Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

– Nieko gero iš to neišeis. Paminėsi mano žodį. Nebus iš to nieko gero, oi nebus.

Galiausiai atėjo tokia diena, kai jiems tikriausiai nori nenori būtų tekę pasiduoti. Visi jų vinklūs planai taip ir neatnešė visiškai jokio rezultato, o jie, kad ir kiek suko galvas, nebesugebėjo sugalvoti jokios naujos gudrybės, kurią dar galėtų išmėginti. Bet, lyg tyčia, kaip tik tuo metu Hestera pastebėjo, tiesa, dar visai menkus, bet jau įžvelgiamus teigiamus Emelinos būklės poslinkius. Mergaitė pasuko galvą į langą. O paskui buvo aptikta gniaužianti kažkokį blizgantį niekutį, kurio nieku gyvu nenorėjo paleisti. Klausydamasi pro durų plyšį (šitokio elgesio net nepavadinsi neišsiauklėjimu, kai tai daroma moksliniais sumetimais), Hestera nugirdo, kad mergaitė, likusi viena, kažką kužda pati sau senąja dvynių kalba.

– Ji bando guostis, – pranešė Hestera daktarui, – įsivaizduodama, kad sesuo yra šalia.

Daktaras išsyk pakeitė Adelinos režimą: palikdavo ją vieną bent kelioms valandoms, o pats tūnodavo už durų, apsiginklavęs pieštuku ir užrašų knygele. Bet ničnieko neišgirdo.

Hestera ir daktaras pasitarė ir nusprendė: kur kas sunkesniu Adelinos atveju reikia sutelkti kantrybę, užtat Emelinos būklė akivaizdžiai gerėjanti, su kuo lieka tik save pasveikinti. Juodu džiugiai užfiksavo augantį Emelinos apetitą, paskui – akivaizdžias pastangas atsisėsti, galiausiai – pirmuosius kelis savarankiškai žengtus žingsnius. Neilgai trukus ji jau šlaistėsi po namus ir sodą, iš kampo į kampą, be jokio tikslo, beveik taip pat, kaip ir anksčiau. O taip, Hesteros ir daktaro nuomonės visiškai sutapo, dabar jau eksperimento rezultatai išties matyti plika akimi! Tiesa, sunku pasakyti, ar jie kada nors bent susimąstė apie tai, kad ryškus, pasak jų, Emelinos būklės „pagerėjimas“ iš tiesų reiškė tik tiek, kad mergaitė pamažu prisiminė senuosius įpročius, darėsi tokia pat, kokia buvo iki eksperimento pradžios.

Tačiau net ir su Emelina viskas anaiptol nesiklostė sklandžiai lyg sviestu patepta. Viena diena buvo ir išvis kraupi. Uoslės vedama, Emelina atkiūtino prie spintos, prigrūstos skarmalų, kuriuos kadaise dėvėdavo jos sesuo. Mergaitė prispaudė skudurus prie veido, ilgai traukė į save sudususį, gyvulišką tvaiką, kol galiausiai, netverdama džiugesiu, pati jais išsipustė. Jau vien šitai buvo blogai, bet visų blogiausia dar laukė. Apsikarsčiusi sesers skarmalais, Emelina netyčia išvydo savo atspindį veidrodyje ir, net nesuabejojusi, kad mato pražuvusią dvynę, tekina pasileido tiesiog į jį. Sužvangėjo taip, kad išgirdo net Misus, atlėkė paknopstomis ir aptiko Emeliną raudančią prie šukių – ne tiek iš skausmo, kiek dėl savo vargšės sesers, kuri subyrėjo į gabalėlius ir sruvo krauju.

Hestera tučtuojau atėmė iš jos skarmalus ir paliepė Džonui sudeginti. Tuo nepasitenkinusi, prisakė Misus dėl viso pikto apgręžti visus veidrodžius stiklu į sieną. Emelina gerokai suglumo, bet paskui panašūs incidentai nebesikartojo.

Kalbėti ji nekalbėjo. Kad ir kiek, likusi viena už aklinai uždarytų durų, būtų kuždėjusi vis ta pačia senąja dvynių kalba, angliškai Emelina taip ir neprašneko: nei Misus, nei Hestera neišpešė iš jos nė žodelio. O dėl to būtinai reikėjo pasitarti. Hestera su daktaru užsidarė bibliotekoje, ir ilgas jų pokalbis baigėsi išvada: priežasties nuogąstauti kol kas nesama jokios. Emelina juk gali kalbėti – ir būtinai prašneks, tereikia kantriai palaukti. Jos nenoras kalbėti, atsitikimas su veidrodžiu – tokie dalykai, žinoma, apvildavo, bet kur girdėta, kad mokslininko daliai netektų nusivylimų? Be to, tiktai pažvelkime, kokia jau padaryta pažanga! Argi Emelina nesustiprėjusi tiek, kad ją galima drąsiai išleisti į lauką? O išėjusi į lauką ji ištisą dieną nebestoviniuoja prie kelio, prie tos neregimos ribos, kurios nedrįsdavo peržengti, žvelgdama daktaro namų pusėn. Viskas klostosi gana gerai, bent jau taip, kaip ir buvo galima tikėtis.

Pažanga? Iš tiesų eksperimento rezultatai nė iš tolo neprilygo pirminiams lūkesčiams. Kažin, ar ją netgi išvis derėjo vadinti pažanga, palyginti su ta sėkme, kokios buvo pasiekusi Hestera, jaukindama Emeliną, kai atvyko. Tačiau daugiau jie neturėjo ko įsitverti, tad džiaugėsi ir tuo, ką turėjo. O gal paslapčiomis net lengviau atsiduso. Nes koks turėjo būti tas rezultatas, kurį būtų galėję vadinti neabejotinai sėkmingu? Šiaip ar taip, jis būtų nušlavęs bet kokį pretekstą toliau bendradarbiauti. O šito, nors patys ir nesuvokdami, jie visiškai nepageidavo.

Savo valia jie niekad nebūtų nutraukę eksperimento. Niekad. Turėjo kažkas atsitikti, kažkas kita – tik kokios nors išorinės jėgos įsikišimas galėjo viską užbaigti. Ir kai pagaliau atsitiko, tai driokstelėjo lyg perkūnija iš giedro dangaus.

* * *

– Kas gi tai buvo?

Nors įprastas mūsų pokalbių laikas jau baigėsi, nors panelės Vinter veidas jau buvo susitraukęs ir nusidažęs tuo blyškiai pilkšvu atspalviu kaip ir visada, kai artėdavo metas gerti vaistus, nors man buvo užginta bet ko klausinėti, klausimas man tiesiog išsprūdo – neįstengiau susilaikyti.

Kai ji lyg susimokėlė pasilenkė arčiau manęs, jos akys, nepaisant skausmo, tvykstelėjo šelmiška žalia kibirkštimi.

– Ar jūs tikite vaiduokliais, Margareta?

Ar aš tikiu vaiduokliais? Ką galėčiau į tai atsakyti? Linktelėjau.

Patenkinta panelė Vinter atsilošė krėsle, o mane jau anaiptol nebe pirmą kartą apniko jausmas, kad tuo vienu linktelėjimu atskleidžiau kur kas daugiau, nei pati maniau.

– O štai Hestera – netikėjo. Mat vaiduoklis – ne moksliška esybė. Taigi, kadangi vaiduokliais netikėjo, kartą savo akimis išvydusi šmėklą atsidurė labai keblioje padėtyje.

* * *

Štai kaip tai atsitiko.

Vieną skaisčią dieną sparčiai apsisukusi su darbais, Hestera anksti išėjo iš namų ir nutarė traukti pas daktarą ilgesniuoju, aplinkiniu keliu. Virš galvos plytėjo sodriai mėlynas dangus, tyrame ore dvelkė gaivos kvapas, ir Hestera jautė gyslose kunkuliuojančią gyvybingą energiją, kuriai pavadinti vardo nebūtų radusi, bet kuri žadino nenumaldomą poreikį griebtis veiklos.

Laukus lankstu juosiantis kelias vedė vos pastebimu šlaitu aukštyn – kažin, ar kauburį galėjai pavadinti tikra kalva, bet nuo jo keteros atsivėrė aplinkui plytintys laukai, galėjai nekliudomas apžvelgti visą kraštovaizdį. Hestera buvo įveikusi maždaug pusę kelio iki daktaro namų, žingsniavo sparčiai, energingai, širdis plakė gana tankiai, bet žygis pernelyg nevargino. Galimas daiktas, Hesterai net atrodė, kad, jei iš tikrųjų panorėtų, galėtų mostelėti rankomis ir nuskristi. Bet čia ji kai ką pastebėjo ir sustojo lyg įbesta.

Tolumoje, žalioje lankoje, žaidė Emelina ir Adelina – abi kartu. Be jokios abejonės. Dvi variu tvieskiančių plaukų kupetos, dvi poros juodų batelių; viena mergaičių – su mėlyna poplino suknute, kokia tą rytą Misus aprengė Emeliną, kita – su žalia.

Šito negalėjo būti.

Ir vis dėlto. Hestera buvo apdovanota tikro mokslininko protu. Jeigu ji mergaites mato, vadinasi, jos tikrai čia yra. Turi būti koks nors logiškas paaiškinimas. Adelina išsprūdo iš daktaro namų. Sąstingis apleido ją taip pat staigiai, kaip ir buvo sukaustęs, ir ji, šmurkštelėjusi pro atvirą langą ar nusičiupusi be priežiūros paliktus raktus, paspruko anksčiau, nei kas nors pastebėjo ją atitokus. Štai šitaip, matyt, ir bus, ne kitaip.

Ką dabar daryti? Bėgti gaudyti dvynių – beprasmiška. Artintis reikėtų per plačią atvirą lanką – nespėtų įveikti nė pusės nuotolio, ir mergaitės ją pastebėtų. Ir pasipustytų padus. Tad Hestera nuskubėjo pas daktarą. Tekina.