Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

* * *

Nuėjau į pašiūrę pasiimti kopėčių, mat ketinau apkarpyti didįjį cilindrą, bet kopėčių nebebuvo. Vaikinukas, kurio taip ir nepamėgau, darbavosi sode su grėbliu. Susiraukusi nupėdinau pas jį.

– Kur kopėčios?

Tai buvo išvis pirmieji mano jam ištarti žodžiai.

Mano stačiokiškumo jis nepaisė ir atsakė mandagiai:

– Kopėčias paėmė ponas Daigensas. Jis ten, prie namo, iš priekinės pusės. Taiso stogą.

Aš pasivaišinau cigarete iš pakelio, kurį Džonas buvo palikęs pašiūrėje, ir užsirūkiau, su panieka dėbčiodama į vaikiną, svaidantį pavydžius žvilgsnius į cigaretes. Tada pagalandau sodo žirkles. Man patiko galąsti, tad pagalandau ir sodininko peilį, nesiskubindama, stengdamasi atlikti darbą kuo geriau. Visą tą laiką akmens, šiūruojančio ašmenis, ritmui antrino grumstus gremžiančio grėblio ritmas. Galiausiai pažvelgiau į saulę ir pagalvojau: juk jau vėloka imtis didžiojo cilindro. Ir tik tada nuėjau ieškoti Džono.

Kopėčios dryksojo ant žemės. Jų kojos buvo nenormaliai išsiskėtusios; metalinis griovelis, turįs laikyti jas išskėstas įprastu kampu, – išplėštas iš medienos, statinio šone žiojėjo plyšys su stirksančiais šipuliais. O šalia kopėčių gulėjo Džonas. Jis nė nekrustelėjo, kai paliečiau jo petį, nors buvo šiltas kaip saulės spindulys, laižantis išsiklaipiusias jo rankas bei kojas ir sukrešėjusio kraujo prisivėlusius plaukus. Jis žvelgė tiesiai į giedro dangaus mėlynę, bet jo paties akių mėlynė buvo keistai apsiūkusi.

Protingoji mergaitė staiga mane apleido. Dabar aš vėl buvau tik aš – negudrus vaikas, išvis beveik niekas.

– Ką man dabar daryti? – sukuždėjau.

– Ką man dabar daryti ? – mane išgąsdino mano pačios balsas.

Išsitiesusi ant žemės, sugniaužusi Džono ranką, jausdama, kaip į smilkinį graužiasi aštrios žvyro kruopelytės, stebėjau, kaip pro šalį slenka laikas. Tįstantis bibliotekos erkerio šešėlis užklojo žvyrą, pasiekė atokiausius kopėčių skersinius. Ir ėmė kopti aukštyn, po vieną skersinį, vis labiau artėdamas prie mūsų. Galiausiai pasiekė apsauginį sankabą.

Sankabas . Kodėl Džonas nepatikrino sankabo? Juk turėjo patikrinti? Aišku turėjo, visada patikrindavo, ar sankabas laiko tvirtai. Bet jeigu vis dėlto patikrino , tuomet kaip... kodėl?..

Svarstyti to nebuvo jokios prasmės.

Skersinis po skersinio šešėlis šliaužė vis arčiau mūsų. Pasiekė Džono šukuotinės vilnos kelnes, paskui – žaliuosius marškinius, paskui – plaukus. Kokie išskydę jo plaukai! Kodėl negalėjau geriau juo pasirūpinti?

Apie tai galvoti irgi nebuvo prasmės. Bet ką daryti, kad negalvočiau? Tuo pat metu, kai pastebėjau Džono plaukų baltumą, pastebėjau ir pernelyg gilias griovas, kurias žvyre įrėžė kopėčių galai, kai jos svirdamos išsprūdo Džonui iš po kojų. Daugiau – jokių pėdsakų. Žvyras – ne smėlis ir ne sniegas, netgi ne šviežiai sukasta dirva. Jame nelieka pėdų. Nė menkiausio ženklo, kuris parodytų, kaip kažkas galbūt prisiartino, galbūt pastoviniavo kopėčių papėdėje, o paskui, kai užbaigė tai, ko atėjo, ramiausiai nupėdino sau. Jei tikėčiau tuo, ką man bylojo žvyras, tai galėjo padaryti nebent vaiduoklis.

Viskas atšalo. Šaltas buvo žvyras ir Džono ranka, ir mano širdis.

Atsistojau ir patraukiau tolyn nuo Džono nė neatsigręžusi. Apėjau aplink namą, pasiekiau daržą. Vaikinukas tebebuvo ten, kaip sykis statė į vietą grėblį ir šluotą. Stabtelėjo, išvydęs artėjančią mane, ir įsistebeilijo. O paskui sustojau aš – tik nenualpk, tik nenualpk , primygtinai kartojau sau, – ir jis tekinas pasileido manęs sugriebti. Stebėjau jį, tartum atbėgantį iš labai labai toli. Vis dėlto nenualpau. Bent jau ne visiškai. Užtat, kai jis buvo jau visai priartėjęs, pajutau, kaip viduje spurda balsas, kaip iš užveržtos gerklės braunasi žodžiai, kurių visai neketinau sakyti:

– Kodėl niekas man nepadeda ?

Jis sugriebė mane už pažastų; suglebusi aš užgriuvau jį visu svoriu, ir jis švelniai nuleido mane ant žolės.

– Aš tau padėsiu, – tarė. – Tikrai.

* * *

Mano mintis buvo užvaldžiusi Džono Daigo mirtis, o prieš akis tavaravo sielvartingas, tarytum apsinuoginęs panelės Vinter veidas – kad kiek, būčiau nė nepastebėjusi kambaryje manęs laukiančio laiško.

Atplėšiau jį tik tada, kai pabaigiau užrašyti dienos pasakojimą, o kai pagaliau atplėšiau, kažin ko jame nė neradau.

Brangioji panele Lea,

per daugelį metų iš jūsų tėvelio sulaukiau tiek pagalbos, kad dabar galiu su didžiu džiugesiu pranešti, kokia maloni man buvo galimybė grąžinti bent dalelę skolos ir padėti jo dukteriai.

Paieškos Didžiojoje Britanijoje nepadėjo aptikti visiškai jokio pėdsako, kur galėjo pradingti panelė Hestera Barou po to laikotarpio, kai dirbo Angelfilde. Tiesa, pavyko aptikti šiokių tokių dokumentų, atskleidžiančių jos gyvenimą iki to laikotarpio; kaip tik sudarinėju jums ataskaitą, kurią, viliuosi, gausite per porą savaičių.

Vis dėlto mano paieškos dar toli gražu nebaigtos. Dar galutinai neišsėmiau kontaktų Italijoje galimybių, be to, netgi labai tikėtina, kai kurios žinios apie ankstyvuosius jos gyvenimo metus pastūmės tyrimą nauja kryptimi.

Tiktai nenusiminkite! Jei jūsų guvernantę išvis įmanoma surasti, aš ją surasiu.

Nuoširdžiai jūsų,

Emanuelis Dreikas

Numečiau laišką į stalčių, apsivilkau paltą, užsimoviau pirštines.

– Ką gi, eime, – pasikviečiau Šešėlį.

Katinas nutipeno paskui mane laiptais žemyn, paskui – į lauką. Patraukėme takučiu, vedančiu namo pasieniu. Protarpiais prie pat sienos išaugęs krūmas pastūmėdavo taką į šalį, šis nepastebimai tolo nuo sienos, gundydamas nerti į sodo labirintą. Bet aš atsispyriau jo vilionėms, nesileidau tako posūkių nuvedama į šalį – drožiau tiesiai pirmyn. Pastangos nuolat išlaikyti pastato sieną ties kairiuoju petimi reiškė būtinybę brautis pro vis labiau tankėjančius subrendusių krūmokšnių šabakštynus. Gumbuoti stiebai vis taikstėsi sugriebti man už kulkšnių, teko šaliku apsivynioti veidą, kad nesubraižytų. Katinas kurį laiką sekė man iš paskos, paskui sustojo, pabūgęs neišbrendamos sąvašynų tankmės.

Bet aš atkakliai vis yriausi pirmyn. Ir pagaliau aptikau tai, ko ieškojau. Langą, beveik visiškai apkėstą gebenių; nuo sodo jį skyrė toks storas visžalių vijoklių lapų sluoksnis, kad menko, pro jį išsprūstančio šviesos mirgėjimo iš tolėliau visiškai nebuvo įmanoma įžiūrėti.

Tiesiai priešais langą prie stalo sėdėjo panelės Vinter sesuo. O priešais ją – Džudita. Ji šaukštu sėmė sriubą ir po gurkšnį supildavo tarp sužalotų, suskilinėjusių luošės lūpų. Staiga Džudita taip ir sustingo pusiaukelėje tarp lėkštės ir burnos – ir pažvelgė tiesiai į mane. Pamatyti negalėjo – pernelyg tankios buvo langą apkėtusios gebenės. Tikriausiai pajuto mano žvilgsnio prisilytėjimą. Luktelėjusi vos akimirką, vėl ėmėsi to paties darbo. Tačiau nepakankamai greitai – aš spėjau kai ką pastebėti. Vieną keistenybę, susijusią su šaukštu. Šis buvo sidabrinis. Jo kotą gale puošė ištempta A raidė, primenanti stilizuotą angelą.

Šitokį šaukštą aš jau esu mačiusi. A. Angelas. Angelfildas. Tokį šaukštą turėjo Emelina, tokį pat – ir Aurelijus.

Neatitoldama nuo sienos, kęsdama plaukus graibstančias šakas, šiaip taip išsirangiau iš šabakštyno. Katinas ramiai žiūrėjo, kaip nuo rankovių ir pečių bandau nusibraukti prikibusias šakutes ir negyvus pernykščius lapus.