Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

Kai Hestera pradingo, jos stygių pajuto ne tik gyventojai, bet ir pats namas. Šis reagavo akimoju. Pirmoji permaina buvo staiga įsiviešpatavusi pamiršta tyla. Staiga išnyko aštrus Hesteros žingsnių, be paliovos aidėjusių laiptuose ir koridoriuose, kalenimas. Neilgai trukus nutilo ir stogą taisiusių darbininkų bruzdesys bei dundėjimas. Vos stogdengys pamatė, kad Hesteros nebėra, jį apniko visai pagrįstas įtarimas, kad dabar, kai nebeliko kas pakiša jo sąskaitas Čarliui po nosimi, niekas už darbą jam nebemokės. Tad jis susirinko įrankius ir pasišalino, paskui dar kartą grįžo pasiimti kopėčių – ir daugiau niekas jo nebematė.

Jau pačią pirmąją tylos dieną, tarsi niekas niekad ir nebūtų sutrukdęs proceso, namas vėl pradėjo lėtai dūlėti. Pirmiausia nuo smulkmenų: kiekviename kambaryje iš kiekvieno daikto kiekvieno plyšelio jau smelkėsi purvas, paviršiai traukte traukė dulkes, langų stiklai pasidengė pirmuoju plonyčiu nešvarumų sluoksniu. Visi Hesteros įdiegti pokyčiai buvo paviršiniai. Norint juos išlaikyti, reikėjo kasdienės priežiūros. O Misus kuopimosi tvarka iš pradžių ėmė strigti, paskui – ir visai subyrėjo, ir tada juo toliau, juo labiau ėmė reikštis tikroji, nuolatinė namo prigimtis. Atėjo toks metas, kai jau nebegalėjai paimti į rankas jokio daiktelio, pirštais nepajusdamas senojo, gerai atpažįstamo riebaus lipnumo.

Namuose esantys daiktai irgi sparčiai grįžo prie senų įpročių. Pirmieji nuklajojo raktai. Per vieną naktį jie išsprūdo iš spynų, nusimovė nuo žiedų ir susirinko į dulkėtą bendriją ertmėje, pridengtoje išklibusia lenta. Sidabrinės žvakidės, dar nepraradusios Hesteros nusvidinto spindesio, patyliukais dingo nuo svetainės židinio atbrailos ir nukeliavo į Emelinos lobyną po lova. Knygos paliko savo vietas bibliotekos lentynose, šastelėjo laiptais aukštyn ir įsitaisė visuose kampuose bei po sofomis. Užuolaidos suskato užsitraukinėti. Netgi baldai, ir tie sugebėjo pasinaudoti tuo, kad liko be priežiūros, ir išsijudino iš savo vietų. Sofa, stovėjusi prie sienos, po truputį stūmėsi pirmyn, kėdė pasislinko per porą pėdų į kairę. Vis labiau ir labiau ryškėjo namuose įsimetusio vaiduoklio veiklos požymiai.

Kai taisomas namo stogas, jo būklė, kol pradeda gerėti, paprastai gana ženkliai pablogėja. Tad kai kurios stogdengio paliktos skylės buvo dargi didesnės už tas, kurių lopyti jis buvo pakviestas. Tiesa, buvo visai malonu gulinėti palėpėje ant grindų ir jausti, kaip saulės spinduliai glosto veidą, bet lietus – jau visai kitas dalykas. Grindlentės pamažu težo, neilgai trukus vanduo jau ėmė sunktis į apatinius kambarius. Žinojai: tai šen, tai ten verčiau nežengti, nes grindys grėsmingai smego po kojomis. Anksčiau ar vėliau jos ir išvis įgrius, o jau tada bus galima kiaurai lubas žvalgytis į aukštu žemiau esantį kambarį. Kažin, ar ilgai reikės laukti, kol ir šio grindys išpus, kad būtų galima užmesti akį į biblioteką? O bibliotekos grindys? Ar jos irgi gali sutrūnyti? Galbūt ateis tokia diena, kai bus galima nulipti į rūsį ir kiaurai per visus keturis aukštus pamatyti dangų?

Vandens, kaip ir Dievo, keliai nežinomi. Kartą įsigraužęs į namus, vanduo gravitacijos dėsniams paklūsta netiesiogiai. Sienose ir po grindimis jis susiranda slaptų properšų ir griovelių, smelkiasi ir čiurlena netikėčiausiomis kryptimis. Namuose buvo gausu audeklo, galinčio gerai įmirkti, bet niekas niekada nesusiprato ko nors išgręžti; po varvančiais lašais kas nors pastatydavo tai lėkštelę, tai dubenėlį, bet vanduo netrukus jau srūdavo per kraštus, nes niekas nesivargindavo kaupino indo išpilti. Nuolatinė drėgmė atkibdė sienų apmušalus, graužėsi į mūrą. Palėpėje kai kurios sienos buvo jau tokios nebetvirtos, kad galėjai siūbuoti jas ranka lyg klibantį dantį.

O kaip visoje šioje aplinkoje gyvavo dvynės?

Daktaras ir Hestera sunkiai jas sužalojo, žaizda buvo rimta. Žinoma, viskas jau nebegalėjo būti taip, kaip buvę. Ir viena, ir kita dvynė amžinai liko paženklintos randu, atskyrimo poveikio nebebuvo įmanoma ištrinti taip, kad neliktų jokio pėdsako. Tačiau tą randą juodviem maudė skirtingai. Šiaip ar taip, Adelina, vos perpratusi daktaro ir Hesteros kėslus, labai greitai nugrimzdo į nebūtį. Pati save ji prarado beveik tą pat akimirksnį kaip ir seserį, ničnieko nebeprisiminė apie atskirai praleistą laikotarpį. Tamsuma, įsiurbusi ją tarp sesers netekties ir naujo jos atradimo, galėjo trukti vos sekundę, galėjo ir metus. Dabar tai buvo nebesvarbu. Mat tamsa atsitraukė, ir Adelina prisikėlė naujam gyvenimui.

Emelinos padėtis buvo kitokia. Jai buvo pagailėta tokio atadvasčio kaip amnezija. Ji kentėjo ilgiau ir kur kas labiau. Pirmosiomis savaitėmis kiekvieną sekundę ją gildė nepakeliama kančia. Ji buvo lyg žmogus, kuriam amputavo galūnę ir kuris laukia nesulaukia skausmą malšinančių vaistų dozės, paklaikęs, apdujęs iš skausmo, niekaip nesuvokdamas, kaip žmogaus kūnas pajėgia šitiek ištverti ir nenumirti. Vis dėlto labai lėtai, viena geliančio skausmo ląstelė po kitos, ji ėmė sveikti. Atėjo toks metas, kai kančia svilino jau nebe visą kūną – liepsnojo tik širdyje. O dar šiek tiek vėliau net ir jos širdis, tegul trumpoms valandėlėms, jau įstengė įsileisti ir kitus jausmus, ne vien sielvartą. Trumpiau tariant, Emelina prisitaikė prie buvimo be sesers. Ji išmoko egzistuoti atskirai.

Vis dėlto jos ir vėl susijungė, ir vėl buvo dvynės. Tačiau Emelina jau nebebuvo visai tokia pat dvynė kaip anksčiau, o Adelina tai suprato ne iš karto.

Iš pat pradžių neegzistavo niekas kita, vien tik neaprėpiama naujo buvimo kartu palaima. Mergaitės buvo vandeniu neperliejamos. Kur eidavo viena, antroji visada sekdavo iš paskos. Figūrinių medžių sode jos ištisas dienas zuidavo aplink senus medžius, žaisdamos begalinį žaidimą „dabar tu mane matai, dabar – ne“, šitaip tarytum atkartodamos neseniai išgyventą praradimą ir atradimą; Adelinai šis žaidimas, regis, niekada nepabosdavo. Tačiau Emelinai naujovės džiugesys pamažu ėmė blėsti. Į jų santykius po truputį jau šliaužė senieji nesutarimai. Emelina norėdavo eiti į vieną pusę, Adelina – į kitą, tad dvynės susipešdavo. Kaip ir kadaise, paprastai nusileisdavo Emelina. Bet savo naujosios, slaptosios esybės gelmėse tai įsimindavo, ir jai nebuvo vis tiek.

Nors Emelina andai buvo prijunkusi prie Hesteros, dabar nėmaž jos nepasigesdavo. Kol vyko didysis eksperimentas, jos prisirišimas gerokai išvėso. Šiaip ar taip, Emelina žinojo, kad būtent Hestera buvo atskyrusi ją nuo sesers. Maža to, Hestera buvo taip užsikasusi savo užrašuose ir mokslinėse konsultacijose, kad, gal nė pati to nesuvokdama, apleido Emeliną. Tad Emelinai teko pratintis prie niekada nepatirtos vienatvės – ir ji nejučia rado kaip prasiblaškyti, primiršti sielvartą. Aptiko pomėgių ir pramogų, į kuriuos įjunko vien dėl to, kad jie savaime buvo smagūs. Ir šių žaidimų ji neketino pamesti vien todėl, kad netikėtai sugrįžo sesuo.

Taigi trečiąją dieną po to, kai seserys buvo grąžintos viena kitai, Emelinai pakyrėjo „pamečiau – suradau“ žaidimas figūrinių medžių sode ir ji patraukė į biliardinę, kur buvo paslėpusi kortų malką. Išsitiesusi kniūbsčia vidur žalia gelumbe aptraukto stalo, ėmė dėlioti kortas. Jos žaidimas buvo tam tikra pasianso atmaina – pati paprasčiausia, vaikiška. Emelina kaskart sėkmingai išdėliodavo kortas – žaidimas buvo sugalvotas taip, kad jai tiesiog negalėtų nepavykti. Ir laimėjusi kaskart likdavo sužavėta.

Įpusėjusi vieną partiją, Emelina staiga pakreipė galvą. Balso iš tikrųjų negirdėjo, bet vidinė ausis, nuolat nustatyta dvynės banga, užfiksavo, kad Adelina ją šaukia. Emelina nekreipė dėmesio. Buvo užsiėmusi. Su Adelina juk galima susitikti ir vėliau. Kai baigs žaidimą.