Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

Po kokio trečio ar ketvirto mėginimo klestelėjau ant lovos ir įsmeigiau žvilgsnį į pakraigliotą kilpelių, ženklų ir simbolių eilutę. Ar pavyko užrašyti tiksliai? Mane apniko abejonės. Ar tikrai teisingai prisiminiau visus garsus, kol nuėjau penkių minučių kelią iki savo kambario? Ar gerai prisimenu patį fonetinį alfabetą? O kas, jei pirmieji nesėkmingi mano bandymai užgožė įsimintus garsus?

Sušnibždėjau tai, ką buvau užrašiusi. Sušnibždėjau dar kartą, primygtinai. Palūkėjau – bene iš atminties atsklis aidas, patvirtinantis, jog nesuklydau? Nieko nesulaukiau. Vadinasi, tai tik iškraipyta parodija, nevykęs bandymas užrašyti tai, ką ir išgirdau neteisingai, ir ko pusę spėjau išbarstyti iš atminties. Beviltiška.

Verčiau dar kartą užrašyti slaptąjį vardą. Burtažodį, užkeikimą, raganišką talismaną.

Jis niekada nesuveikė. Ji niekad taip ir nepasirodė. Aš vis dar viena.

Sumaigiau popierių į gniutulą ir nušveičiau į kampą.

KOPĖČIOS

– Tikiuosi, mano istorija jums nepakyrėjo, neatrodo beviltiškai nuobodi, panele Lea?

Tokių ir panašių priekaištų man teko išgirsti ne vieną, kai kitą dieną, klausydamasi panelės Vinter pasakojimo, neįstengiau suvaldyti žiovulio, be paliovos marksčiausi ir tryniau akis.

– Atleiskite. Aš tiesiog pavargusi.

– Pavargusi! – sušuko ji. – Atrodote taip, lyg pati mirtis būtų pažvelgusi į akis! Jums iš tiesų praverstų bent kartą kaip reikiant pavalgyti. Ir kas gi jums darosi?

Gūžtelėjau pečiais.

– Tiktai pavargau. Daugiau nieko.

Papūtusi lūpas ji griežtai nužvelgė mane, bet nieko daugiau nebepridūrė ir ėmė pasakoti toliau.

* * *

Paskui šešis mėnesius gyvenimas klostėsi daugmaž pakenčiamai. Erdvę teko apriboti – įsitaisėme vos keliose patalpose: virtuvėje, kur Džonas nakvodavo, svetainėje ir bibliotekoje. Mes, mergaitės, užpakaliniais laiptais užkopdavome į vieną iš miegamųjų, kuriame, kaip atrodė, dar buvo saugu. Miegodavome ant čiužinių, kuriuos atvilkome iš savo senojo kambario – lovos buvo pernelyg sunkios, jų neįstengėme net pajudinti iš vietos. Šiaip ar taip, dabar, kai šeimynos taip ženkliai sumažėjo, namas atrodė gerokai per didelis. Mes – visi tie, kurie dar liko gyvi, – jautėmės šiek tiek saugiau, paprasčiau buvo ir prižiūrėti susitraukusią gyvenamąją erdvę. Vis dėlto mums taip ir nepavyko galutinai užmiršti likusios namo dalies, lėtai pūvančios už sandariai uždarinėtų durų lyg kokia gangrenos pakąsta galūnė.

Emelina įjunko kurti kortų žaidimus, skirdavo tam kone visą laiką. „Paloškime, – be paliovos niauzgė, – paloškime, nagi!“ Anksčiau ar vėliau aš pasiduodavau ir nusileisdavau. Jos sukurti žaidimai būdavo sudėtingi, taisyklės be paliovos keisdavosi – jas suprasdavo tik ji pati, taigi visada ir laimėdavo, kuo negalėdavo atsidžiaugti. Ir dar ji nuolat maudydavosi. Meilė muilui bei karštai voniai taip ir neišblėso, ji ištisas valandas mirkdavo vandenyje, kurį būdavau pasišildžiusi skalbti bei indams plauti. Bet aš neniurzgėdavau. Jei bent viena iš mūsų jaučiasi laiminga, ir tai geriau negu nieko.

Kol dar nebuvome uždarinėję negyvenamų kambarių, Emelina išrausė Izabelės spintas, susirinko sukneles, kvepalų buteliukus, batelius – ir visa tai susandėliavo mūsiškiame stovyklavietę primenančiame kambaryje. Jaučiausi taip, lyg reikėtų miegoti persirengimo kabinoje. Emelina dėvėjo tas sukneles. Kai kurios jų prieš kokius dešimtį metų buvo išėjusios iš mados, kitos – tikriausiai priklausiusios dar Izabelės motinai – ir išvis gal trisdešimties ar keturiasdešimties metų senumo. Vakarais Emelina linksmindavo mus, dramatiškai įžengdama į virtuvę išsipusčiusi pačiais ekstravagantiškiausiais pašvitais. Vilkėdama tas sukneles ji atrodė kur kas vyresnė nei penkiolikos – jau tikra moteris. Ir aš nejučia prisimindavau Hesteros pokalbį su daktaru sode: Nėra jokios priežasties, kuri sutrukdytų Emelinai vieną gražią dieną ištekėti, – o paskui prisimindavau dar ir tai, ką pasakodavo Misus apie Izabelę ir iškylas: Ji buvo iš tų merginų, į kurias vos pažvelgę vyrai ima varvinti seilę ir nori prisiliesti . Ir širdį sugniauždavo nerimas. Bet paskui Emelina šleptelėdavo ant kėdės virtuvėje, išsitraukdavo iš šilkinio krepšelio kortų malką ir imdavo niaugzti, taip visai vaikiškai: „Nagi, paloškime, nagi.“ Ir man iškart atlėgdavo, bet dėl viso pikto nuolat žiūrėdavau, kad ji išsipuošusi nė nosies nekištų iš namų.

Džoną užvaldė apatija. Vis dėlto jis sugebėjo išsijudinti bent tiek, kad padarytų tai, kas tiesiog netilpo galvoj: įsitaisytų berniuką, talkinantį jam sode.

– Nieko tokio, – pareiškė. – Juk tai senojo Proktoro vaikis, Ambrozas. Tykus berniukas. Ilgai neužsibus. Tik tol, kol aš aptvarkysiu namą.

Vadinasi, – amžinai, žinojau aš.

Berniukas prisistatė į darbą. Tai buvo augalotas vaikinas, aukštesnis už Džoną ir platesnių pečių. Abudu stovėjo, susibrukę rankas į kišenes, aptarinėjo, ką tądien reikėtų nuveikti, o paskui vaikinas kibo į darbą. Kasė jis kantriai, taupiais judesiais; ritmingas, nesiliaujantis jo kastuvo skimbčiojimas į dirvą netrukus ėmė ardyti man nervus.

– Kuriems galams jis mums reikalingas? – paklausiau. – Jis – pašalinis, kaip ir visi kiti.

Bet Džonui tas vaikinas nebuvo pašalinis. Gal todėl, kad jis buvo iš Džono pasaulio – vyrų pasaulio, pasaulio, kurio aš nepažinojau.

– Jis geras vaikis, – protarpiais vis tardavo Džonas, atsakydamas į mano klausimus. – Darbo nebijo. Per daug neklausinėja, per daug nešneka.

– Jei liežuvį ir laiko prikandęs, akis abipus nosies vis tiek turi.

Džonas tik neramiai gūžtelėjo pečiais ir nukreipė žvilgsnį į šalį.

– Juk aš irgi amžinai čia nebūsiu, – galiausiai tarė. – Negali viskas šitaip ir tęstis visą laiką. – Jis vangiu judesiu parodė į namą, į jo gyventojus, į mūsų gyvenimą jame. – Vieną gražią dieną tai turės pasikeisti.

– Pasikeisti?

– Jūs juk užaugote. Vadinasi, viskas netrukus jau nebebus taip, kaip buvo, argi ne? Vienas dalykas – kai jūs vaikai, bet kai suaugusios...

Aš nebelaukiau, nuėjau sau. Visiškai nenorėjau sužinoti to, ką jis ketino pasakyti.

Emelina, įsitaisiusi kambaryje, knaibė žibučius nuo vakarinio šalio ir dėjo į savo brangenybių dėžutę. Atsisėdau greta jos. Visiškai įsitraukusi į darbą, ji net nepakėlė galvos, kai įėjau. Jos putnūs, į galą smailėjantys pirštai negailestingai timpčiodavo žibutį, kol šis atitrūkdavo, tada mesdavo į dėžutę. Darbas ėjosi lėtai, bet Emelina turėjo visą pasaulio laiką. Romus jos veidas nėmaž nepasikeisdavo, kai pasilenkdavo prie šalio. Lūpos buvo kietai sučiauptos. Žvilgsnis tuo pat metu ir įdėmus, ir svajingas. Viršutiniai akių vokai protarpiais nusileisdavo, pridengdami skaisčiai žalias akių raineles, bet, vos pasiekę apatinius, tuojau vėl pakildavo, atidengdami nepasikeitusią žalumą.

Nejaugi ir aš iš tikrųjų atrodau taip pat? – susimąsčiau. Na taip, atspindys veidrodyje mane jau kadai įtikino, kad mano akys – lygiai tokios pat. Žinojau, kad ir man, ir jai ant sprando, po ryškiai rudų plaukų kupeta, yra susimetusi tokia pat neklusni garbana. Ir dar puikiai žinojau, kokį įspūdį padarome kaimiečiams tomis retomis progomis, kai, susikibusios už rankų, apsirengusios vienodomis suknelėmis, išeiname pasivaikščioti Gatve. Ir vis tiek aš nebuvau labai panaši į Emeliną, argi ne taip? Mano veide niekad, jokiu atveju neįžiūrėsi šitokio susitelkimo ir ramybės. Jį nuolatos perkreipia nusivylimo grimasa. Aš prikandu lūpą, piktai atmetu per petį plaukus, kibirkščiuoju nekantrumu. Nieku gyvu negalėčiau šitaip romiai darbuotis kaip Emelina. Raučiau žibučius dantimis.