Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

– Kas tai? – paklausiau.

Aurelijus sekundei atplėšė akis nuo dubens ir pažvelgė į mane.

– Krepšys, kuriame surado mane.

Ir vėl nusigręžęs kibo maišyti produktų.

Krepšys, kuriame surado jį? Mano žvilgsnis lėtai nuslydo nuo maišo prie Aurelijaus. Netgi palinkęs prie minkomos tešlos, jis vis tiek buvo daugiau nei šešių pėdų ūgio. Prisiminiau, kaip, pirmą kartą išvydusi, palaikiau jį tradiciniu milžinu iš pasakų knygos. Šiandien krepšio diržo ilgumo net nepakaktų jam susijuosti, bet prieš šešiasdešimt metų jis buvo toks mažas, kad maiše sutilpo visas. Nuo minties, ką kartais gali padaryti laikas, net apsvaigo galva, atsisėdau. Kas buvo toji, kuri kadaise į šitą krepšį įkišo kūdikį? Kas apklostė jį drobės atvartais, užsegė sąsagą, sergėdama nuo darganos, įžambiai persimetė juostą per petį ir nakties tamsybėje nugabeno nešulį į ponios Lav trobesio priedurį? Pirštais perbraukiau tas vietas, kurias andai lietė ir jos rankos. Drobė, sąsaga, diržas. Ieškojau kokio nors jos pėdsako. Kokio nors ženklo, įrašyto Brailio raštu ar nematomu rašalu, ar paslaptingu kodu, kurį mano prisilietimas galbūt atskleistų, jei tik žinotų kaip. Bet nežinojo.

– Nepakeliama, ar ne? – ištarė Aurelijus.

Išgirdau, kaip jis kažką įstūmė į krosnį, uždarė dureles. Paskui pajutau jį stovintį už nugaros, žvelgiantį man per petį.

– Atidaryk... mano rankos miltuotos.

Atsegiau sagtį, praskleidžiau drobės klostes. Atsivėrė plokščias dugno skritulys, kuriame gulėjo popieriaus gniutulas ir skudurėlis.

– Mano palikimas, – paskelbė Aurelijus.

Tai labiau priminė krūvelę niekam nebereikalingo šlamšto, laukiančio nesulaukiančio, kol kas nors susipras išmesti į šiukšlių dėžę, bet Aurelijus žvelgė į jį lyg vaikas – į lobių skrynią.

– Štai šitie daikčiukai – mano istorija, – tarė. – Jie man byloja, kas toks aš esu. Lieka tik viena – juos perprasti. – Jis buvo beviltiškai suglumęs ir nusiminęs, bet vis dar negalėjo susitaikyti. – Visą gyvenimą stengiausi atkapstyti kokią nors sąsają. Galvojau, šit, jei taip pavyktų užčiuopti siūlo galą... Regis, trūktelėčiau, ir išsivyniotų visas kamuolys. Va, pažiūrėk, kad ir šitas...

Iš pažiūros – tik audeklo skiautelė. Drobė, kadaise buvusi balta, dabar jau geltona. Iškrapščiau ją iš viso gniutulo, ištiesinau. Skudurėlis buvo tokiais pat baltais siūlais išsiuvinėtas žvaigždžių bei gėlių ornamentu, buvo net keturios dailutėlės perlamutrinės sagutės. Kūdikio apdaras, gal šliaužtinukai. Stambūs, miltų dulkelėmis aplipę Aurelijaus pirštai akimirkai pakibo virš rūbelio – ir norėdami prisiliesti, ir baimindamiesi išmiltuoti. Į siaurutėles rankoves dabar jis galėtų įkišti nebent pirštą.

– Šituo aš buvau aprengtas, – paaiškino Aurelijus.

– Drabužėlis labai senas.

– Tikriausiai toks pat senas kaip ir aš pats.

– Senesnis net ir už tave.

– Kodėl taip manai?

– Pažiūrėk, čia užadyta skylutė. Ir dar čia. Rūbelis buvo taisytas. Ir šita sagutė ne tokia kaip kitos. Šitą rūbelį dar prieš tave dėvėjo bent vienas kūdikis.

Jo žvilgsnis šokčiojo nuo audinio skiautelės prie manęs ir vėl atgal, akyse tvino žinojimo godulys.

– Ir dar šitas.

Jis parodė į popiergalį su spausdintu tekstu. Tai buvo lapas, išplėštas iš knygos, visas suglamžytas. Paėmiau jį, ištiesinau ir ėmiau skaityti:

„Aš paklausiau, iš pradžių nenumanydama, ką jis ketina daryti; bet kai pamačiau, kad jis atsistojo ir užsimojo knyga, ruošdamasis ją sviesti į mane, išsigandusi surikau ir nejučia šokau į šalį...“

Aurelijus čia pat ėmė tęsti toliau, tik skaitė ne iš lapo, o iš atminties:

– „...tačiau nepakankamai vikriai: paleista stora knyga pataikė į mane, aš parkritau ir, atsitrenkusi į durų staktą, prasimušiau galvą.“ 1

Tekstą iškart atpažinau. Savaime aišku, atpažinau – ir kaip galėčiau neatpažinti, jei esu skaičiusi jį nežinia kiek kartų?

– „Džeinė Eir“, – ištariau gerokai nustebusi.

– Iškart įspėjai? Taip, „Džeinė Eir“. Aš teiravausi bibliotekoje. Knygą parašė Šarlotė... kaip ten ją. Man regis, ji turėjo galybę seserų.

– Skaitei tą knygą?

– Buvau pradėjęs. Ten pasakoja apie tokią mažą mergaitę. Ji neteko visų artimųjų, tai ją priglaudė teta. Na, kai perskaičiau tiek, man pasirodė, kad gal jau būsiu užčiuopęs tą siūlo galą. Bet ji buvo tikra bjaurybė, toji teta, visai ne tokia kaip ponia Lav. Tame puslapyje, kur skaitei, knygą į mergaitę sviedžia vienas iš jos pusbrolių. O paskui ją išsiunčia į mokyklą, tokią klaikią klaikią mokyklą, kur ir maistas klaikus, bet ten ji susiranda draugę. – Jis net nusišypsojo prisiminęs skaitymą. – Bet ta jos draugė mirė. – Jo veidas iškart apniuko. – O paskui... kažkodėl toliau man buvo nebeįdomu. Taip ir neperskaičiau iki galo. Nebesupratau, kaip ana istorija gali sietis su manąja. – Jis suglumęs gūžtelėjo pečiais. – Gal tu esi perskaičiusi tą knygą visą? Kas mergaitei nutiko pabaigoje? Gal vis dėlto kaip nors susiję?..

– Ji įsimyli savo šeimininką, pas kurį dirba. Šio žmona – ji beprotė, gyvena tuose pačiuose namuose, bet paslėpta – padega namą, o Džeinė išvažiuoja. Kai grįžta, žmona jau mirusi, misteris Ročesteris apakęs ir Džeinė už jo išteka.

– Štai kaip. – Jo kaktą išvagojo raukšlės, taip įnirtingai jis stengėsi užčiuopti kokią nors prasmę. Galiausiai pasidavė. – Ne. Visai niekaip neišeina susieti, ar ne? Gal nebent tik pati pradžia. Mergaitė, kuri neturi mamos... Bet paskui... Kad taip kas nors man paaiškintų, ką visa tai reiškia. Kad taip galėčiau surasti ką nors, kas tiesiog atskleistų man tiesą .

Jis vėl įbedė nosį į išplėštą lapą.

– O gal visai ne pati knyga yra svarbi? Gal tik šitas vienas puslapis? Gal jame slypi kokia nors paslėpta prasmė? Pa­žiūrėk.

Jo vaikystės receptų knygos galinis viršelis po aplanku buvo tirštai primargintas raidžių bei skaičių eilutėmis ir stulpeliais, išvedžiotais stambia vaiko rašysena.

– Maniau, galbūt tas tekstas užkoduotas, – paaiškino jis. – Tad bandžiau šifruoti. Išmėginau kiekvieno žodžio pirmąsias raides, paskui – kiekvienos eilutės. Mėginau skaityti kas antrą. Bandžiau keisti vieną raidę kita.

Kalbėdamas jis rodė man visų šių bandymų liudijimus, įsisiurbęs į juos karščiuojančiomis akimis, tarsi vis dar pleventų menkutė tikimybė įžvelgti kažką, kas prasprūdo anksčiau.

Žinojau, kad tai beviltiška.

– O kaip šitai? – Jis paėmė dar vieną daiktą, ir aš nespėjau sutramdyti nukrėtusio drebulio. Kadaise tai būta plunksnos, bet dabar, purvina ir nubrizgusi, ji atrodė šlykščiai. Visa išdžiūvusi, vėtyklė supleišėjusi, sulipusi į atskirus stagarus, kurie lyg rudi dygliai stirksojo nuo sueižėjusio koto.

Aurelijus gūžtelėjo pečiais ir bejėgiškai pakratė galvą leisdamas suprasti apie tai ničnieko nenutuokiąs. Lengviau atsidususi numečiau tą plunksną atgal.

Dabar jau liko vienas vienintelis daiktelis.

– Štai... – pradėjo Aurelijus, bet nebaigė.

Tai buvo bet kaip atplėšta popieriaus skiautė su išsklidusia, nublukusia rašalo dėme – galbūt kadaise tai buvo užrašytas žodis. Įdėmiai ją apžiūrėjau.

– Manau... – Aurelijus užsikirto. – Na, ponia Lav manė... iš tikrųjų tai mes abu sutarėme, kad... – jis viltingai pažvelgė į mane, – kad tai turėtų būti mano vardas .

Jis parodė į dėmę.