Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

O hamamelio papėdėje, pakumpęs prie žemės, dūlavo į gniutulą panašus žmogaus siluetas.

Taip ir sustingau vietoje.

Figūra tai pasilenkdavo, tai išsitiesdavo, nerangiai keisdama padėtį, trūksmingais pūkšniais iškvėpdama orą, niurgzčiodama nuo įstangos.

Vieną nepaprastai lėtą, iki begalybės ištįsusią sekundę mano užkunkuliavusios mintys vijo viena kitą, ieškodamos paaiškinimo, ką kažkoks žmogus galėtų veikti panelės Vinter sode žiemą. Kai ką žinojau iš karto, nereikėjo apie tai net susimąstyti. Kad žmogus, klūpantis tamsoje ant žemės, tikrai negalėjo būti Morisas. Nors kaip tik jį būtų užvis labiau tikėtina užklupti sode, man net mintis neatėjo, kad tai gal jis. Ne tas jo liesas, kaulėtas kūnas, ne taupūs jo judesiai. Ir ne Džudita. Švarutėlė, tvarkinga, rami Džudita visada sutvarkytais nagais, kruopščiai sušukuotais plaukais ir nublizgintais batais – ir ji rausiojasi sode pačioj nakties aky? Neįmanoma. Šitų dviejų galimybių nevertėjo net svarstyti, tai ir nesvarsčiau.

Užtat per tą sekundę mano mintys gal šimtą kartų suskubo peršokti nuo vieno varianto prie kito.

Tai panelė Vinter.

Tai negali būti panelė Vinter.

Tai buvo panelė Vinter – nes tai tikrai buvo ji. Atpažinau ją. Jutau ją. Tai buvo ji, ir aš visiškai aiškiai tą žinojau.

Tai negalėjo būti ji. Panelė Vinter – silpna ir ligota. Panelė Vinter niekada nepakyla iš vežimėlio. Panelė Vinter pernelyg sunkiai serga, ji neįstengtų net pasilenkti žolės išrauti, tad ką kalbėti apie bandymus štai šitaip klūpoti ant šaltos žemės ir karštligiškai rausti dirvą rankomis?

Vadinasi, ne panelė Vinter.

Ir vis dėlto, nepaisant nieko, nors ir visiškai neįmanoma, bet tai buvo ji.

Ta pirmoji sekundė buvo neapsakomai ilga ir beviltiškai gluminanti. Užtat antroji, kai jos pagaliau sulaukiau, ištiko staigiai.

Pavidalas sustingo… pasisuko… pasikėlė… Ir aš supratau.

Panelės Vinter akys. Švytinčios, kone antgamtiškai žalios.

Bet – veidas ne panelės Vinter.

Randuotos ir dėmėtos odos lopinys, išvagotas tokių gilių properšų, kokiomis neišvagoja joks amžius. Dvi gruoblėtos įdaubos – skruostai. Perkreiptos lūpos: viena pusė – tobulos formos lankas, bylojantis apie buvusį grožį, o kita – tik balzganos mėsos vypsnys.

Emelina! Panelės Vinter sesuo dvynė! Ji gyva, ji gyvena šiuose namuose!

Mintys galvoje susimaišė, pulsas kalė ausyse; šokas buvo toks stiprus, kad nebeįstengiau nė krustelėti lyg paralyžiuota. Būtybė nemirksėdama stebeilijo į mane, ne iškart susizgribau, kad ji toli gražu neišsigando taip, kaip aš. Bet ir ją, regis, sukaustė tie patys kerai. Abi sustingusios stovėjome tamsoje.

Ji atitoko pirmoji. Pakėlė tamsią, žemėtą ranką, primygtiniu gestu mostelėjo į mane ir kimiu balsu išgargė visą papliūpą beprasmių garsų.

Buvau tokia suglumusi, kad nesuskubau laiku reaguoti, nespėjau net išmekenti jos vardo, o ji jau apsisuko ir nuskubėjo sau, pasvirusi į priekį, pasmukusiais pečiais. Čia pat iš šešėlių išniro katinas. Ramiai pasirąžė ir, nekreipdamas jokio dėmesio į mane, nucimpino jai iš paskos. Abu dingo po arka, aš likau viena. Aš ir išknaisiotos dirvos lopinys.

Aha, lapės, kurgi ne.

Kai moteris ir katinas išnyko, aš, ko gero, net būčiau sugebėjusi save įtikinti, kad visa tai man tik pasivaideno. Kad vaikščiojau miegodama, kad sapne man pasirodė Adelinos dvynė ir sušnypštė slaptą, neperprantamą žinią. Tačiau žinojau, kad tai nutiko iš tikrųjų. Ir nors moters nebebuvo matyti, vis dar girdėjau, kaip ji toldama dainuoja. Atpažinau tą patį iš proto varantį penkių natų fragmentą be jokios melodijos. Lia lia lia lia lia.

Stovėjau ir klausiausi, kol garsas ištirpo tolumoje.

Tik tada susizgribau, kad šąla rankos ir kojos. Apsisukau ir patraukiau atgal į namą.

FONETINIS ALFABETAS

Praslinko jau daugybė metų nuo to laiko, kai aš išmokau fonetinį alfabetą. Viskas prasidėjo nuo lentelės, kurią aptikau lingvistikos knygoje tėčio knygyne. Iš pat pradžių toji knyga manęs nėmaž nesudomino, bet paskui vieną savaitgalį neturėjau ką veikti, ir pati nepajutau, kaip mane pakerėjo ženkliukai ir simboliai, kuriais buvo išmarginti jos puslapiai. Aptikau begalę ir pažįstamų, ir neregėtų raidžių. Buvo didžiųjų N , visiškai nepanašių į mažąsias n , didžiųjų Y , skirtingų nuo mažųjų y . Dar kitos raidės, n arba d , arba s , arba z buvo su juokingomis kilpelėmis ar uodegėlėmis, o h , i ir u galėjau perbraukti panašiai kaip t . Tie padūkę, neįtikėtini hibridai mane sužavėjo: primarginau ištisus puslapius raidžių m , čia pat virstančių į j , prirašinėjau v , grėsmingai apsižergusių mažytes o – panašiai kaip cirko artistai šunys, balansuojantys ant kamuolių. Aptikęs mano lapus su šitais kringeliais, tėtis paaiškino, kaip kiekvieną iš jų reikia tarti. Tai buvo tarptautinis fonetinis alfabetas, kuriuo, kaip netrukus įsitikinau, galėjau užrašyti žodžius taip, kad atrodytų lyg matematikos formulė, kitus – kad atrodytų kaip slaptas kodas, ir dar kitus – kad atrodytų lyg kokios kadai užmirštos kalbos žodžiai.

Man ir reikėjo prarastos kalbos. Tokios, kuria galėčiau bendrauti su pražuvusiais. O vieną ypatingą žodį užrašinėdavau begalę kartų. Sesers vardą. Tai buvo mano talismanas. Sulankstydavau lapą su šiuo žodžiu į sudėtingą miniatiūrinį origamį, visuomet laikydavau tą lankstinį šalia savęs. Žiemą jis įsikurdavo palto kišenėje, vasarą – kutendavo blauzdą įkištas į kojinę. Naktį netgi miegodama nepaleisdavau jo iš saujos. Bet, kad ir kaip rūpinausi, ne visada pasisekdavo suvaikyti tuos popierėlius. Vienus pamesdavau, susilankstydavau naujus, kitąsyk aptikdavau senuosius. Kartą, kai motina vieną jų bandė jėga išplėšti man iš saujos, norėdama jai sutrukdyti, ėmiau ir prarijau skiautę, nors ji ir nebūtų mokėjusi perskaityti slaptąja kalba užrašyto žodžio. Bet, kai kitąsyk pamačiau, kaip tėtis iš šiukšlių kaugės stalčiaus dugne paėmė nupilkusį ir sučiurusį popiergalį, kaip jį išlankstė, aš nė piršto nepakrutinau, kad jį sustabdyčiau. Kai tėtis perskaitė slaptąjį vardą, jo veidas persimainė, o kai pakėlė į mane akis, šios buvo kupinos sielvarto.

Jis būtų man kažką pasakęs. Netgi spėjo prasižioti, bet aš prispaudžiau pirštą prie savo lūpų, ragindama jį verčiau patylėti. Negalėjau leisti, kad jis ištartų jos vardą. Argi jis pats nebandė nukišti jos į pačią tamsiausią kertę? Argi netroško jos užmiršti? Argi nesistengė nuslėpti jos nuo manęs? Dabar į ją jis jau nebeturėjo jokių teisių.

Ištraukiau popierėlį jam iš rankos ir pasišalinau iš kambario, netarusi nė žodžio. Užkopusi į trečią aukštą, įsitaisiau ant palangės ir įsidėjau popieriaus gniužulėlį į burną: pajutau sausą, šiek tiek medieną primenantį prieskonį ir nurijau. Ištisus dešimt metų mano tėvai laikė jos vardą palaidotą tyloje, stengdamiesi užmiršti. O dabar jau aš sergėsiu jį – savo pačios tyloje. Ir prisiminsiu.

Greta su kliūvančiu liežuviu septyniolika kalbų laužomais „labas“, „sudie“ ir „atsiprašau“, greta mano gebėjimo išberti graikišką abėcėlę nuo pradžios iki galo ir nuo galo iki pradžios (nors per visą gyvenimą taip ir neišmokau nė žodžio graikiškai), fonetinis alfabetas buvo vienas tų nedaugelio slaptų, atsitiktinių beverčio žinojimo šulinių, užsilikusių iš mano knyginės vaikystės. Mokiausi jo tiktai šiaip sau, vien dėl to, kad buvo smagu, – ir panaudoti anais laikais galėjau tiktai labai asmenišku tikslu, – tad metams bėgant nė nesistengiau tų žinių gaivinti. Štai kodėl, kai grįžusi iš sodo pieštuku prisiliečiau prie popieriaus, norėdama užfiksuoti primygtinio Emelinos kuždesio žvarbius šnypščiamuosius ir pučiamuosius priebalsius, sprogstamuosius priebalsius ir vibruojantį garsą „r“, teko bent kelis kartus pradėti iš naujo.