Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

Vaikinukas atsikrenkštė.

– Mano senelė galėtų kartais užmesti akį, kaip joms sekasi, pone. Na, ji neapsigyventų čia, bet užsuktų kasdien, kokiai valandai.

Daktaras Modslis, gerokai suglumęs, susimąstė. Tai, ką pasiūlė vaikinukas, buvo išeitis, o daktaras ir ieškojo išeities.

– Ką gi, Ambrozai, manau, taip ir bus užvis geriausia. Šitaip ir sutarkime, bent kuriam laikui. O jūsų dėdė, neabejoju, po kelių, gal jau po poros, dienų sugrįš, tuomet nė nebereikės, kaip pati sakai... na... nebereikės...

– Na, žinoma, – aš grakščiai pakilau iš krėslo. – Taigi, jeigu su laidotuvininkais susitarsite jūs, aš pasikalbėsiu su vikaru. – Ištiesiau jam ranką. – Dėkoju, kad nedelsdamas atsiskubinote pas mus.

Žmogeliui, regis, jau visai žemė ėmė slysti iš po kojų. Išsyk perpratęs užuominą jis pašoko, pajutau, kaip jo pirštai prisilietė manųjų. Jo prakaituoti pirštai.

Jis vėl suskato žvilgsniu skvarbyti mano veidą, ieškodamas atsako: Adelina ar Emelina? Emelina ar Adelina? Galiausiai pasirinko vienintelį likusį būdą išsikapanoti iš keblumos:

– Apgailestauju dėl to, kas atsitiko ponui Daigensui. Man iš tikrųjų labai gaila, panele Marč.

– Dėkoju, daktare. – Aš saugiai paslėpiau šypseną po ašarų uždanga.

Daktaras Modslis išeidamas dar linktelėjo vaikinukui ir pagaliau uždarė paskui save duris.

Dabar – dar susitvarkyti su pačiu vaikinuku.

Palūkėjau, kol daktaras nutols, tada vėl atidariau duris, pasikviečiau vaikiną vidun.

– Beje, – tariau, jam žengiant per slenkstį, tokiu balsu, kuris nepaliktų abejonių, kas yra šių namų šeimininkė, – tavo senelei lankytis čia nėra jokio reikalo.

Jis tik paskersakiavo į mane. Priešais mane stovėjo vaikinas, kuris regėjo žalias akis ir įžvelgė jų gelmėje slypinčią mergaitę.

– Ir gerai, – atsakė, nerūpestingai paliesdamas skrybėlės kraštą, – kadangi jokios senelės aš neturiu.

* * *

Aš tau padėsiu, sakė jis, bet juk buvo tik paprasčiausias vaikinukas. Vis dėlto jis mokėjo važiuoti arkliu.

Kitą dieną susėdome į bėdą ir nudardėjome į Banberį pas advokatą: aš įsitaisiau šalia vadeliojančio vaikinuko, Emelina – užpakalyje. Ketvirtį valandos palūkuriavome, budrios sekretorės akies prižiūrimi, ir pagaliau mus pakvietė užeiti į pono Lomakso kabinetą. Ponas Lomaksas tik dirstelėjo į Emeliną, paskui – į mane ir tarė:

– Nereikia nė klausti, kas judvi esate.

– Mes pakliuvome į keblią padėtį, – paaiškinau. – Dėdė kažkur išvykęs, o mus ištiko nelaimė: žuvo sodininkas. Įvyko nelaimingas atsitikimas. Baigėsi tragiškai. O mūsų sodininkas neturėjo jokių artimųjų, dirbo pas mus bene visą amžinybę, taigi manau, kad mūsų šeimai derėtų apmokėti jo laidotuves, tik štai mums stinga…

Jo žvilgsnis nuslydo nuo manęs prie Emelinos ir atgal.

– Dovanokite mano seseriai. Ji nesveikuoja.

Emelina ir iš tikrųjų atrodė keistai. Leidau jai apsirengti kadai iš mados išėjusiais pašvitais, o jos akys spinduliavo stulbinančiu grožiu, kuris nepaliko vietos tokioms pilkoms kasdieniškoms smulkmenoms kaip mąstymas.

– Taip, – atsiliepė ponas Lomaksas ir pritildęs balsą toliau kalbėjo užuojauta alsuojančiais pustoniais. – Kažką apie tai jau esu girdėjęs.

Aš tuojau pat sureagavau į jo gerumą: palinkau virš stalo ir sukuždėjau lyg patikėdama paslaptį:

– Ir dar, niekam ne paslaptis, mano dėdė… na, jums juk teko tvarkyti su juo kai kuriuos reikalus, taigi žinote, kaip su juo būna, tiesa? Susitarti su juo – anaiptol ne visada lengva. – Apdovanojau jį pačiu skaidriausiu žalių akių žvilgsniu. – Tiesą sakant, pasikalbėti su blaiviai mąstančiu žmogumi – nepaprastai maloni permaina!

Plika akimi buvo matyti: mintyse jis karštligiškai naršė girdėtus gandus. Vienai iš dvynių tikrai ne visi namie, bylojo paskalos. Ką gi, galiausiai nutarė, užtat antrosios tikrai neap­mausi.

– Patikėkite, malonumas – abipusis, panele... ak, atleiskite, bet gal primintumėte, kokia buvo jūsų tėvo pavardė?

– Pavardė, kurią stengiatės prisiminti, – Marčas. Bet mus labiau pažįsta motinos pavarde, jau spėjome ir įprasti. Angelfildų dvynės – kaime niekas mūsų kitaip nė nevadina. Pono Marčo niekas nebeprisimena, o ypač – mes pačios. Supraskite, mes taip ir neturėjome galimybės jo pažinti. O su jo artimaisiais nepalaikome išvis jokių ryšių. Neretai pagalvoju, kad būtų ne prošal ir oficialiai pasikeisti pavardę.

– Tai galima padaryti. Kodėl gi ne? Iš tiesų net visai nesudėtinga.

– Vis dėlto tai palikime kitai dienai. O kol kas...

– Na, žinoma. Norėčiau jus nuraminti, kad be reikalo nekvaršintumėte galvos dėl tų laidotuvių. Kaip suprantu, jūs tiksliai nežinote, kada dėdė turėtų grįžti?

– Gali būti ir taip, kad jis kiek užtruks, – atsakiau iš tiesų beveik net nepameluodama.

– Tai ir nesvarbu. Arba jis sugrįš laiku ir pats pasirūpins išlaidomis, arba, jeigu negrįš, tai jo vardu padarysiu aš, o paskui, jam grįžus, viską sutvarkysime.

Skubiai papuošiau savo veidą begalinio palengvėjimo išraiška, kokią jis ir vylėsi įžvelgti, o tada, kol dar neišsivadėjo maloni šiluma, apėmusi jį dėl to, kad sugebėjo nuritinti šitokį akmenį man nuo pečių, užverčiau klausimais: man magėjo sužinoti, kas lauktų tokios mergaitės kaip aš, be kita ko, dar ir atsakingos už tokią seserį kaip manoji, jei mus ištiktų nelaimė prarasti oficialų globėją visiems laikams. Jis keliais paprastais žodžiais išaiškino man visą situaciją, ir aš labai aiškiai įžvelgiau, kokių veiksmų turėsiu imtis ir kada man reikės žengti vieną ar kitą žingsnį.

– Vis dėlto jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad visa šitai galioja ir jums, atsidūrusiai šitokioje padėtyje! – užbaigė jis, lyg būtų ūmai susizgribęs, kad pernelyg įsijautė, dėstydamas man tokį bauginantį scenarijų; man netgi pasirodė, kad mielai būtų susigrūdęs gerus tris ketvirčius pasakytų žodžių atgal į burną. – Šiaip ar taip, vos po kelių dienų dėdė vėl bus su jumis.

– Jei tokia bus Dievo valia! – nušviečiau jį spindulinga šypsena.

Jau išlydėdamas mane pro duris, ponas Lomaksas ūmai prisiminė patį svarbiausią dalyką.

– Beje, būčiau ir pamiršęs... adreso jis, ko gero, nepaliko?

– Juk žinote, koks jis, tas mano dėdė!

– To ir reikėjo tikėtis. Vis dėlto tikriausiai bent apytikriai numanote, kur jis iškeliavo?

Ponas Lomaksas man patiko, bet tai toli gražu nesutrukdė pameluoti – juk neturėjau kitos išeities. Tokiai mergaitei kaip aš papratimas meluoti – antrasis prigimimas.

– Na taip... tai yra ne.

Jis įsmeigė į mane labai rimtą žvilgsnį.

– Mat jeigu iš tikrųjų nežinote, kur jis... – Jo mintys akivaizdžiai vėl nuvingiavo prie visų tų teisinių vingrybių, kurias buvo man išklojęs.

– Iš tiesų galiu jums pasakyti tik tiek, kur jis pasisakė iškeliaująs.

Ponas Lomaksas, žiūrėdamas į mane, kilstelėjo antakius.

– Jis pasisakė išvažiuojąs į Peru.

Ir šiaip apskritos pono Lomakso akys dar labiau suapvalėjo, apatinis žandikaulis atkrago.

– Bet mes abu juk, savaime aišku, suprantame, kad tai absurdas, ar ne? – užbaigiau. – Jis juk tikrai negalėjo atsidurti Peru, tiesa?

Tai tarusi, su veide šviečiančia ryžtinga, nepajudinamo pasitikėjimo savimi kupina šypsena uždariau paskui save duris, palikusi poną Lomaksą sukti galvos dėl mano rūpesčių.

* * *

Atėjo ir laidotuvių diena, o man taip ir nepasitaikė progos išsiverkti. Kiekvieną mielą dieną vis kas nors užgriūdavo. Pirmiausia – vikaras, paskui – kaimiečiai, kurie, norėdami pasiklausti apie gėles ir vainikus, budriai, atsargiai prisistatydavo prie durų; apsilankė netgi ponia Modsli – ji elgėsi, tiesa, mandagiai, bet šaltai, tarytum Hesteros nusikaltimas kažin kaip būtų nenuplaunama dėme suteršęs ir mane.