Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

– Per lietų popierius sušlapo ir rašalas išskydo, bet čia... štai čia... – Jis nusivedė mane prie lango, mostelėjo iškelti popiergalį prieš šviesą. – Štai – tarytum ir A pačioje pradžioje. O paskui, pabaigoje, – s. Va čia, žiūrėk. Žinoma, per šitiek metų spėjo nublukti, bet jei tikrai gerai įsižiūrėsi, juk matyti, ar ne?

Įsisiurbiau akimis į dėmę.

– Na kaip, matai ?

Aš krustelėjau galvą: nei iš tikrųjų papurčiau, nei linktelėjau.

– Nagi sakiau! Kai žinai, ko ieškoti, matyti netgi gana aiškiai, tiesa?

Žiūrėjau ir šiaip, ir anaip, bet išskydusios, pradingusios raidės, kurias įžvelgė jis, mano akims taip ir liko neįžiūrimos.

– Štai dėl ko, – kalbėjo jis, – ponia Lav galiausiai nutarė vadinti mane Aurelijumi. Nors tikriausiai galėjau būti ir Alfonsas, ar dar kas.

Jis nusijuokė pats iš savęs, liūdnai, lyg prisiversdamas, ir nusigręžė.

– Buvo dar vienas daiktas, jau paskutinis. Šaukštas. Bet šaukštą tu jau matei.

Jis kyštelėjo pirštus į kišenėlę ir išsitraukė sidabrinį šaukštą – tą patį, kurį iš tikrųjų mačiau, kai buvome susitikę pirmą kartą, kai valgėme imbierinį pyragą, įsitaisę ant milžiniškų akmeninių kačių, tupinčių abipus Angelfildo dvaro laiptų.

– Ir dar – pats krepšys, – svarsčiau balsu. – Koks tai krepšys?

– Krepšys kaip krepšys, – išsiblaškęs atsiliepė Aurelijus. Pakėlė krepšį prie veido, įkvėpė. – Anksčiau aiškiai buvo justi degėsių kvapas. Bet dabar jau visai išsivadėjęs. – Jis padavė man krepšį, aš prikišau nosį. – Na, ką sakiau? Jokių degėsių, išsivėdino.

Aurelijus atvėrė orkaitės dureles, ištraukė skardą su blyškaus aukso atspalvio sausainiais, pastatė šiuos vėsti. Tada pripylė arbatinuką, užkaitė arbatos, suruošė padėklą: puodeliai su lėkštelėmis, cukrinė, ąsotėlis pieno, lėkštutės.

– Štai, paimk šitą, – tarė jis, duodamas padėklą man. Pats plačiau pravėrė duris, už kurių buvo matyti svetainė, seni minkšti krėslai, gėlėtos pagalvėlės. – Įsitaisyk, jauskis kaip namie. Tuojau atnešiu visa kita. – Jis stovėjo nugara į mane, nuleidęs galvą – plovėsi rankas. – Tučtuojau pas tave ateisiu, tik susidėsiu daiktus.

Nuėjau į ponios Lav svetainę ir atsisėdau į krėslą prie židinio, palikusi Aurelijų ramiai ir saugiai suslėpti savo neįkainojamo, neiššifruojamo palikimo.

* * *

Kai išėjau iš tų namų, kažin kas įkyriai krebždėjo sąmonės kamputyje. Bene kažkas, ką pasakė Aurelijus? Taip. Aidas ar miglotas ryšys, kažkokia nuotrupa, tarsi ir liestelėjusi mano mintis, pareikalavusi dėmesio, bet paskui nušluota visos jo istorijos tėkmės. Nieko baisaus. Anksčiau ar vėliau vis tiek išplauks į paviršių.

Miške esama laukymės. Kitapus jos žemyn leidžiasi gana status šlaitas, šen ten apžėlęs krūmokšniais, kol galiausiai žemė išsilygina – ir ten jau vėl auga medžiai. Dėl šitokio reljefo iš čia atsiveria netikėtai puikus dvaro reginys. Kaip tik aikštelėje ir stabtelėjau, traukdama atgal iš viešnagės Aurelijaus trobelėje.

Vaizdas buvo gana niūrus. Namas, tiksliau, tai, kas iš jo liko, atrodė lyg šmėkla. Bjauri pilkšva dėmė, patėkšta pilko dangaus fone. Viršutinių kairiosios pusės aukštų jau nebebuvo. Likęs tik apatinis, o duris ženklino tamsi, akmenine sąvara įrėminta kiaurymė ir prie jos vedantys laiptai – pačias duris irgi jau spėta išgabenti. Diena – toli gražu ne iš tų, kai malonu atsiduoti stichijoms, aš net suvirpėjau, žvelgdama į tuos apnuogintus namo griaučius. Net akmeninės katės, ir tos jau pabėgo. Kaip ir elniai, nunėrė kažkur į drėgnas ūkanas. Dešinioji namo pusė dar buvo apysveikė, bet nebeilgam: jei galima spėti pagal kranų pozicijas, tuoj bus ir jos eilė. Nejaugi čia iš tikrųjų reikia šitiek technikos? – sugavau save galvojant. Man atrodė, kad sienos pačios irsta lietuje; vis dar tebestovintis mūras, blyškus ir gležnas lyg ryžių popierius, regis, ištirptų tiesiog man bežiūrint, jei tik aš ryžčiausi stovėti ir žiūrėti pakankamai ilgai.

Fotoaparatą buvau pasikabinusi po kaklu. Iškrapščiau jį iš po palto, pakėliau prie akių. Kažin, ar šitokioje drėgmėje įmanoma užfiksuoti šią nykstančią namo regimybę? Pati abejojau, bet knietėjo bent pamėginti.

Kol reguliavau tolimą vaizdą pritraukiantį lęšį, kadro kampe kažkas tarsi krustelėjo – pastebėjau pačiu akies kraštu. Ne, ne manoji šmėkla. Tie patys vaikai, sugrįžę prie dvaro. Jie kažką pastebėjo žolėje ir dabar pasilenkę apžiūrinėjo, susidomėję, sujudę. Kas tai galėtų būti? Ežys? Gyvatė? Smalsumo apimta pareguliavau objektyvą, kad matyčiau aiškiau.

Vienas vaikų ištiesė ranką į aukštą žolę ir pakėlė radinį. Tai buvo geltonas statybininko šalmas. Susižavėjimo šypsena nutviekstu veideliu, vaikas nusismaukė gobtuvą – dabar išvydau, kad tai berniukas, – ir užsivožė šalmą ant galvos. Ir išsitempė kaip kareivis: stovėjo nekrustelėdamas, išpūtęs krūtinę, nuleidęs prie šonų rankas, veidas net įsitempė nuo pastangų išlaikyti ant galvos per didelį šalmą, kad nenuslystų. Ir tada, kai jis šitaip oriai sustingo rikiuotės poza, įvyko mažytis stebuklas. Pro debesų properšą netikėtai slystelėjo saulės spindulys ir krito tiesiai ant berniuko, nutvieksdamas jį tą šlovės akimirką. Aš spustelėjau mygtuką ir sučiupau kadrą. Berniukas su šalmu, virš kairiojo jo peties – geltonas perspėjantis ženklas „Nevaikščioti“, o dešinėje pusėje, fone, – dvaro pastatas, slogiai pilka dėmė.

Saulės spindulys, vos švystelėjęs, tuojau ir vėl pasislėpė, aš atitraukiau žvilgsnį nuo vaikų, persukau juostą ir vėl paslėpiau fotoaparatą sausame užantyje. Kai dar sykį atsigręžiau, vaikai jau buvo įveikę gerą pusę įvažiavimo keliuko. Berniukas dešiniąja ranka spaudė mergaitės kairiąją, ir juodu, artėdami prie valdos vartų, sukosi apie kits kitą: vienodo sudėjimo, straksėdami vienodu žingsniu, juodu be jokio vargo išlaikė pusiausvyrą. Paskui juos plazdėdami sukosi gumuotų lietpalčių skvernai, o pėdos, regis, vos lietė žemę – atrodė, kad vaikai tuojau pakils į orą ir nuskris.

DŽEINĖ EIR IR KROSNIS

Kai parvažiavau į Jorkšyrą, niekas nesiteikė paaiškinti, dėl kokių priežasčių buvo mane išprašę. Džudita pasitiko mane su įtempta šypsena. Dienos pilkuma, regis, buvo prasismelkusi jai po oda, šešėliais susitelkusi paakiuose. Ji šiek tiek plačiau praskleidė užuolaidas man skirtoje svetainėlėje, atidengdama dar kelis colius lango, bet net ir šitai nėmaž neprasklaidė murkšlinos prietemos.

– Tegul šimts kelmų šitą orą! – neištvėrė Džudita, ir man dingtelėjo, kad ji, ko gero, jau laikosi iš paskutiniųjų.

Praėjo, rodos, vos kelios paros, bet jos ištįso iki begalybės. Naktis užslinkdavo dažnai, bet diena dorai niekada neišaušdavo, prie žemės slegiančio dangaus tamsuma atėmė bet kokį laiko pojūtį. Į vieną iš mūsų rytinių susitikimų panelė Vinter gerokai pasivėlino. Buvo labai išblyškusi; nesusigaudžiau, ar tik neseno skausmo prisiminimas tamsiu giedravalkiu aptraukė jai akis, ar dar kažkas kita.

– Noriu pasiūlyti kiek lankstesnį mūsų susitikimų tvarkaraštį, – pasakė ji, galiausiai įsitaisiusi šviesos rate.

– Žinoma, aš sutinku.

Iš pokalbio su daktaru žinojau, kad naktis jai – sunkus metas; matydavau, kada baigia išsivadėti vaistų, pažabojančių skausmą, poveikis arba kada jie dar nepradėję kaip reikiant veikti. Tad sutarėme, kad aš, užuot prisistačiusi į biblioteką devintą valandą ryto, verčiau lauksiu savo kambaryje, kol pabels į duris.