Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

Kitos nuotraukos buvo iš antrojo apsilankymo – anos dienos, kai oras fotografuoti toli gražu nebuvo palankus. Daugumoje jų nieko negalėjau įžiūrėti, tik išskydusius, šešėliuotus gniutulus, kuriuose nė neatskirsi, kas yra kas. Tai, ką aš prisiminiau iš tos dienos, tebuvo šviesesni ir tamsesni, vietomis pasidabruoti pilkumos sluoksniai, rūkas, plevenantis tarsi gazinio audeklo šydas, mano pačios iškvepiamas, net nežinia, kas labiau: oras ar vanduo. Tačiau fotoaparatas viso to neužfiksavo, o pilkumoje plūduriuojančiose tamsesnėse dėmėse net neįmanoma buvo įžvelgti akmens ar sienos, medžio ar miško. Pasklaidžiusi kelias tokias nuotraukas, net nebaigiau peržiūrinėti jų iki galo. Subraukiau į krūvelę, įbrukau megztinio kišenėn ir nulipau laiptais žemyn, į biblioteką.

Kažin kada, vidur pokalbio, staiga susizgribau, kad jau kuris laikas stojusi tyla. Sėdėjau apkvaitusi. Kaip visada giliai nugrimzdusi į panelės Vinter vaikystės, dvynukių, pasaulį. Mintyse persukau jos balso įrašą, aptikau užfiksuotą intonacijos pasikeitimą, suvokiau, kad netikėtai ji kreipėsi konkrečiai į mane, bet žodžių neįsiminiau.

– Ką? – prasižiojau.

– Kišenė, – pakartojo ji. – Jūs kažką turite kišenėje.

– A... Tik kelias nuotraukas. – Vis dar įstrigusi niekieno prieangyje tarp jos pasakojimo ir savojo gyvenimo, vis dar nesugaudydama išsilaksčiusių minčių, kliūvančiu liežuviu pridūriau: – Angelfildas.

Kai pagaliau visai sugrįžau į savąją tikrovę, nuotraukos jau buvo panelės Vinter rankose.

Iš pradžių ji įdėmiai apžiūrinėjo kiekvieną, įtempusi akis pro akinių stiklus stebeilijo į išskydusius pavidalus, mėgindama įžvelgti atpažįstamas formas. Tačiau vienas šešėliuotas, neiššifruojamas paveikslėlis keitė kitą, ir ji galiausiai išleido tokį tipišką Vidos Vinter atodūsį, bylojantį, kad jos „nieko gera nesitikėk“ lūkesčiai patenkinti su kaupu, o lūpos susispaudė į siaurą, kritišką liniją. Sveikąja ranka ji ėmėsi sklaidyti nuotraukas sparčiau, vos užmesdama akį, aiškiai leisdama suprasti, kad jau nė nebesitiki rasti ką nors įdomaus; vos dirstelėjusi, čia pat numesdavo nuotrauką greta savęs ant stalo.

Mane kone užhipnotizavo tos ritmingai ant stalo krintančios pasmerktos nuotraukos. Ant stalviršio išsklido netvarkinga krūvelė – viena nuotrauka krisdavo ant kitos ir nuslysdavo į šalį jos blizgiu paviršiumi, dar ir niekinamai sučežėdama: niekam tikus, niekam tikus, niekam tikus .

Ir staiga blizgaus popieriaus šiugždėjimo ritmas sutriko. Panelė Vinter sėdėjo labai tiesi, pastirusi, laikydama rankoje vieną vienintelę nuotrauką, įsisiurbusi į ją akimis, suraukusi antakius. Pamatė šmėklą , dingtelėjo man. O paskui, po gerokai užsitęsusios tylos, apsimesdama, kad nė nejunta įdėmaus mano žvilgsnio, pakišo nuotrauką po krūvele kitų ir peržiūrėjo likusias, kaip ir anksčiau, mėtydama po vieną ant stalo. Kai rankoje vėl atsidūrė ta, kuri buvo prikausčiusi jos dėmesį, panelė Vinter jau vos dirstelėjo į ją ir numetė prie kitų.

– Pažiūrėjus nė neatpažinčiau, kad tai tikrai Angelfildas, bet jei jau taip sakote... – šaltai pareiškė ji, o paskui lyg ir visai natūraliu judesiu suglobė visą krūvą į saują, ištiesė man ir netyčia paleido iš rankos.

– Mano ranka... Meldžiu atleisti, – sumurmėjo ji, kai aš pasilenkiau susirinkti ant grindų pasklidusių nuotraukų, bet manęs taip lengvai neapgausi.

O ji jau vėl pradėjo pasakojimą nuo tos vietos, kur vakarykščiai buvo nutraukusi.

Vėliau aš dar kartą peržiūrėjau visą pluoštą. Kai panelė Vinter numetė nuotraukas žemėn, jų eilės tvarka, žinoma, susimaišė, bet įspėti, kuri taip prikaustė jos dėmesį, buvo visai nesunku. Krūvoje neryškių, pilkomis dėmėmis išmargintų vaizdų buvo tik viena nuotrauka, iš karto krintanti į akis, išsiskirianti iš kitų. Atsisėdau ant lovos ir įsižiūrėjau į užfiksuotą kadrą; labai gerai prisiminiau ir tą akimirksnį. Skystantis rūkas ir vis aukščiau kylanti saulė – laimingai sutapusios gamtos sąlygos leido prasiskverbti spinduliui, kuris krito tiesiai ant berniuko, tartum tyčia pozuojančio nuotraukai: smakras kilstelėtas, nugara labai tiesi ir tik akyse aiškiai atsispindintis nerimastingas žinojimas, kad bet kurią minutę kietas geltonas šalmas gali nuslysti nuo galvos.

Kodėl ta nuotrauka padarė jai tokį įspūdį? Atidžiai apžiūrėjau foną, bet nieko ypatinga nepamačiau: gyvenamasis namas, jau pusiau nugriautas, buvo tik išsklida pilka dėmė virš vaiko dešiniojo peties. O kiek arčiau matyti vien tik apsauginės tvoros strypai ir „Nevaikščioti“ ženklo kampas.

Nejaugi ją galėjo sudominti pats berniukas?

Kokį pusvalandį sukau galvą, stebeilydama į nuotrauką, bet, kai galiausiai prisiverčiau ją padėti, nebuvau nė per plauką priartėjusi prie kokio nors paaiškinimo. Bet, kadangi ji taip sutrikdė, įbrukau ir ją po knygos viršeliu greta neesaties iš veidrodžio rėmo nuotraukos.

Išskyrus berniuko nuotrauką ir „Džeinės Eir“ bei krosnies žaidimą, tomis dienomis nenutiko beveik nieko, kas praplėštų nuo galvos iki kojų mane supsčiusią pasakojimo skraistę. Nebent dar galėčiau paminėti katiną. Jis, matyt, perprato ne itin tvarkingą mano dienotvarkę ir, panūdęs trupučio dėmesio, imdavo krebždenti į mano duris kada užsinorėjęs, tiek dieną, tiek naktį. Pabaigdavo iš mano lėkštės kiaušinio ar žuvies likučius. Pamėgo įsitaisyti ant popierių šūsnies ir žiūrėti, kaip rašau. Kitąsyk ištisas valandas margindavau baltą lapą, klajodama tamsiais panelės Vinter istorijos labirintais, bet, kad ir kaip toli nuklysdavau, visąlaik jausdavau, kad mane stebi, o jei nuklysdavau pernelyg toli, regis, tasai katino žvilgsnis pasiekdavo mane giliausioje painiavos glūdumoje ir parodydavo kelią atgal: į kambarį, prie užrašų ir pieštukų, ir drožtuvo. Būdavo, katinas netgi nusnūsti įsitaiso mano lovoje – tada aš palikdavau užuolaidas neužtrauktas, kad pabudęs jis galėtų įsikurti ant palangės ir stebėti judėjimą tamsoje, neįžiūrimą žmogaus akims.

Štai ir viskas. Be šių dalykų, nebuvo nieko daugiau. Vien tik amžina prietema ir istorija.

GRIŪTIS

Nebeliko Izabelės. Neliko Hesteros. Neliko Čarlio. Dabar panelė Vinter ėmėsi pasakoti apie tolesnes netektis.

* * *

Užkopusi į palėpę, nugara atsirėmiau į girgždančią sieną. Prisispaudžiau, jausdama, kaip ji linksta, paskui atsitraukiau. Vėl prisispaudžiau ir vėl atsitraukiau. Ir dar kartą, ir dar. Tiesiog gundžiau likimą. O kas nutiktų, svarsčiau, jei siena visai išvirstų? Ar tuomet įgriūtų stogas? Ar krintantys stogo luistai pralaužtų grindų lentas? Ar stogo čerpės ir sijos, ir mūro nuolaužos bildėdamos imtų grumėti kiaurai lubas, ant lovų ir dėžių, lyg būtų prasidėjęs žemės drebėjimas? Ir kas toliau? Ar vieną aukštą nugarmėjusios nuolaužos ten ir sustotų? Galbūt ne? Kaip žemai jos kristų? Aš siūbavau ir siūbavau, erzindama sieną, provokuodama ją griūti, bet ji kaip negriuvo, taip negriuvo. Netgi tuomet, kai jau, regis, vos laikosi, negyva siena dar stulbinamai ilgai gali išstovėti stačia.

O paskui, vidur nakties, staiga pašokau iš miego nuo ausis plėšiančio griausmo. Pats dundėjimas, tiesa, jau buvo nutilęs, bet jo aido virpesius vis dar jutau ausų būgneliuose ir krūtinėje. Išsiverčiau iš lovos ir tekina pasileidau prie laiptų, man pridurmui, neatsilikdama nė per žingsnį, – ir Emelina.

Į galeriją laiptų viršuje įpuolėme tuo pat metu, kai Džonas, kuris miegojo virtuvėje, išniro laiptų papėdėje. Visi sužiurome, akis išpūtę. Vidur koridoriaus stovėjo Misus, su naktiniais marškiniais, ir užvertusi galvą žiūrėjo aukštyn. Prie pat jos kojų riogsojo didžiulis mūro luistas, o virš galvos lubose žiojėjo skylė dantytais kraštais. Ore sūkuriavo tiršti pilkšvų dulkių debesys, net sunku buvo kvėpuoti. Dulkės tai kilo, tai leidosi, lyg neapsispręsdamos, kur patogiau nusėsti. Iš viršutinio aukšto grindų vis dar byrėjo tinko, cemento trupinėliai, medienos nuoplaišos – čežėdami lyg bėginėjančių pelių kojelės. Jutau, kaip krūpčioja Emelina, kai viršutiniame aukšte dunkstelėdavo dar koks krintantis plytgalis ar lenta.