Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

Po valandos, kai į kambarį it uraganas įpuolė įnirtusi Adelina tvieskiančiomis akimis, Emelina niekaip nebegalėjo apsiginti. Apimta įniršio isterijos, Adelina užsiropštė ant stalo ir puolė Emeliną.

Emelina net piršto nepakrutino, kad apsigintų. Net nepravirko. Neišleido nė garselio nei per patį antpuolį, nei paskui, kai viskas baigėsi.

Galų gale išliejusi įniršį, Adelina kelias minutes tiesiog stovėjo ir žiūrėjo į seserį. Į žalią gelumbę pamažu sunkėsi kraujas. Visur mėtėsi išblaškytos kortos. Emelina gulėjo, susirietusi į kamuoliuką nejudėdama, tik jai kvėpuojant trūksmingai kilnojosi pečiai.

Adelina apsisuko ir išdrožė sau.

Emelina taip ir liko susirietusi gulėti ant stalo, pragulėjo tol, kol po kelių valandų ją surado Džonas. Šis nugabeno mergaitę Misus, kuri išskalavo kraują iš plaukų, uždėjo kompresą ant akies, hamamelio pavilgu apiplovė sumušimus.

– Šitaip nė už ką nebūtų atsitikę, jei Hestera būtų čia, – pasiguodė ji. – Iš tiesų net labai norėčiau žinoti, kada ji grįš.

– Ji nebegrįš, – pareiškė Džonas, stengdamasis neparodyti apmaudo. Jam pačiam visiškai nepatiko regėti mergaitę šitaip apdorotą.

– Nesuprantu, kaip ji galėjo šitaip staiga pradingti. Nė žodeliu nepranešusi. Kas galėjo atsitikti? Kokia nors netikėta nelaimė? Gal kam iš jos šeimos narių...

Džonas palingavo galvą. Jis šitai jau girdėjo nežinia kiek kartų: Misus įsikibusi laikėsi minties, kad Hestera sugrįš. Tačiau kaimiečiai žinojo geriau: ji nebegrįš. Modslių tarnaitė girdėjo viską. Maža to, skelbėsi ir viską mačiusi savo akimis, tad kaimas ūžė gandais – tiesiog nebeliko nė vieno suaugusiojo, kuris nebūtų tvirtai žinojęs nepaneigiamo fakto: negražioji guvernantė lyg niekur nieko begėdiškai svetimavo su daktaru.

Anksčiau ar vėliau gandai apie Hesteros „elgesį“ (kiekvienam iškart turėjo būti aišku, kad kalbama apie nedorovingą elgesį) turėjo pasiekti ir Misus ausis. Ši iš pradžių didžiai pasipiktino. Atsisakė net svarstyti mintį, kad Hestera – jos Hestera – galėjusi šitaip pasielgti. Bet kai ji piktai pranešė Džonui, apie ką kuždasi žmonės, šis tik patvirtino gandus. Priminė jai pats tą dieną važiavęs pas daktarą – pasiimti mergaitės. Tad apie įvykius išgirdęs iš pirmų lūpų – iš tos pačios tarnaitės. Tą pačią dieną, kai tai ir atsitiko. Be to, argi Hestera būtų taip staiga, be jokio perspėjimo sprukusi, jei jos nebūtų išginęs koks tikrai negražus įvykis?

– Jos šeima... – sumikčiojo Misus. – Netikėta nelaimė...

– O kur tuomet laiškas? Jeigu ketintų grįžti, juk tikrai būtų parašiusi, ar ne? Būtų viską paaiškinusi. Ar gavai iš jos laišką?

Misus papurtė galvą.

– Taigi, – užbaigė Džonas, per daug nė nesistengdamas slėpti balse aiškiai skambančio pasitenkinimo, – ji padarė kai ką, ko nederėjo daryti, ir nebegrįš. Ji iškeliavo visiems laikams. Gali patikėti mano žodžiu.

Misus ilgai gromuliavo šią žinią, mintys apie tai nepaliaujamu ratu sukosi galvoje. Misus nebežinojo, kuo tikėti. Viskas šiame pasaulyje išties pernelyg susipainiojo.

DINGO!

Vien tik Čarlis liko toks pat, koks buvęs. Žinoma, šiokių tokių pokyčių neišvengė ir jis. Padorūs patiekalai, Hesteros valdymo laikotarpiu tvarkingai išrikiuojami už jo durų per pusryčius, pietus ir vakarienę, greitai virto be jokios tvarkos pristatomais sumuštiniais, kartais – šaltu žlėgtainiu su pomidoru ar lėkšte atvėsusio omleto, – maistas atkeliaudavo nenuspėjamu metu, tada, kai Misus prisimindavo, kad reikia jo atnešti. Tiesa, Čarliui tai per daug nerūpėjo. Jeigu pasijusdavo alkanas ir ko nors rasdavo, galėdavo suglemžnoti kokį vakarykščio žlėgtainio kąsnį ar duonos žiauberę, o jei Misus būdavo pamiršusi atnešti jam valgyti – ir nevalgydavo, iš tiesų alkis jam buvo nė motais. Čarliui ramybės nedavė esminis, galingesnis nei skrandžio alkis. Tai buvo pats jo egzistencijos centras, ir Hestera šito pakeisti nesugebėjo nei atvykdama, nei pradingdama.

Vis dėlto pasikeitimo neišvengė ir Čarlis. Tik Hestera dėl to niekuo dėta.

Retsykiais, būdavo, atkeliauja į dvarą vienas kitas laiškas. Būdavo, kas nors jį netgi atplėšia. Praslinkus kelioms dienoms po to, kai Džonas Daigas užsiminė, kad Hestera pradingo taip ir neparašiusi jokio laiško, Misus, nejučia atsidūrusi koridoriuje, pastebėjo krūvelę laiškų, renkančių dulkes ant kilimėlio po pašto dėžutės anga. Tada ji juos ir atplėšė.

Pirmasis – Čarlio bankininko laiškas: galbūt Čarlį dominanti galimybė investuoti pinigus?

Antrajame voke buvo stogą taisiusių darbininkų sąskaita.

Iš ko trečiasis laiškas? Iš Hesteros?

Ne. Iš psichiatrijos ligoninės. Numirė Izabelė.

Misus įsistebeilijo į laišką. Numirė! Izabelė! Ar šitaip gali būti? Gripas, buvo parašyta laiške.

Apie tai neišvengiamai reikėjo pranešti Čarliui, bet Misus sukrūpčiojo vos apie tai pagalvojusi. Verčiau pirmiausia pasikalbėti su Daigu nutarė ir atidėjo laiškus į šalį. Bet kiek vėliau, kai Džonas jau sėdėjo įprastoje vietoje virtuvėje, o ji pylė jam į puodelį karštos šviežios arbatos, laiškų jos atmintyje nebebuvo likę nė pėdsako. Jie nukeliavo ten pat, kur spietėsi ir visi kiti, vis dažniau tiesiog išgaruojantys epizodai – išgyventi ir išjausti, bet neužsifiksavę ir netrukus išsitrynę, nepalikdami net žymės. Vis dėlto dar po kelių dienų, eidama koridoriumi nešina padėklu su suskrudusio kumpio luistu ir padegusia duonos riekele, Misus nejučia padėjo prie maisto ir laiškus, nors jau visiškai nebeprisiminė, kas juose rašoma.

Paskui vėl slinko dienos ir niekas, regis, nesikeitė, tik dulkių užklotas vis labiau storėjo, ant palangių kaupėsi vis daugiau gličių nešvarumų, išmėtytos kortos svetainėje šliaužė vis toliau ir toliau nuo savo dėžutės – ir darėsi vis lengviau ir lengviau pamiršti, kad čia iš viso būta kažkokios Hesteros.

Po dienų dienomis užsitęsusios tylos Džonas Daigas galiausiai ėmė nujausti, kad kažkas atsitiko.

Jis buvo sodininkas, pratęs leisti laiką lauke, ir nelabai domėjosi, kas dedasi po namų stogu. Bet net ir jis žinojo, kad ateina toks metas, kai nebelieka į ką įsipilti arbatos, jei neišsiplauni bent vieno puodelio, ir juo labiau – kad kepsnio niekas nededa į tą pačią nešvarią lėkštę, kurioje ką tik buvo žalia mėsa. Nebuvo kvailas, suvokė, kas darosi Misus. Taigi kai prisikaupdavo ištisos rietuvės nešvarių lėkščių bei puodelių, jis pasiryždavo ir imdavosi plauti. Keista būdavo matyti jį prie kriauklės su auliniais guminiais batais ir su kepure: atrodė toks negrabus su šluoste tarp porcelianinių indų, nors apie terakotos vazonus sukdavosi itin mitriai, sumaniai prižiūrėdavo net lepiausius augalus. Ilgainiui Džonas atkreipė dėmesį, kad nešvarių indų stirtos mažėja. Regis, nebetoli jau buvo ta diena, kai išvis nebeliks iš ko valgyti. Kur galėjo išgaruoti lėkštės ir puodeliai? Džonas išsyk pagalvojo apie Misus, prisiminė, kaip ji, kur buvusi, kur nebuvusi, vis lipa laiptais aukštyn su maisto lėkšte ponui Čarliui. Bet ar jis kada matė ją, lipančią su nešvariais indais žemyn, nešančią juos atgal į virtuvę? Taigi kad ne.

Džonas užkopė viršun. Prie užrakintų durų rikiavosi ilgiausia lėkščių ir puodelių virtinė. Čarlio nepaliestas maistas virto tikra puota aplinkui debesimis dūzgiančioms musėms, nuo tvaiko rietė nosį. Kažin, kiek jau dienų Misus vis krauna čia maistą, nė nepastebėdama, kad niekas nelietė vakarykščio? Džonas pabandė suskaičiuoti lėkščių bei puodelių gretas ir suraukė kaktą. Ir suprato.