Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

– Eime vidun? – pasiūliau, ir katinas su džiaugsmu pritarė.

Ponas Dreikas taip ir nesugebėjo susekti man Hesteros. Kita vertus, aš pati suradau Emeliną.

AMŽINA PRIETEMA

Įsitaisiusi kabinete skrebendavau užrašus, sode klajodavau, miegamajame glostydavau katiną ir stengdavausi neprisileisti košmarų, tiesiog vydama miegą šalin. Mėnesienos užlieta naktis, kai sode tarytum kokį regėjimą išvydau Emeliną, dabar atrodė tarsi sapnas, nes dangus ir vėl susiskliaudė virš galvos, o mes vėl nugrimzdome į niekad neprašvintančią prietemą. Po Misus ir Džono Daigo mirties panelės Vinter pasakojimas ėmė dar labiau smelkti žvarba. Nejaugi tai Emelina – ta trikdanti pamėklė, sušmėžavusi sode – bus prikišusi nagus prie kopėčių? Man liko tik laukti, tiktai stebėti priešais mane besiskleidžiančią istoriją. Tuo tarpu ritosi į pabaigą gruodis, o šešėlis, pakibęs ties mano langu, vis labiau tirštėjo. Baidžiausi jos artumo, tačiau mus skiriantis nuotolis draskė širdį; jos atvaizdas kaskart įskeldavo tokį pažįstamą baimės ir ilgesio jausmą.

Į biblioteką atėjau anksčiau už panelę Vinter – rytas? Popietė? Vakaras? Nė pati nežinojau, vienas paros metas niekuo nebesiskyrė nuo kito – ir parimau prie lango laukti. Mano blyškioji sesuo prispaudė pirštus prie manųjų, prikaustė mano žvilgsnį įdėmiomis, tiriančiomis akimis, nuo šalto jos kvėpsnio aprasojo stiklas. Užtektų išdaužti langą – ir susitikčiau su ja.

– Į ką žiūrite? – už nugaros išgirdau panelės Vinter balsą.

Lėtai atsigręžiau.

– Sėskitės, – tarstelėjo ji man. Ir pridūrė: – Džudita, gal įmestum dar kokią malką į židinį. Ir atnešk tai mergaitei ko nors užkąsti.

Atsisėdau.

Džudita atnešė kakavos ir skrebutį.

Aš gurkšnojau karštą kakavą, o panelė Vinter jau vėl vyniojo pasakojimo siūlą.

* * *

– Aš tau padėsiu, – sakė jis. Bet ką jis galėjo padaryti? Buvo tik paprasčiausias vaikinukas.

Pasiskubinau juo atsikratyti, kad nesipainiotų po kojų. Išsiunčiau pakviesti daktaro Modslio, o pati išsiviriau stiprios, karštos arbatos, išgėriau sklidiną didelį puodelį. Narsčiau, vyniojau nelengvas mintis, galvojau skubomis. Kai pasiekiau puodelio dugne nusėdusias drumzles, ašaros, graužiančios akis, jau buvo atslūgusios. Atėjo metas veikti.

Kol vaikinukas grįžo su gydytoju, spėjau pasiruošti. Tą pat akimirksnį, kai išgirdau artėjančius žingsnius, išnirau iš už kampo pasitikti ateinančiųjų.

– Emelina, vargšas vaikeli! – sušuko daktaras žengdamas artyn, kupinas užuojautos tiesdamas ranką, sakytum ketindamas mane apkabinti.

Žingtelėjau atatupsta, ir jis sustojo.

– Emelina? – Jo akyse tvykstelėjo abejonė. Adelina? Ne, neįmanoma. Negali būti. Vardas, taip ir neištartas, užšalo jam ant lūpų. – Atsiprašau, – užsikirsdamas sumekeno jis. Vis dar nesusigaudė.

Neketinau pagelbėti jam išsipinklioti. Apsipyliau ašaromis.

Tik ne nuoširdžiomis. Mano tikrosios ašaros – o jų, patikėkite, susitelkė į valias – glūdėjo giliai. Kada nors, galbūt šiąnakt ar rytoj, kada nors greitai, nors tiksliai ir nežinau kada, aš liksiu viena, ir jau tada liesiu ašaras valandų valandas. Apraudosiu Džoną. Ir pati save. Raudosiu balsu, su aimanomis ir pasikūkčiojimais, kaip verkdavau kadaise, kai buvau dar maža mergaitė ir kai tik Džonas gebėdavo mane paguosti, glostydamas man plaukus sugrubusia ranka, kvepiančia sodu ir tabaku. Tai bus karštos ir gailios ašaros, o kai išliesiu visas, jei tik įmanoma jas visas išlieti, mano akys bus tokios užburkusios, kad žvalgytis galėsiu tik pro siauručius, raudonai apkraštuotus plyšelius.

Tačiau tai jau bus mano slaptos ašaros, skirtos ne daktarui. Ašaros, kuriomis pamaloninau jį, buvo netikros. Tokios, kurios įžiebia mano akių žalumą panašiai, kaip briliantai išryškina smaragdus. Ir jos suveikė taip, kaip ir turėjo suveikti. Jeigu apkvaitini vyriškį žaliomis akimis, jis, visai apdujęs, nė nepastebės, kad tose akyse slypi dar kažkas ir įdėmiai jį stebi.

– Apgailestauju, bet ponui Daigensui jau niekuo nebegaliu padėti, – tarė gydytojas, pakildamas nuo pasliko kūno.

Taip keista buvo išgirsti tikrąją Džono pavardę.

– Kaip tai nutiko? – Jis pažvelgė į baliustradą, kur Džono dirbta, paskui pasilenkė prie kopėčių. – Neišlaikė sankabas?

Aš jau galėjau žiūrėti į negyvėlį be jokių emocijų – beveik.

– Ar gali būti, kad jis paslydo? – svarsčiau balsu. – Galbūt griūdamas dar stvėrėsi už kopėčių ir parvertė jas?

– Niekas nematė, kaip jis nugriuvo?

– Mūsų kambariai – kitoje namo pusėje, o vaikinukas dirbo darže. – Šis stovėjo kiek atokiau nuo mūsų ir stengėsi nežiūrėti į lavoną.

– Hmm… Kiek prisimenu, jokių artimųjų jis neturėjo, ar ne?

– Visada ir gyveno vienas.

– Suprantu. O kur tavo dėdė? Kodėl neišėjo su manim pasikalbėti?

Nė nenutuokiau, ką Džonas galėjo prasitarti vaikinukui apie mūsų situaciją. Teko durti pirštu į dangų.

Verksmingu balsu pranešiau gydytojui, kad dėdė išvykęs.

– Išvykęs! – daktaro kaktoje susimetė raukšlė.

Vaikinukas nereagavo. Vadinasi, bent jau kol kas neišgirdo nieko, kas jį nustebintų. Stovėjo nudelbęs žvilgsnį į kojų pirštus, kad nereikėtų žiūrėti į negyvėlį, ir aš dar suskubau pagalvoti, koks jis sukiužėlis, tik tada kalbėjau toliau:

– Dėdė negrįš dar kelias dienas.

– O kelias?

– Na… palaukite, kada gi jis išvyko?.. – suraukiau antakius ir apsimečiau skaičiuojanti dienas. Paskui leidau žvilgsniui nuslysti prie lavono, o tada jau ir keliai galėjo sutirtėti.

Gydytojas ir vaikinukas prišoko prie manęs iš šalių, sugriebė už alkūnių.

– Nieko, nieko, mieloji. Vėliau, pasikalbėsime vėliau.

Netrukdžiau jiems nuvesti mane aplink namą, prie virtuvės durų.

– Aš nežinau, ką dabar daryti! – pasiskundžiau, kai pasukome už kampo.

– Ką daryti – su kuo?

– Su laidotuvėmis.

– Tau visiškai nieko nereikės daryti. Laidojimo paslaugas suorganizuosiu aš, o visu kitu pasirūpins vikaras.

– O kaip bus su pinigais?

– Tavo dėdė grįžęs viską sutvarkys. Kur, beje, jis išvykęs?

– O kas, jeigu jis užtruks?

– Manai, jis gali užtrukti?

– Jis toks… nenuspėjamas žmogus.

– Tai jau taip.

Vaikinukas atidarė virtuvės duris; gydytojas įvedė mane vidun, pristūmė krėslą. Aš taip ir susmukau į jį.

– Jeigu prireiks, advokatas pasirūpins viskuo, ką būtina sutvarkyti. Sakyk, o kur tavo sesuo? Ar ji žino, kas atsitiko?

Aš nė akim nemirktelėjau.

– Ji miega.

– Ką gi, ir gerai. Tegul dar pamiega, ar ne?

Linktelėjau galvą.

– Taigi, o kas jumis pasirūpins, kol judvi čia vienos?

– Pasirūpins?

– Juk vienos pačios likti čia negalite... Kai šitaip atsitiko – nieku gyvu. Išvis manau, kad jūsų dėdė pasielgė labai neapdairiai šitaip jus pamesdamas ir kažkur išvykdamas beveik iškart po ūkvedės mirties, taip ir nesuradęs jai pamainos. Reikia ką nors jums atsiųsti.

– Nejaugi tikrai taip būtina? – Tokios žalios, tokios ašaromis pasruvusios mano akys; ne vien tik Emelina prireikus sugeba būti moteriška.

– Na, jūs, savaime suprantama...

– O jūs prisiminkite, kas atsitiko, kai anąsyk kai kas atvyko mumis rūpintis. Neabejoju, dar neužmiršote mūsų guvernantės, tiesa?

Čia aš švystelėjau jam žvilgsnį – tokį piktą ir taip mitriai, jog daktaras veikiausiai net nepatikėjo, kad jam nepasivaideno. Vis dėlto jam pakako padorumo parausti ir nusukti žvilgsnį į šalį. Kai pakėlė akis, mano veide vėl išvydo vien tik deimantais apsipylusius smaragdus.