Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

Ir dar jis gamino valgyti. Jau kadai pastebėjome, kaip Misus, vos įpusėjusi ką nors virti, visiškai užsimiršdavo. Daržovės suvirdavo į pliurę, paskui prisvildavo prie puodo dugno. Namuose tvyrojo niekad neišsivėdinantis svilėsių kvapas. Ir netikėtai vieną dieną aptikome virtuvėje Džoną. Tomis pačiomis rankomis, kurias nuolat matydavome žemėtas, raunančias kerus ir renkančias bulves, dabar vandenyje skalavo nuskustas daržoves, pjaustė, sukiojosi prie krosnies, tarškindamas puodų dangčiais. Valgėme puikius mėsos ar žuvies patiekalus su gausiu garnyru, gėrėme stiprią, karštą arbatą. O Misus sėdėdavo ant kėdės kamputyje ir, regis, nė nesuvokdavo, kad dar ne taip seniai visus šiuos darbus nuveikdavo ji. Paskui, kai jau būdavo sutemę, o virtuvė – apkuopta, juodu susėsdavo prie stalo ir šnekėdavosi. Džoną kamavo vis tie patys rūpesčiai. Ką jie dabar darysią? Kaip išgyventi? Kas laukia mūsų visų?

– Nesikrimsk, jis išlįs iš savo migio, – tarė Misus.

Išlįs? Džonas atsiduso ir palingavo galvą. Šitai jis jau buvo girdėjęs.

– Jo ten nebėra, Misus. Jis pradingo, negi jau pamiršai?

– Pradingo! – Ji papurtė galvą ir nusijuokė, lyg Džonas būtų leptelėjęs kokį pokštą.

Tuo metu, kai ji pirmąsyk išgirdo apie pradingusį Čarlį, žinia akimirką liestelėjo jos sąmonę, bet taip ir nerado vietos ten įsitvirtinti. Jos proto užkaboriai, koridoriai, laiptai, jungiantys mintis, bet drauge ir neleidžiantys joms susivelti, jau kadai buvo suzmekę ir užakę. Sugriebusi kokios minties siūlo galą, ji sekdavo paskui jį per įgriuvas sienose, klupinėdama, prasmegdama į po kojomis atsiveriančius plyšius, vis stabčiodama ties kokia nors gluminančia nuotrupa: argi nebuvo kažkas?.. Ar ji nebuvo?.. Galvodama apie Čarlį, užsirakinusį senuosiuose vaikų kambariuose, pamišusį iš sielvarto dėl meilės mirusiai seseriai, ji pati nepajuto, kaip įsmuko į laiko kiaurymę, į mintis apie Čarlio tėvą, ką tik patyrusį netektį, užsirakinusį bibliotekoje ir visiškai atsidavusį sielvartui dėl prarastos žmonos.

– Žinau, kaip jį iš ten iškrapštyti, – tarė ji ir pamerkė akį. – Nunešiu jam kūdikį. Pamatysi, suveiks. Tuojau pat ir einu pažiūrėti, kaip laikosi mūsų mažylė.

Džonas net nebebandė eilinį kartą jai aiškinti, kad Izabelė mirusi, mat žinojo šituo sukelsiąs tik sielvartingos nuostabos papliūpą: kaip? Kodėl? „Pamišėlių namai? – priblokšta sušuktų ji. – Kodėl niekas man nepasakė, kad panelė Izabelė uždaryta pamišėlių namuose? Vargšas, vargšas mergaitės tėvas! Juk jis visai dėl jos galvą pametęs! Šita žinia jį pribaigs.“

Ir tada ji ištisoms valandoms nuklystų į apgriuvusius savo praeities koridorius, sielotųsi dėl kadai išvėsusių tragedijų, tartum jos būtų ištikusios vos vakar, nėmaž nepaisydama šiandienos sielvartų. Džonui jau bent kelis kartus teko šitai patirti, tad tiesiog širdis nebeleido vėl visko pradėti iš naujo.

Misus lėtai, nerangiai pakilo iš krėslo ir, skausmingai dėliodama kojas vieną priešais kitą, nukiūtino pasižiūrėti, kaip laikosi kūdikis, kuris per jos atmintyje jau išsitrynusius metus spėjo užaugti, ištekėti, pagimdyti dvynes ir numirti. Džonas net nebandė jos sulaikyti. Šiaip ar taip, ji pamirš, kur ėjusi, dargi anksčiau, nei pasieks laiptus. Bet, jai nusliūkinus, jis susiėmė galvą rankomis ir giliai atsiduso.

Ką dabar daryti? Kokią rasti išeitį, kaip susidoroti su visais rūpesčiais, kylančiais dėl Čarlio, dėl Misus, dėl visko? Tokios ir panašios neramios mintys be paliovos graužė Džoną. Baigiantis savaitei, senieji vaikų kambariai jau buvo iškuopti, o nuolatiniai vakariniai Džono svarstymai subrandino šiokį tokį vaisių. Apie Čarlį taip ir nesulaukta jokių žinių: nei iš arčiau, nei iš toliau. Niekas nematė jo iškeliaujančio, niekas, be pačių namiškių, nė nenutuokė, kad jo išvis nebėra namuose. O kadangi ir iki šiol gyveno kaip užkietėjęs atsiskyrėlis, kažin ar kas nors artimiausiu metu apie tai suuos. Vadinasi, svarstė Džonas, reikia nuspręsti, ar esąs vienaip ar kitaip įpareigotas kam nors – daktarui? advokatui? – pranešti apie šeimininko dingimą? Jis votuliojo šį klausimą galvoje ir vienaip, ir kitaip, bet atsakymą visada iškapstydavo tą patį: ne. Juk žmogus turi teisę panorėjęs bet kada išvykti iš namų, ar ne? Ir visai neprivalo pranešti šeimynykščiams, kur ir ko keliaująs. Kad ir kiek svarstė, Džonas taip ir neįžvelgė, kokios naudos galėtų pešti, pranešęs žinią daktarui – šiaip ar taip, šio įsikišimas į dvaro gyvenimą iki šiol pridarydavo tik bėdos, – o jei pagalvosime apie būtinybę pranešti advokatui…

Čia Džono apmąstymai balsu sulėtėdavo ir gerokai susimazgydavo. Jeigu Čarlis taip ir negrįš, kieno įgaliojimu reikės prašyti pinigų iš banko? Džonas miglotai numanė: jei Čarlis nepasirodys ilgai, šeimos advokatas taps neišvengiama būtinybe, bet kol kas… Vis dėlto nesunku suprasti jo nenorą ką nors informuoti apie pasikeitusią padėtį. Jie pragyveno Angelfilde daugybę metų, nusigręžę nuo viso pasaulio. Per visą tą laiką Hestera buvo vienintelis pašalinis žmogus, įsiveržęs į jų mažytį asmeninį pasaulėlį. Taigi, tik pažiūrėkite, kas iš to išėjo! Maža to, Džoną kamavo įgimtas nepasitikėjimas advokatais. Tiesa, ponui Lomaksui jis neturėjo jokių konkrečių asmeninių priekaištų, netgi priešingai, ponas Lomaksas visuomet elgėsi kaip labai padorus ir galvotas vyras, bet Džonas jautė nė už ką neprisiversiąs patikėti dvaro rūpesčių atstovui profesijos, kurios nariai užsidirba pragyvenimui kaišiodami ilgą nosį į privačius kitų žmonių reikalus. Be to, jei Čarlio dingimas taptų visiems žinomas, kaip iki šiol buvo žinomos jo keistenybės, ar advokatas tuomet lyg niekur nieko pasirašinėtų Čarlio banko dokumentus, kad Džonas ir Misus turėtų už ką apmokėti są­skaitas. Na jau ne. Džonas apie advokatus nutuokė pakankamai, kad sumotų: viskas anaiptol nebus taip paprasta. Net susiraukė įsivaizdavęs poną Lomaksą, šniukštinėjantį po namus, atidarinėjantį duris, besirausiantį spintose, dirsčiojantį į kiekvieną užkaborį, į kiekvieną uoliai puoselėjamą Angelfildų pasaulio šešėlį. Ir šitaip be galo.

Ir dar. Užteks advokatui apsilankyti namuose vieną kartą – ir iškart perpras, kad Misus pasiligojusi. Primygtinai pareikalaus kviesti gydytoją. O tada Misus ištiks ta pati dalia, kuri jau ištiko Izabelę. Ją išgabens. O kam, sakykite, nuo to bus geriau?

Na jau ne. Juk vos ką tik pavyko atsikratyti vieno prašalaičio, tad tikrai dar ne metas įsileisti kitą. Kur kas saugiau visus reikalus susitvarkyti patiems, be pašalinių. O tai šiomis aplinkybėmis reiškė, kad visą atsakomybę teks užsikrauti jam vienam.

Kol kas dar nereikėjo per daug skubintis. Paskutinį kartą banko pavedimas atliktas vos prieš kelias savaites, taigi bent šiuo metu pinigų stygius dar pernelyg nespaudė. Be to, ir Hestera išskuodė, net nepasiėmusi atlyginimo – dar šiokia tokia sumelė grynųjų pinigų, jei ji neatsilieps ir jų nepareikalaus, ir jei padėtis netaps visai beviltiška. Ir dar, juk esama daugybės savų maisto produktų, už kuriuos nereikia mokėti: sode bei darže vaisių ir daržovių tiek, kad išmaitintum pulką, miške – į valias tetervinų bei fazanų. O jeigu jau visai užspaustų bėdos, jei užgriūtų koks ypatingas atvejis, visiška katastrofa (Kažin, ar Džonas pats žinojo, kas tai galėtų būti; nejaugi dabartinė situacija dar nėra absoliuti katastrofa? Nejaugi įmanoma, kad lemtis būtų paruošusi ką nors dar baisesnio? Kažkodėl jis manė, jog dar gali atsitikti ir taip.), – ką gi, jis pažinojo kai ką, kas tikrai neatsisakytų patyliukais išsigabenti iš rūsio keleto butelių raudonojo vyno ir net atkištų už juos vieną kitą monetą.