Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

Juk niekada manęs nepaliksi, ar ne? – norėjau klausti. Nes aš nepaliksiu tavęs. Mudvi liksime čia amžinai. Abi kartu. Kad ir ką zaunytų Džonas Daigas.

– Gal nori pažaisti?

Ji nesitraukė nuo savo tylaus triūso, lyg nė nebūtų išgirdusi.

– Pažaiskime vestuves. Tu galėsi būti nuotaka. Nagi. Gali užsidėti... šitą. – Iš senovinių pašvitų krūvos, suverstos kampe, ištraukiau pageltusio plonyčio audinio skiautę. – Tu tik pasižiūrėk, visai kaip šydas.

Ji vis tiek nė akių nepakėlė, netgi tada, kai užmečiau atraižą jai ant galvos. Tik nubloškė ją šalin ir vėl suskato timpčioti žibutį.

Tada mano dėmesį patraukė jos brangenybių dėžutė. Hesteros raktai tebebuvo čia, vis dar tokie pat tvaskantys, nors Emelina, bent kiek buvo galima spėti, jau kadų kadai pamiršo buvusią jų savininkę. Buvo čia ir Izabelės papuošalų nuolaužų, blizgančių saldainių popierėlių – kadaise Hestera palepino ją saldėsiais, gana grėsmingai atrodanti stambi sudaužyto žalio butelio šukė, skiautė kaspino paauksuotais kraštais – šis kažkada buvo mano, man jį padovanojo Misus, bet taip seniai, kad susipainiočiau, skaičiuodama metus. Po visa seno šlamšto kauge, reikia manyti, tebegulėjo ir susivėlę sidabriniai siūleliai, kuriuos Emelina traukiojo iš užuolaidos aną dieną, kai atvyko Hestera. Per rubinų, stiklo ir blizgių šiukšlių sluoksnį išvydau pusiau užžertą dar kažkokį daiktą, kuris čia, regis, visai netiko. Kažkas – lyg ir odos skivytas. Pakreipiau galvą, kad geriau įžiūrėčiau. Ak taip! Štai kodėl Emelina panūdo jį turėti! Įspaustos auksinės raidės. ENOR. Ką galėtų reikšti ENOR? Kieno nors vardas? Pakreipiau galvą į kitą pusę ir akis užkliuvo už dar kai ko. Mažytėlaitė spynelė. Ir dar – mažytėlaitis raktelis. Ką gi, nenuostabu, kad šitas daikčiukas surado kelią į Emelinos lobių skrynelę. Auksuotos raidės ir dar raktas! Reikia manyti, tai – visų jos lobių pažiba. Staiga man tartum nušvito akyse. ENOR! Dienoraštis!

Ištiesiau ranką.

Žaibo tvyksnio staigumu – niekad nereikia spręsti pagal išvaizdą, ji gali būti apgaulinga – Emelinos pirštai nusileido ant mano riešo ir susigniaužė lyg spaustuvai, sutrukdydami man prisiliesti. Ji nė nepažvelgė į mane. Tvirtu judesiu atitraukė mano ranką ir užtrenkė dėžutės dangtelį.

Ant mano riešo liko baltos dėmelės – jos pirštų įspaudai.

– Aš išvažiuosiu, – išmėginau dar vieną variantą, ką galėčiau pasakyti. Bet balsas nuskambėjo nelabai įtaigiai. – Tikrai. O tave paliksiu čia. Aš jau tuojau užaugsiu ir gyvensiu viena pati .

Tada kupina gailesčio sau oriai atsistojau ir išėjau iš kambario.

Jau vakarėjo, kai ji pagaliau atėjo į biblioteką manęs ieškoti. Sėdėjau ant palangės, užsitraukusi užuolaidą, kad manęs nesimatytų, bet ji nosies tiesumu priėjo prie lango ir dirstelėjo už užuolaidos. Girdėjau artėjančius jos žingsnius, pajutau, kaip sujudėjo praskleidžiama užuolaida. Kakta prisispaudusi prie stiklo, stebėjau jį iš kitos pusės apkibusius lietaus lašus. Juos virpino vėjas; tai vienas, tai kitas lašas atitrūkdavo ir nuslysdavo žemyn, pakeliui prarydamas kiekvieną pasitaikiusį lašelytį, paskui save palikdamas vingiuotą sidabrinį pėdsaką. Emelina prisiartino, padėjo galvą man ant peties. Piktai gūžtelėjau, nupurčiau ją. Net neketinau atsisukti ir su ja kalbėtis. Ji paėmė mano ranką ir kažką užmovė ant piršto.

Palūkėjau, kol ji išeis, tiktai tada užmečiau akį. Žiedas. Ji padovanojo man žiedą.

Persukau akmenį vidinėn, delno, pusėn ir prikišau prie pat lango. Šviesoje akmuo ūmai atgijo. Žalias, tokios pat spalvos kaip mano akys. Tokios pat spalvos kaip Emelinos akys. Ji padovanojo man žiedą. Sulenkiau pirštus, tvirtai sugniaužiau kietą kumštį su akmeniu viduryje.

* * *

Džonas išnešdavo išpilti prilytus kibirus, skusdavo ir virdavo daržoves, nueidavo į fermą parnešti pieno bei sviesto. Bet, vos atlikdavo kurį nors iš šių darbų, tam, regis, išeikvodavo visą pamažu sutelktą energiją, ir aš kaskart vis svarstydavau, ar jam pakaks jėgų pakelti liesam savo kūnui iš už stalo ir imtis kitos užduoties.

– Gal nueitume į figūrinių medžių sodą? – pasiūliau. – Galėtum man parodyti, ką ten reikia daryti.

Jis neatsakė. Tikriausiai nė neišgirdo. Bet aš, palūkėjusi keletą dienų, paklausiau to paties dar kartą. Paskui – ir dar kartą. Ir dar.

Ir galiausiai jis nuėjo į pašiūrę, kur pagalando sodo žirkles, darbuodamasis tokiu pat, kaip kadaise, tolygiu ritmu. Paskui mudu pasiėmėme ilgas kopėčias, išnešėme pro duris.

– Štai šitaip, – tarė Džonas ir pakėlęs ranką parodė man, kaip įtvirtinti kopėčių apsauginį sankabą. Tada išskėtė kopėčias, atrėmęs į tvirtą sodo tvoros mūrą. Aš keliskart pabandžiau užkabinti ir vėl atkabinti sankabą, palypėjau kelias pakopas aukštyn, vėl nulipau žemėn.

– Atremtos į kukmedį jos nestovės taip tvirtai, – perspėjo Džonas. – Bet, jeigu teisingai pastatai, lipti gana saugu. Reikia išsiugdyti tam jausmą.

Mudu patraukėme į figūrinių medžių sodą. Džonas nusivedė mane prie vidutinio aukštumo kukmedžio, jau beveik visiškai praradusio turėtą formą. Aš susyk buvau ir bestatanti kopėčias.

– Ne, ne! – sudraudė mane Džonas. – Pernelyg nekantrauji.

Jis lėtu žingsniu apsuko tris ratus aplink medį. Tada atsisėdo ant žemės, prisidegė cigaretę. Atsisėdau greta jo, jis pridegė ir man.

– Niekada nekarpyk saulėtojoje pusėje, – ėmė aiškinti jis. – Žiūrėk, kad šakų, kurias karpai, neužklotų ir tavo pačios šešėlis. – Jis kelis kartus užsitraukė dūmą. – Saugokis debesų. Kai jie malasi virš galvos, žiūrėk, kad nenukreivotų linija. Išsirink kokį nors nejudantį daiktą, į kurį remtųsi žvilgsnis. Tarkime, stogą ar tvorą. Tai bus tau tarsi inkaras, kuriuo prisitvirtinsi. Ir dar, niekados neskubėk. Apžiūrinėji triskart ilgiau, nei kerpi. – Kalbėdamas jis nė valandėlei neatitraukė žvilgsnio nuo medžio, kaip ir aš. – Kol karpai priekyje, visąlaik turi jausti, kaip atrodo kita pusė, kai karpai užpakaly – kaip atrodo priekis. Ir dar, kerpi ne vien žirklėmis. Dirbti turi visa ranka iki pat peties.

Užbaigėme cigaretes, kulnais sutrynėme nuorūkas.

– Ir pagaliau, pažiūrėk į medį iš tolo, o paskui, kai žiūrėsi iš arti, laikyk jo vaizdą galvoje.

Buvau jau pasiruošusi.

Triskart bandžiau statyti kopėčias prie medžio, kol pagaliau jis nutarė, kad jos stovi pakankamai tvirtai. Tada pasiėmiau žirkles ir užlipau viršun.

Triūsiau tris valandas. Iš pradžių niekaip negalėjau atsikratyti minčių apie aukštį, vis dirsčiojau žemyn ir turėdavau prisiversti palypėti ant dar vieno skersinio. Ir kaskart, kai perkeldavau kopėčias į kitą vietą, tik po kažkelinto bandymo patikėdavau, kad lipti jomis saugu. Bet galų gale darbas mane įtraukė. Buvo nė motais, kaip aukštai atsidūriau, nes visą dėmesį sutelkdavau į kuriamą formą. Džonas niekur nesitraukė ir beveik nekalbėjo. Tik retsykiais mestelėdavo kokią pastabą: Žiūrėk, kur krinta tavo šešėlis! Arba: Neužmiršk, kaip atrodo antroji pusė! Bet daugiausia tik tylomis stebėjo, dūmydamas vieną cigaretę po kitos. Ir tik tada, kai paskutinį kartą nuslydau kopėčiomis žemyn, atkabinau ir sustūmiau sankabą, aš suvokiau, kaip nuo žirklių svorio paskaudo rankos. Bet tai man nerūpėjo.

Atsitraukiau iš tolėliau apžiūrėti savo darbo. Triskart ratu apėjau aplink medį. Širdis taip ir šokinėjo. Atrodė puikiai .

Džonas linktelėjo.

– Neblogai, – įvertino. – Susidorosi.