Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

– Jis buvo geras žmogus, – tariau. – Geras žmogus. Ir mylė-j­o jus.

Ji lėtai linktelėjo. Lūpos sutrūkčiojo. Bene ji bando ką nors pasakyti? Jos lūpos vėl sujudėjo.

Apsauginis sankabas? Ar ji tikrai ištarė šiuos žodžius?

– Ar tai jūsų sesuo prikišo nagus prie apsauginio sankabo?

Dabar galbūt šis klausimas nuskambėtų pernelyg tiesmukai, bet tuo metu, kai ašarų potvynis buvo nušlavęs visus etiketo reikalavimus, šitokia tiesi formuluotė atrodė visai tinkama.

Išgirdus mano klausimą, jos kūną supurtė dar viena skausmo konvulsija, bet atsakė ji tvirtai, be šešėlio abejonės:

– Ne, ne Emelina. Ne ji. Ne ji.

– Tuomet – kas?

Ji kietai užmerkė akis, susverdėjo ir ėmė lėtai sukioti galvą: į vieną pusę, į kitą. Man yra tekę regėti šitaip besielgiančius gyvūnus zoologijos sode, kai nepakeldami nelaisvės ima grimzti į beprotybę. Pabūgusi naujo sielvarto protrūkio, staiga prisiminiau, kaip tėvas guosdavo mane, kai buvau maža, kas man visuomet padėdavo. Švelniai, atsargiai ėmiau glostyti jai plaukus, kol jai pagaliau atlėgo ir ji aprimo, nusvarinusi galvą man ant peties.

Galiausiai ji atsipalaidavo tiek, kad Džudita jau galėjo paguldyti ją į lovą. Mieguistu, vaikišku balseliu panelė Vinter paprašė manęs dar pabūti, tad likau su ja, priklaupusi prie jos lovos stebėjau, kaip ji minga. Retsykiais užslenkantį snaudulį išblaškydavo drebulys, baimė perkreipdavo mingančiosios veidą – kai šitaip nutikdavo, glostydavau jai plaukus, kol plazdančios blakstienos vėl tykiai nusileisdavo ant skruostų.

O kas nutiko tada, kai štai šitaip kadaise tėvui teko guosti mane? Anas įvykis ėmė ir išplaukė iš atminties gelmių. Man galėjo būti gal dvylika. Buvo sekmadienis, mudu su tėvu prie upės kirtome sumuštinius. Ir tada pasirodė dvynės. Dvi šviesiaplaukės mergaitės su tokiais pat šviesiaplaukiais tėvais – iškylautojai, panūdę pasigrožėti architektūra ir pasišildyti saulėkaitoje. Mergaitės taip ir traukė akį, reikia manyti, buvo pripratusios, kad nepažįstami žmonės vis nulydi jas žvilgsniais. Tačiau tik ne tokiais kaip manasis. Vos jas išvydau, širdis taip ir apsivertė kūlio. Pasijutau tarsi žiūrėčiau į veidrodį – ir regėčiau jame atsispindinčią save, save visą. Su kokia aistra aš stebeilijau į jas. Kokiu alkanu žvilgsniu. Sudirgusios dvynukės nusigręžė nuo akimis jas ryte ryjančios mergaitės, įsikibo tėvų rankų. Kai tik įžvelgiau jų baimę, pajutau, kaip šalti ir kieti kažkieno pirštai gniaužia mano plaučius, kol pajuodo pats dangus. Paskui – knygynas, aš – ant palangės, pusiaukelėje tarp miego ir košmaro, o jis – pritūpęs greta ant grindų, glosto man plaukus ir pusbalsiu kartoja užkalbėjimą:

– Cit, cit, praeis. Viskas gerai. Tu – ne viena.

Praslinkus kuriam laikui, atvyko daktaras Kliftonas. Kai atsigręžusi išvydau jį, stovintį tarpduryje, apėmė jausmas, kad jis šitaip stovi ant slenksčio jau senokai. Išsmukau pro jį į kitą kambarį, bet jo veido išraiškos man taip ir nepavyko perprasti.

POVANDENINIS SLAPTRAŠTIS

Parsliūkinau į savo kambarius; kojos vilkosi taip pat lėtai, kaip ir mintys. Detalės nesijungė tarpusavyje, trupėjo bet kokia logika. Kodėl žuvo Džonas Daigas? Todėl, kad kažkas išklibino kopėčių apsauginį sankabą. Vaikinukas to padaryti niekaip negalėjo. Turėjo nepajudinamą alibi: panelė Vinter pati paliudijo, kad tuo metu, kai Džonas su visomis kopėčiomis krito per tuštumą nuo baliustrados iki žemės, vaikinukas dėbčiojo į jos cigaretę, nedrįsdamas paprašyti užsitraukti. Vadinasi, lieka Emelina. Tačiau visame panelės Vinter pasakojime nesugebėjau iškapstyti jokios smulkmenos, net menkiausios užuominos, kad Emelina galėtų šitaip pasielgti. Ji buvo į jokias eibes nelinkęs vaikas, tai pripažino net Hestera. O ir pati panelė Vinter pasakė visiškai aiškiai: ne. Ne Emelina. Tuomet – kas? Izabelė jau buvo mirusi. Čarlis – pradingęs.

Sugrįžau į savo kambarius, įsliūkinau pro duris, parimau prie lango. Buvo pernelyg tamsu, kad įžiūrėčiau ką nors lauke, regėjau tik savo atspindį – blyškų šešėlį, kiaurai kurį buvo matyti naktis.

– Kas? – paklausiau jo.

Galiausiai įsiklausiau į tykų, bet atkaklų balselį, aidintį galvoje – į jį iki šiol labai stengiausi nekreipti dėmesio. Adelina .

Ne, užginčijau aš.

Taip , laikėsi savo jis. Adelina .

Bet tai buvo neįmanoma. Iš mano atminties dar negreit išdils sielvartinga rauda dėl Džono Daigo netekties. Niekas šitaip neapraudotų žmogaus, jei pats ir būtų jį nužudęs, argi ne taip? Niekas negalėtų nužudyti žmogaus, kurį mylėtų taip, kad dėl jo lietų šitokias ašaras.

Tačiau įkyrus balselis galvoje suskato primygtinai brukti at­skirus man taip gerai žinomos istorijos epizodus. Smurto protrūkis figūrinių medžių sode, kiekvienas mostas sodininko žirklėmis – smūgis tiesiog Džonui į širdį. Nesiliaujantys Emelinos puldinėjimai: tampymas už plaukų, kumščiavimas, kandžiojimas. Kūdikis, atsainiai iškeltas iš vežimėlio ir pamestas ant žemės mirti, nebent kas nors surastų. Viena iš dvynių – ne visai sveika, kuždėjosi kaimo žmonės. Prisiminiau visa tai ir nejučia susimąsčiau. Ar gali šitaip būti? Nejaugi tomis ką tik mano regėtomis ašaromis ji bandė nuskalauti graužiančią kaltę? Galbūt tai buvo atgailos ašaros? Nejaugi aš apkabinusi glaudžiau ir mėginau paguosti žudikę? O gal tai ir yra toji panelės Vinter paslaptis, kurią ji šitaip ilgai slėpė nuo pasaulio? Man į širdį ėmė smelktis nemalonus įtarimas. Kodėl panelė Vinter pasakoja man savo gyvenimo istoriją? Ko ji siekia? Kad ją užjausčiau, pateisinčiau, kad jai atleisčiau? Net nusipurčiau.

Vis dėlto vienas dalykas nekėlė abejonių. Ji jį mylėjo. Argi galėjo būti kitaip? Aš dar neužmiršau, kaip glaudžiau prie savęs jos konvulsijų tampomą, iškankintą kūną, ir pernelyg gerai supratau, kad tik sutrypta meilė gali būti šitokios kančios priežastis. Prisiminiau, kaip Adelina, dar vaikas, įsiskverbė į Džono vienatvę po Misus mirties, kaip ji tiesiog parsitempė jį atgal pas gyvuosius, įtikinusi išmokyti ją karpyti medžių figūras.

Prižiūrėti tą karpytų medžių sodą, kurį ji ir nuniokojo.

Ak, iš tikrųjų, ko gero, nieko nebesuprantu!

Mano žvilgsnis skvarbė tamsą už lango. Jos įstabusis sodas. Bene tai – jos pagarbos duoklė Džonui Daigui? Jos visą gyvenimą trunkančios atgailos už padarytą skriaudą išraiška?

Pasitryniau nuvargusias akis. Suvokiau: metas griūti į lovą. Bet žinojau, kad neužmigsiu, buvau pernelyg pavargusi. Jei nesugalvosiu, kaip pažaboti mintis, jos ištisą naktį velsis, vyniosis tingiais ratais. Sumąsčiau pagulėti karštoje vonioje.

Laukdama, kol vonia pribėgs vandens, dairiausi ko nors, kuo galėčiau užimti galvą. Žvilgsnis užkliuvo už sumaigyto popiergalio, numesto po staliuku. Išskleidžiau jį, išlyginau. Ogi mano pačios ranka prikraigliotų fonetinės abėcėlės simbolių eilutės.

Įsitaisiusi vonioje, klausydamasi šniokščiančio vandens akompanimento, keliskart nelabai sėkmingai pabandžiau išgliaudyti kokią nors prasmę iš tų simbolių eilučių. Bet vis neapleido bet kokį ūpą stengtis pakertantis jausmas, kad nesugebėjau tiksliai išgirsti Emelinos sapaliojimų. Mėginau atkurti atmintyje mėnesienos užlietą sodą, gumburiuoto hamamelio kontūrą, šiurpų, įtampos kupiną veidą; gerai prisiminiau, kaip staigiai pliūptelėjo garsai Emelinai iš burnos. Bet, kad ir kaip nėriausi iš kailio, pačių ištartų žodžių taip ir nepavyko prisiminti.

Įlipau į vonią, popiergalį palikau išskleistą ant jos krašto. Šiltas vanduo apsėmė pėdas, kojas, nugarą, bet ties dėme, ženklinančią šoną, jis buvo juntamai vėsesnis. Užmerkiau akis ir nuslydau į vonios dugną. Panirau iki pat viršugalvio, dabar vanduo sėmė ir ausis, nosį, akis. Ausyse ėmė dundėti, paviršiuje likę plūduriuoti plaukai pasikėlė iš pačių pašaknų.