Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

Akmeniniai laiptai stingdė šalčiu, medienos skiedros, tinko ir mūro nuobiros skaudžiai smaigstė padus. O tarp griūvančių mūsų namų nuolaužų, apsupta debesies dulkių, kurios po truputį jau leidosi aplinkui, stovėjo Misus – tarytum šmėkla. Dulkių pilkumo plaukais, dulkių pilkumo veidu bei rankomis, ilgais, plačiomis klostėmis krintančiais dulkių pilkumo naktiniais marškiniais. Stovėjo pastirusi, nekrustelėdama, ir žiūrėjo į viršų. Priėjau prie jos, akimis pasekiau jos žvilgsnį. Mudvi žiūrėjome pro skylę lubose ir dar toliau – pro skylę kitose lubose, ir dar – pro dar vieną skylę dar vienose lubose. Matėme virš galvos esančio miegamojo tapetus su bijūnais, virš jo esančio kambario sienų apmušalus, margintus grotelėmis su apsivijusiomis jas gebenėmis, matėme ir blyškiai pilkšvas palėpės kambarėlio sienas. Žvilgsnis slydo ir dar aukščiau virš galvų, pro skylę pačiame stoge, kol galiausiai smigo į dangų. Ten nespingsojo nė viena žvaigždė.

Paėmiau Misus už rankos.

– Eime, – ištariau. – Nėra prasmės ten žiūrėti.

Nusivedžiau ją, o ji ėjo su manimi klusniai lyg mažas vaikas.

– Paguldysiu į lovą, – tarstelėjau Džonui.

Šis, baltas tartum vaiduoklis, linktelėjo.

– Taip, – ištarė balsu, apkibusiu dulkėmis. Jis net nežiūrėjo į ją, nepajėgė to ištverti. Vangiai pamojo į skylę lubose. Tai buvo lėtas, nerangus judesys skęstančiojo, kurį srovė jau baigia įtraukti po vandeniu. – O aš pasirūpinsiu šituo.

Tačiau po valandos, kai Misus, nuprausta, aprengta švariais naktiniais marškiniais ir apkamšyta lovoje, užmigo, Džonas vis dar tebebuvo, kur buvęs. Stovėjo lygiai ta pačia poza, kokia jį palikau. Įsistebeilijęs į tą tašką, kur stovėta Misus.

Kitą rytą, kai Misus taip ir nepasirodė virtuvėje, jos žadinti nuėjau aš. Bet taip ir nepavyko pažadinti. Jos siela iškeliavo pro tą skylę stoge ir jos jau nebebuvo su mumis.

– Nebeturime Misus, – pranešiau Džonui grįžusi į virtuvę. – Ji mirė.

Jo veidas nėmaž nepasikeitė. Džonas padėrusiu žvilgsniu ir toliau dėbsojo per virtuvės stalą, lyg nė nebūtų manęs išgirdęs.

– Taip, – galiausiai ištarė, ir tai nebuvo skirta niekieno ausims. – Taip.

Atrodė, kad staiga atėjo galas viskam. Nebenorėjau nieko, tik atsisėsti ir sėdėti taip, kaip Džonas: nejudėdama, dėbsodama į vieną tašką tuštumoje ir nieko neveikdama. Tačiau laikas nesustojo. Vis dar jaučiau, kaip dunksi mano širdis, skaičiuodama sekundes. Jaučiau ir skrandyje vis labiau išsikerojantį alkį, ir troškulį, susitelkusį galugerklyje. Sugniaužė toks liūdesys, kad, regėjos, mirsiu, bet atsitiko priešingai: buvau gėdingai, absurdiškai gyva, tokia gyva, kad, prisiekiu, tiesiog jutau, kaip auga plaukai ir nagai.

Kad ir koks baisus sunkumas užgulė širdį, vis tiek negalėjau visiškai, taip kaip Džonas, atsiduoti savo sielvartui. Hesteros nebebuvo, nebebuvo Čarlio, nebebuvo ir Misus; tam tikra prasme nebebuvo netgi Džono, nors jis, vyliausi, dar sugebės rasti kelią sugrįžti. O tuo tarpu išnirti iš šešėlių teko tai mergaitei, kuri iki šiol slėpėsi rūke. Žaidimų metas baigėsi, reikėjo suaugti.

– Užkaisiu virdulį, – tariau. – Užplikysiu arbatos.

Kalbėjau ir nebepažinau savo balso – tai buvo nebe mano balsas. Kažkokia kita mergaitė, protinga, sumani, paprasta mergaitė sugebėjo įsismelkti po mano oda ir užvaldė kūną. Atrodė, ji puikiai žino, ką daryti. Aš net nelabai nustebau. Juk, šiaip ar taip, didžiąją gyvenimo dalį nieko kita ir neveikiau, tik stebėjau žmones ir jų gyvenimus. Stebėjau Hesterą, stebėjau Misus, stebėjau kaimiečius.

Aš patyliukais nugrimzdau kažkur savo esybės gelmėse, o sumanioji mergaitė tuo tarpu užkaitė vandenį, įbėrė arbatžolių, užplikė ir išmaišė. Įdėjo du šaukštelius cukraus į Džono puodelį, tris – į manąjį. Kai arbata prisitraukė, nugėriau gurkšnį ir, vos karštas, saldus skystis pasiekė mano skrandį, pagaliau lioviausi drebėti.

SIDABRINIS SODAS

Nespėjau nė dorai pabusti, o jau apniko jausmas, kad kažkas pasikeitę. Dar sekundė, ir aš, vis dar nepraplėšusi akių, jau žinojau, kas tai. Iš kažkur sklido šviesa .

Išnykę buvo šešėliai, klostę mano kambarį nuo pirmųjų mėnesio dienų, išsiblaškė pakampėse susikaupusios sutemos, o drauge – ir sielvartinga, patį orą perkošusi jausena. Švytėjo balzganas lango keturkampis, pro jį vidun sroveno mirguliuojanti blyškuma, semianti kiekvieną kambario kertę. Jau taip seniai nieko panašaus nebuvau mačiusi, ir dabar širdis pasiliejo tokiu džiaugsmu, lyg ne naktis būtų pasibaigusi, o pati žiema. Lyg staiga būtų išaušęs pavasaris.

Katinas tupėjo ant palangės ir įdėmiai žvelgė į sodą. Užjutęs, kad sukrutėjau, tučtuojau liuoktelėjo žemėn ir ėmė letenėle skrebenti duris, prašydamasis laukan. Aš apsirengiau, užsimečiau paltą, ir mudu drauge nutykinome laiptais žemyn, paskui – į virtuvę ir iš jos – į sodą.

Savo klaidą supratau iš karto, vos iškėliau koją pro duris į lauką. Buvo dar anaiptol ne diena. Ir švietė ne saulė, o mėnulis, mėnesienos srautas mirguliavo sode, apkraštuodamas medžių lapus sidabru, palytėdamas skulptūrų kontūrus. Sustojau lyg įbesta, užsižiūrėjau į mėnulį. Tobulai apskritas, jis kybojo lyg blyški lėkštė giedrame danguje. Tarytum pakerėta, ko gero, būčiau taip ir prastovėjusi nekrustelėdama iki pat aušros, bet katinas greitai pritrūko kantrybės, ėmė glaustytis apie kojas reikalaudamas dėmesio, ir aš pasilenkiau jo paglostyti. Tačiau, vos paliečiau kailiuką, gyvūnėlis šastelėjo į šalį, tiesa, čia pat vėl sustojo ir persikreipęs pažvelgė kažkur per petį.

Pasistačiau palto apykaklę, sužvarbusias rankas susibrukau giliai į kišenes ir nusekiau paskui katiną.

Iš pradžių jis vedėsi mane žolėtu taku, apkraštuotu ilgomis gyvatvorėmis. Kairėje pusėje tankiai suaugę kukmedžiai švytėjo, užlieti mėnesienos, dešinėje – stūksojo tamsūs, užkloti mėnulio šešėlio. Pasukome į rožyną, kur apkarpyti rožių krūmai panėšėjo į negyvų šakelių šluotražius, bet rožyną supanti įmantri, rangyta Elžbietos laikų stiliaus buksmedžių gyvatvorė čia brido į mėnesienos srautą, čia suko į šešėlį, tai suspindėdama sidabru, tai tvoksdama neperregima juoduma. Ne kartą ir ne du mielai būčiau pastoviniavusi ilgiau: prie vienišo gebenės lapo, pasisukusio tokiu kampu, kad mėnulio spindulys laižė visą jo plokštumą, prie netikėtai atsivėrusio reginio – milžinas ąžuolas, nesuvokiamai ryškiu kontūru įsirėžęs blyškiame danguje, – bet sustoti negalėjau. Katinas nė nestabtelėdamas tipeno pirma manęs, neskubriai ir tikslingai, iškelta uodega, panašiai kaip turistų grupės gidas iškelia skėtį: čionai, sek paskui mane . Tvora apjuostoje sodo dalyje jis stryktelėjo ant sienelės, supančios fontano duburį, ir nustypčiojo ja per visą pusapskritimį, visiškai nepaisydamas mėnulio atspindžio vandenyje – šis tvieskė lyg spindinti moneta tvenkinėlio dugne. Atsidūręs ties arka, gaubiančia įėjimą į žiemos sodą, gyvūnėlis dryktelėjo žemėn ir nutapeno ten link.

Po arka stabtelėjo. Susitelkęs įdėmiai pažvelgė į kairę, į dešinę. Kažką pamatė. Ir nutykino ten, tuojau dingdamas man iš akių.

Smalsumo pagauta, aš ant pirštų galiukų nustyplinau ten, kur buvo sustojęs jis, ir pati apsidairiau.

Žiemos sodas – išties spalvingas reginys, bet pamatyti jį reikia tinkamu paros metu, tinkamu metų laiku. Labiausiai gyvybę jam įkvepia dienos šviesa. Vidurnaktį čia apsilankęs svečias turi gerai įtempti akis, panūdęs pamatyti jo grožybes. Buvo pernelyg tamsu, kad įžiūrėčiau plačius žemaūgio čėro lapus, apkėtusius tamsią dirvą, dar pernelyg toli pavasaris, kad pasigrožėčiau snieguolių vaiskumu, pernelyg šalta, kad savo kvapą paskleistų raudonžiedis žalčialunkis. Užtat įžiūrėjau hamamelį – jo šakeles jau greitai padabins virpčiojantys geltoni ir oranžiniai spurgai, bet pačios šakos ir dabar traukė akį. Plikos, be menkiausio lapelio, bet kauburiuotos dailiais gumburėliais, išsirangiusios laisvai, bet santūriai ir elegantiškai.