią ta kryptimi, kuri, jei būtų ėjusi nesukiodama į šalis, galiausiai būtų atsidūrusi prie daktaro durų. Bet traukti ten mergaitė neišdrįso. Hestera uždėjo delną Emelinai ant peties, apglėbė ir nusivedė atgal į namus. Protarpiais Emelina stabtelėdavo, sudvejodavo, lyg ir mėgindavo sukti atgal, bet Hestera tvirtai laikė už rankos ir atkakliai vedėsi namų link. Emelina tapseno iš paskos klusniai, bet suglumusi. Po arbatos parimo prie lango ir užsižiūrėjo laukan. Šviesai blėstant, pamažu įsigraužė baimė, bet pratrūko ji tik tada, kai Hestera užrakino duris ir ėmėsi kasdienio Emelinos guldymo miegoti ritualo.

Emelina verkė visą naktį. Vieniši kūkčiojimai, kuriems, atrodė, niekad nebus galo. Suvokimas, Adelinai vožtelėjęs per akimirką, Emeliną pasiekė per kankinamai lėtas dvidešimt keturias valandas. Vis dėlto apyaušriu ji nutyko. Nusikamavusi, nusiverkusi mergaitė nugrimzdo į užmarštį.

Dvynių atskyrimas toli gražu nėra paprastas atskyrimas. Įsivaizduokite, kad išgyvenote per žemės drebėjimą. Kai atsipeikėjate, jus supa pasaulis, kurio nebegalite atpažinti. Horizontas staiga nutįsta nebe ten, kur buvęs anksčiau. Pasikeitusi saulės spalva. Iš įprasto kraštovaizdžio likę vieni šipuliai. O jūs, jūs – gyva. Tačiau būti gyvam – ne tas pat, kas gyventi. Nenuostabu, kad išgyvenusieji šitokias katastrofas neretai graužiasi nežuvę drauge su kitais.

* * *

Panelė Vinter sėdėjo įbedusi žvilgsnį į tuštumą. Garsusis plaukų varis visai nublanko, virto švelniu abrikoso atspalviu. Ji nebesivargino ir purkšti plaukų laku, tad buvusios vielos kietumo bangos ir garbanėlės išsidraikė, jos galvą dabar dengė netvarkingas suveltų plaukų kaltūnas. Tačiau lūpos buvo kietai sučiauptos, veidas griežtas, laikysena – tiesi, tarsi ji narsiai stotų prieš košiantį vėją, kurį tik ji viena ir galėjo justi. Galiausiai jos akys lėtai nukrypo į mane.

– Nesirguliuojate? – paklausė. – Džudita sakė, kad mažai valgote.

– Aš niekad daug ir nevalgiau.

– Atrodote pablyškusi.

– Nebent šiek tiek pavargusi.

Užbaigėme anksti. Man regis, nei vienai, nei kitai nebepakako kvapo tęsti.

AR JŪS TIKITE VAIDUOKLIAIS?

Kai pamačiau ją kitą kartą, panelė Vinter atrodė pasikeitusi. Ji nuleido apsunkusius akių vokus ir ilgiau nei paprastai žadino praeitį, kol galiausiai prašneko. Kol ji mazgė trūkinėjančius minties siūlelius, stebėjau ją, atkreipiau dėmesį, kad šįsyk ji – be dirbtinių blakstienų. Tiesa, akių vokai, kaip visada, buvo padažyti tamsraudoniu šešėliu, akys – apvestos juoda linija. Tačiau be voro kojas primenančių blakstienų ji nelauktai netikėtai pasirodė panaši į mažą mergaitę, įsisukusią į mamos kosmetikos rinkinį.

* * *

Viskas klostėsi toli gražu ne taip, kaip tikėjosi Hestera ir daktaras. Jie buvo pasiruošę grumtis su klykiančia, nirštančia, siautėjančia, besispardančia Adelina. Ir dėjo daug vilčių į Emelinos prisirišimą prie Hesteros – manė, kad tai padės apmalšinti sielvartą dėl staiga pradingusios sesers. Trumpiau tariant, tvirtu jų įsitikinimu, mergaitės turėjo ir likti, kokios buvusios, tik jau nebe kartu, o atskirai. Tad iš pradžių abu gerokai nustebo, kai dvynės tiesiog susmuko kaip dvi bedvasės, negyvos skudu­rinės lėlės.

Na, ne visai negyvos. Kraujas, kad ir vangiai, vis dėlto dar tekėjo jų gyslomis. Jos nurydavo sriubą, kuria jas maitindavo vienuose namuose Misus, kituose – daktaro žmona. Tačiau rijimas – ne daugiau nei refleksas, o apie apetitą nebuvo ko nė kalbėti. Jų akys, nors atmerktos dieną, dėbsojo tuščiu, nereginčiu žvilgsniu, o naktį, nors akys užsimerkdavo, mergaičių taip ir neaplankydavo miego ramybė. Jos buvo atskirai, jos buvo po vieną, jos atsidūrė tarytum kokiame anapusinio pasaulio prieangyje. Jos abi patyrė amputaciją, tik nurėžė joms ne ranką ar koją, o pačią sielą.

Kažin, ar mokslininkai suabejojo savo sumanymu? Ar stabtelėjo, ar susimąstė, kad galbūt elgiasi neteisingai? Nejaugi suglebę, akli ir kurti šiam pasauliui dvynių kūnai šešėliu neaptemdė žavaus jų projekto? Supraskite, juk jie nebuvo sąmoningai žiaurūs. Tiktai kvaili. Suklaidinti savo išsilavinimo, savo ambicijų, savo pačių saviapgaulės ir aklumo.

Daktaras ėmėsi tyrimų. Hestera stebėdavo. Ir kiekvieną dieną juodu susitikdavo palyginti užrašų. Aptarti to, ką iš pradžių, kupini optimizmo, vadino pažanga. Prie daktaro stalo ar Angelfildo bibliotekoje juodu sėdėdavo greta, sukišę nosis, palinkę prie popierių, kuriuose buvo užfiksuota kiekviena menkiausia mergaičių gyvenimo smulkmena. Elgesys, maitinimas, miegas. Juodu svarstė, kokios priežastys galėjo lemti visišką apetito stoką ir polinkį ištisai miegoti, – nors tasai miegas iš tikrųjų net nebuvo miegas. Vienas kitam juodu dėstė įvairiausias teorijas, paaiškinančias dvynių pasikeitimus. Eksperimentas klostėsi toli gražu ne taip sėkmingai, kaip juodu tikėjosi, iš tiesų jo pradžia buvo tiesiog katastrofiška, tačiau du mokslininkai kaip įmanydami vengė prielaidos, kad jų veiksmai mergaitėms galbūt kenkia, ir įsikibę laikėsi vilties, jog, suvieniję pastangas, dar gali padaryti stebuklą.

Daktaras išgyveno neprilygstamą pasitenkinimą – pirmą kartą per daugelį metų jam teko bendradarbiauti su aukščiausios prabos moksliniu protu, ir potyrių naujumas tiesiog svaigino. Jis žavėjosi savo globotinės gebėjimu išsyk perprasti principą – ir jau po minutės jį pritaikyti, profesionaliai, originaliai ir įžvalgiai. Neilgai trukus jau pats sau pripažino, kad Hestera jam – labiau lygiavertė bendradarbė nei globotinė. Savo ruožtu Hestera netvėrė džiaugsmu patyrusi, kad galų gale kažkas deramai vertina jos protą, jį puoselėja ir skatina. Po kasdienių susitikimų ji visa švytėdavo jauduliu ir pasitenkinimu. Tad jųdviejų aklumą visiškai galima suprasti. Tikriausiai jie net negalėjo suvokti, kad tai, kas šitaip malonu ir gera jiems abiem, galbūt antra tiek kenkia jų naguose atsidūrusiems vaikams? Nebent, ir tai tik galbūt, vakarais, likę vieni užsirašyti dienos pastabų, jie, kiekvienas atskirai, galėjo pakelti akis, pažvelgti į krėsle kampe tysančią nejudančią mergaitę negyvomis akimis ir pajusti šmėkštelint abejonės šešėlį. Galbūt. Bet jeigu vakaro valandą ir aptemdydavo kokia abejonė, jų užrašuose apie tai neatsirado nė užuominos, neužsimindavo jie vienas kitam apie tai ir kalbėdamiesi.

Tad galiausiai abu tyrinėtojai taip įsitraukė į savo bendrą darbą, jog nė nepastebėjo, kad didysis jų projektas nė per milimetrą nejuda iš vietos. Abi: ir Emelina, ir Adelina – kaip buvo, taip ir liko katatonijos būklės, o mergaitė migloje taip nė kartelio ir nepasirodė. Tačiau rezultatų stoka neatbaidė mokslininkų – jie tęsė darbą, braižė brėžinius, sudarinėjo lenteles, siūlė teorijas, kūrė sudėtingus eksperimentus joms patikrinti. Ir su kiekviena nesėkme tardavo sau, kad dabar, patikrinus ir atmetus vieną tyrinėjimų kryptį, galima eiti toliau – ir kibdavo į kitą didžią idėją.

Į eksperimentą buvo įtrauktos ir Misus bei daktaro žmona, bet jų funkcijos apsiribojo viena vienintele užduotimi – joms teko atsakomybė rūpintis fizinėmis mergaičių reikmėmis. Jos tris kartus per dieną maitino nesipriešinančias globotines sriuba – tiesiog šaukštu pildavo maistą į burną. Be to, rengdavo dvynes ir maudydavo, apskalbdavo, šukuodavo. Ir viena, ir kita turėjo savų priežasčių nepritarti eksperimentui – ir viena, ir kita turėjo priežasčių pasilaikyti savo nuomonę sau. Džonas Daigas ir išvis buvo paliktas nuošalyje. Jo nuomonės niekas neklausė, bet tai netrukdė jam kiekvieną dieną virtuvėje paskelbti Misus: