Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

Atsakiau jam vos keliais žodžiais – man labiau magėjo sužinoti atsakymus į savo klausimus, nei atsakinėti į jo, – tad neilgai trukus jis numojo ranka į pastangas tiesiog paplepėti apie šį bei tą. Kai pasukome į Harougeitą, automobilyje tvyrojo slegianti panelės Vinter tyla.

VĖL ANGELFILDE

Vakarykščiai, važiuodama traukiniu, įsivaizdavau triukšmą ir sambrūzdį: rėkaliojamus nurodymus, žmones, mostaguojančius rankomis lyg nekantraujantys semaforai, perduodančius žinią gestais, kranus – išstypusius, nerangius, akmens, trupinančio akmenį, gausmą. Bet, kai pasiekiau valdos vartus ir pažvelgiau ten, kur turėjo vykti griovimo darbai, mane pasitiko tyla ir ramybė.

Matyti nieko nė nemačiau; pasaulį apsiautė toks tirštas rūkas, kad įžiūrėti galėjau nebent tai, kas buvo prieš pat nosį. Netgi takas, ir tas tavaravo išskydęs, neryškus. Mano pėdos tai sušmėžuoja jame, tai vėl išnyksta. Pakėliau galvą ir toliau žengiau aklosiomis, iš atminties: kiek prisiminiau iš ankstesnio apsilankymo ir iš panelės Vinter nupasakojimo.

Sąmonėje įsispaudęs žemėlapis vis dėlto neapgavo – sodą pasiekiau kaip tik tada, kada ir tikėjausi. Tamsūs kukmedžių pavidalai dūlavo lyg kokios paskubomis nutepliotos scenos dekoracijos – plyname fone atrodė visai plokšti, praradę trečiąjį matmenį. Debesį primenančiame rūke plūduriavo du kupolai, šiek tiek panašūs į vyriškas skrybėles, jas remiantys, miglos nubalinti kamienai apačioje – ir suvis neįžiūrimi. Per šešiasdešimt metų laja ataugo, sunyko kruopščiai išdailintos formos, bet šiandien buvo visai nesunku patikėti, kad griežtas geometrines linijas sušvelnino ne laikas, o rūkas, kad, kai ūkanos išsisklaidys, iš jų išnirs sodas – toks, koks buvo kadaise, švytintis matematine tobulybe, žaliuojantis ne griuvėsių, ne ruošiamos statybvietės, o gyvenamo dvaro teritorijoje.

Pusė šimtmečio, tokia pat netvari, kaip ir tie ore susitelkę vandens lašeliai, buvo pasirengusi išgaruoti sulig pirmuoju žiemos saulės spinduliu.

Prikišau riešą prie pat akių, norėdama įžiūrėti laikrodį. Buvau sutarusi susitikti su Aurelijumi, bet kaip aš jį surasiu šitokiame rūke? Galėčiau ištisą amžinybę šitaip klajoti ir nesutikti jo, net jei prasilenktume ištiestos rankos atstu.

– Sveiki! – šūktelėjau garsiai, ir per rūką iki manęs atsklido atsakas – vyriškas balsas.

– Sveiki!

Iš toli ar iš arti – neįspėsi.

– Kur jūs?

Įsivaizdavau, kaip Aurelijus žvilgsniu skvarbo rūką, ieškodamas kokios nors nuorodos.

– Stoviu prie medžio! – Žodžiai skambėjo lyg įvynioti į vatą.

– Aš irgi! – atsišaukiau. – Vis dėlto nemanau, kad medis tas pats. Sprendžiant pagal garsą, jūs turėtumėte būti gerokai toliau!

– O man atrodo, kad kalbate kažkur visai šalia manęs.

– Tikrai? Tai pasakykite, kur esate, ir visą laiką kalbėkite – aš eisiu balso link ir jus surasiu!

– Ogi iš tikrųjų! Puikus planas! Bet dabar man reikės sugalvoti, ką sakyti, ar ne? Neįtikėtina, kaip sunku kalbėti, kai būtinai reikia tyčia ką nors sakyti, juk visais kitais atvejais kalbėti taip lengva… Niūrybė neapsakoma. Nė nebeprisimenu šitokio murkšlino oro!

Ir taip toliau – Aurelijus mąstė balsu, o aš, skverbdamasi per debesį, sekiau ore vingiuojančia jo balso gija.

Ir tada pamačiau. Pro mane praslydo šešėlis, blyškus ir išskydęs balzganoje šviesoje. Ko gero, iškart susivokiau, kad tai – ne Aurelijus. Pajutau, kaip daužosi širdis; stabtelėjau, ištiesiau ranką – tiek baugiai, tiek ir viltingai. Blausioji esybė išsisuko nuo mano pirštų ir nuplaukė, tuojau pat išnykdama iš akių.

– Aurelijau?.. – Pati girdėjau, kaip virpa balsas.

– Ką?

– Jūs vis dar čia?

– Žinoma, čia.

Jo balsas skambėjo visai ne toje pusėje, kurioje turėtų. Tai ką tuomet aš mačiau? Tikrai ne Aurelijų. Tikriausiai optinė apgaulė, tirštėlesnis rūko tumulas. Baimindamasi to, ką galiu išvysti, jei dar lauksiu, vis tiek stovėjau nekrustelėdama, stebeilydama į vandeningą orą, mintimis šaukdama pavidalą pasirodyti dar kartą.

– Aha! Tai štai kur jūs! – sugriaudėjo balsas man už nugaros. Aurelijus. Atsigręžiau, ir jis pirštinėtomis rankomis suspaudė man pečius. – O jergutėliau, Margareta, jūs gi baltutėlė kaip popieriaus lapas. Pamanytum, vaiduoklį išvydote, ne kitaip!

* * *

Mudu drauge ėjome per sodą. Susisupstęs į platų paltą, Aurelijus atrodė netgi dar aukštesnis ir stambesnis, nei buvo iš tikrųjų. Aš greta jo su savo rūko pilkumo striukele jaučiausi kone bekūnė.

– Kaip sekasi rašyti knygą?

– Kol kas dar tik ruošiu apmatus. Užrašinėju panelės Vinter pasakojimus. Ir šį tą tyrinėju.

– Šiandien – tyrinėjimų diena, tiesa?

– Taip.

– Ką panorote sužinoti?

– Norėjau kai ką nufotografuoti. Bet oras, regis, visai neketina man pagelbėti.

– Po kokios valandos viską matysite aiškių aiškiausiai. Šitas rūkas pernelyg ilgai netvers neišsisklaidęs.

Pasiekėme lyg ir keliuką, abipus kurio augantys medžių kūgiai buvo taip išsiplėtę, kad atrodė beveik kaip gyvatvorė.

– O kodėl jūs ateidinėjate čionai, Aurelijau?

Mudu pasiekėme tako galą ir žengėme į tuštumą, regis, užtvindytą vien tik rūko. Bet netrukus priėjome kukmedžių sieną, bene dvigubai aukštesnę net už Aurelijų, ir pasukome palei ją. Pastebėjau, kad kažkas sužaižaravo žolėje, netrukus sužybčiojo ir lapuose – išniro saulė. Ore susitelkusi drėgmė ėmė garuoti, regėjimo laukas plėtėsi sulig kiekviena minute. Eidami palei kukmedžių sieną, apsukome visą ratą aplink plyną aikštelę ir vėl žengėme į tą patį taką, kuriuo buvome atėję.

Kai mano klausimas galutinai pasimetė laike ir aš netgi suabejojau, ar tikrai ištariau jį balsu, Aurelijus atsakė:

– Aš čia gimiau.

Aš sustojau lyg nudiegta. Aurelijus nulingavo pirmyn, nepastebėjęs, kaip mane pribloškė jo žodžiai. Kelis žingsnius įveikiau protekine, kad jį pasivyčiau.

– Aurelijau! – Įsikibau jo palto rankovės. – Tai tiesa? Jūs tikrai gimėte čia?

– Taip.

– Kada?

Jis keistai, liūdnai nusišypsojo.

– Per savo gimimo dieną.

Nė nesusimąsčiusi primygtinai pakartojau klausimą:

– Taip, taip, bet kada tai buvo?

– Tikriausiai – kažkada sausio mėnesį. O gal vasarį. Galbūt – netgi gruodžio pabaigoje. Daugmaž prieš šešiasdešimt metų. Bijau, kad tiksliau nieko negaliu pasakyti.

Suraukiau antakius ir staiga prisiminiau, ką jis sakė man aną kartą: apie tai, kad jį užauginusi ponia Lav ir kad jis neturįs mamos. Bet... kokios turi būti aplinkybės, kad įvaikintas mažylis šitaip nieko nežinotų apie tikrąją savo kilmę, nežinotų net tikslios gimimo dienos?

– Ar norite pasakyti, Aurelijau, kad jūs – pamestinukas?

– Taip. Galima ir tokiu žodžiu pavadinti, kas aš esu. Pamestinukas. Rastinukas.

Nebežinojau nė ką sakyti.

– Nagi, man rodos, prie šito galima priprasti, – tarė jis, ir man pasidarė nesmagu, kad jam tenka guosti mane dėl savo paties praradimų.

– Tikrai?

Jis nužvelgė mane su kažkokia keista išraiška veide, matyt, svarstydamas, kiek galima man atskleisti.

– Na, tiesą sakant, netikrai, – ištarė.

Mudu vėl patraukėme pirmyn lėtais ir nerangiais, lyg sukaustytais žingsniais. Rūkas baigė visai išsisklaidyti. Magiški figūrinių medžių pavidalai neteko savo žavesio – virto apleistais, bet kaip sužėlusiais krūmais ir gyvatvorėmis, kokie iš tikrųjų ir buvo.

– Vadinasi, tai ponia Lav... – prasižiojau aš.