Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

Pirmąsyk išmezgiau antrą kulną būdama dar visai jauniklė. Buvo saulėta popietė. Sėdėjau prie atviro lango, gardžiavausi iš žydinčio sodo sklindančiais kvapais. Kojinė, kurią mezgiau tada, buvo mėlyna. Skirta... na, tokiam jaunam vaikinui. Mano vaikinui. Jo vardo nesakysiu, tai ir nesvarbu. Ką gi, užsisvajojau. Kvailutė. Balta suknelė, didžiulis baltas tortas ir visokie panašūs niekai. Paskui dirsteliu į mezginį – ėgi žiū, dukart išmezgiau kulną! Tai buvo aišku kaip dieną. Rinčiuota kojinės blauzda, paskui – kulnas, dar galelis rinčiuoto mezginio pėdai – ir vėl kulnas! Nusijuokiau balsu. Anokia bėda. Visiškai lengva gabalėlį išardyti ir numegzti pėdą iš naujo.

Jau buvau ištraukusi iš mezginio virbalus, kai staiga išvydau Kitę, atbėgančią sodo takučiu. „Kas jai galėjo nutikti?“ – šmėkštelėjo mintis, iš karto subruzdau. Mat jos veidas buvo toks nubalęs, kad atrodė žalzganas, o išvydusi pro langą mane ji sustojo lyg įbesta. Tą akimirką supratau, kad kažkokia bėda ištiko ne ją, o mane. Kitė pravėrė burną, bet net mano vardo neįstengė ištarti. Skruostais sruvo ašaros. Ir pagaliau išklojo tai, ką privalėjo.

Atsitiko nelaimė. Jis buvo išėjęs pamedžioti su broliu, mano vaikinas. Tykojo jerubių – ten, kur jiems lįsti nederėjo. Kažkas juos pamatė, ir jie nusigando. Paraitė kulnis. Danielis, tai brolis, pasiekė kopynę pirmas ir persirito per tvorą. Mano vaikinas, jis pernelyg skubinosi. Šautuvas įstrigo kopynėje. Reikėjo jam stabtelėti, reikėjo elgtis ramiau. Bet jis girdėjo besivejančių žingsnius ir puolė į paniką. Iš visų jėgų trūktelėjo šautuvą. Tikriausiai nė nebereikia sakyti, ar ne? Ir pats gali įspėti, kas atsitiko.

Aš išardžiau mezginį. Visas mažytes kilputes, kurias megzdama kojinę neri vieną po kitos, eilė po eilės – viską išardžiau. Visiškai lengva. Ištrauki virbalus, timpteli siūlą – ir išyra. Ardžiau kilputę po kilputės, eilę po eilės. Išardžiau nereikalingą kulną, bet nesustojau. Paskui – pėdą, pirmąjį kulną, galiausiai – ir blauzdą. Paprasčiausiai trauki vilnonį siūlą – ir akys išsineria viena iš kitos. Galiausiai nebebuvo ką ardyti, liko tik susivijusių mėlynų vilnonių siūlų krūva ant mano kelių.

Numegzti kojinei kažin kiek laiko nereikia. Bet išardyti trunka dar trumpiau.

Manau, kad paskui suvyniojau mėlynus vilnonius siūlus į kamuolį, kad galėčiau numegzti ką nors kita. Bet šito jau neprisimenu.

Kai numezgiau kojinę su dviem kulnais antrą kartą, jau nebuvau jauniklė. Mudvi su Kite abi drauge sėdėjome štai čia, prie ugnies. Buvo praslinkę metai po jos vyro mirties ir beveik metai, kai ji atsikraustė gyventi pas mane. Ji atsigauna, galvojau, netgi ženkliai atsigauna. Dažniau šypsosi. Pradeda domėtis visokiais dalykais. Išgirdusi jo vardą jau nepaplūsta ašaromis. Mudvi sėdėjome, aš mezgiau – porą dailių kojinaičių nakčiai; jos buvo skirtos Kitei, iš pačios švelniausios ėriuko vilnos, rausvos, kad tiktų prie jos naktinių marškinių. Jai ant kelių gulėjo knyga. Tik ji, reikia manyti, nė nedirstelėjo į puslapį, nes galiausiai ištarė:

– Žiūrėk, Džoana, tu išmezgei antrą kulną.

Kilstelėjau mezginį arčiau akių. Ogi tikrai, jos tiesa.

– Visai nukvakau, – prisipažinau.

Ji tada pasakė, kad, jei megztų pati, tai nėmaž nenustebtų. Ji nuolatos išmezganti du kulnus, o kartais ir suvis kulną pamirštanti. Ne sykį numezgusi kojinę savo žmogui visai be kulno, vien tik blauzdą ir pėdą. Mudvi nusijuokėme. Vis dėlto, kai taip nutinka tau, iš tiesų stebina, pasakė ji. Esą aš niekada nebūnu tokia išsiblaškiusi.

Tada ir pasakiau jai, kad jau esu šitaip suklydusi. Bet tik tą vieną kartą. Ir priminiau jai tai, ką šit pasakojau tau. Apie savo vaikiną. Tuo pat metu, kol balsu klajojau po prisiminimus, atsargiai išardžiau nereikalingą kulną ir ėmiausi taisyti kojinę. Tam, kad viską išmegztum kaip reikiant, tenka šiek tiek susikaupti, o dienos šviesa jau baigė visai išblėsti. Taigi baigiau pasakoti aną istoriją, o ji nieko neatsakė, pamaniau, kad susimąstė apie savo vyrą. Na, juk supranti, kalbėjau jai apie savo netektį, nuo kurios prabėgo jau tiek daug metų – palyginti jos praradimas buvo dar visai šviežias.

Buvo jau pernelyg tamsu, tad pabaigti megzti pirštų nebegalėjau – padėjau kojinę ir kilstelėjau galvą. „Kite? – ištariau. – Kite?“ Ji neatsakė. Trumputę akimirką dar pamaniau, kad ji gal bus užmigusi. Bet ji nemiegojo.

Ji atrodė tokia nurimusi. Netgi su šypsena veide. Tarsi džiaugtųsi vėl galėdama būti su juo. Su savo vyru. Kol aš prietemoje knebinėjau tą kojinę, porindama seną savo istoriją, ji iškeliavo pas jį.

Taigi tą juodą lyg degutas naktį aš iš tiesų išsigandau, kai susizgribau išmezgusi antrą kulną. Kai šitaip man nutiko pirmą kartą, netekau savo vaikino. Kai atsitiko antrą kartą – praradau seserį. Dabar – trečias. Tik aš jau neturėjau ko prarasti. Nebeliko nieko, tik aš.

Pažvelgiau į kojinę. Šiurkšti pilka vilna. Paprasčiausia kojinė, be jokio gražumo. Mezgiau ją sau pačiai.

Tikriausiai tai ir nesvarbu, pasakiau sau. Kas šitame pasaulyje gali manęs pasigesti? Juk nėra nieko, kas kentėtų, kai aš išeisiu. O tai – palaima. Šiaip ar taip, aš bent jau gyvenimą nugyvenau, ne taip, kaip mano vaikinas. Prisiminiau ir kaip atrodė Kitės veidas. Nušviestas neapsakomas ramybės, šypsenos. Vadinasi, apleisti šį pasaulį nėra jau taip bloga, galvojau sau.

Kibau ardyti nereikalingo kulno. Kokia prasmė? – galėtum paklausti. Nagi, aš tiesiog nenorėjau, kad mane kas aptiktų su tokiu mezginiu. „Nukvakusi jau moterėlė, – įsivaizdavau šnekant žmones. – Surado ją su mezginiu ant kelių, ir žinote ką? Ogi buvo išmezgusi du kulnus vienoje kojinėje!“ Nenorėjau, kad jie šitaip kalbėtų. Taigi ėmiausi ardyti mezginį. O kol ardžiau, mintyse ruošiausi iškeliauti.

Pati nežinau, kiek laiko šitaip prasėdėjau. Bet galiausiai iki mano ausies prasismelkė silpnas niauzgimas. Iš už durų, lyg būtų priklydęs koks gyvūnėlis. Giliai nugrimzdusi mintyse, aš jau nesitikėjau, kad kas nors galėtų įsiterpti tarp manęs ir mano mirties, tad iš pradžių net nekreipiau dėmesio. Bet paskui išgirdau tai ir vėl. Man pasirodė, kad balselis šaukia mane. Mat argi kas nors kitas galėtų išgirsti jį čia, vidur pačios gūdumos? Pamaniau sau: gal bus katytis, netekęs motinos, ar dar kas. Taigi, nors jau ruošiausi susitikti su Kūrėju, tasai permirkusio, sulipusiu kailiuku katyčio atvaizdas vis blaškė mano dėmesį. Ir pagalvojau tada: juk tai, kad mirštu, – dar ne priežastis atsakyti vienam iš Dievo tvarinių šilumos lašelį ir maisto trupinėlį. Ir dar štai ką galiu tau pasakyti: tą minutę visai būtų buvę nebloga turėti greta savęs kokį nors gyvą padarą. Šitaip galiausiai ir priėjau prie durų.

Pravėriau jas – ir ką radau?

Pačiam pasienyje verandoje, atokiau nuo lietaus, gulėjo kūdikis! Susuptas į drobinį vystyklą, niauzgiantis lyg katytis. Vargšas mažulėlis. Sušalęs, šlapias, alkanas, štai koks buvai. Negalėjau patikėti savo akimis. Pasilenkiau, pakėliau tave, ir tą pat akimirką, kai mane išvydai, tu lioveisi verkti.

Nė nestoviniavau už durų. Reikėjo tave pamaitinti, reikėjo sausai perrengti. Taigi verandoje aš nedelsiau. Tik sparčiai dirstelėjau į vieną pusę ir į kitą. Nieko nepamačiau. Nė gyvos dvasios. Tik vėjas šnarino pamiškės medžius, o į dangų – kaip keista – nuo Angelfildo dvaro vyniojosi dūmų stulpas.

Prispaudžiau tave prie krūtinės, grįžau vidun ir uždariau duris.

Iki tol tik dukart netyčia išmegziau kojinę su dviem kulnais – ir dukart visai arti, liestelėdama mane, pralėkė mirtis. Tądien – trečias kartas, ir šįsyk prie mano durų atėjo gyvybė. Tada ir supratau, kad neverta pernelyg tikėti pranašingais ženklais ir kliautis atsitiktinumais. Šiaip ar taip, nebebuvo kada galvoti apie mirtį.