Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

Pirmomis naujosios tvarkos dienomis beldimo visada sulaukdavau tarp devynių ir dešimtos. Paskui – vis vėliau. O kai gydytojas pakeitė vaistų dozę, panelė Vinter pradėjo kviestis mane ankstyvą rytą, bet pokalbiai trukdavo trumpiau; dar vėliau įjunkome susitikinėti po du ar tris kartus per dieną, bet kuriuo metu. Kitąsyk ji pasikviesdavo mane, kai jausdavosi gerai, tuomet kalbėdavo ilgai, negailėdama detalių. Bet, būdavo, pasikviečia varstoma skausmų. Ir tuomet, regis, norėdavo ne tiek draugijos, kiek anestezuojančio paties pasakojimo poveikio.

Kai nebeliko kasdienių devintos valandos susitikimų, aš praradau dar vieną laiko atskaitos tašką. Klausiausi jos istorijos, paskui užrašinėjau jos istoriją, užmigusi sapnuodavau jos istoriją, o kai pabusdavau, niekur nedingstanti istorija lyg foninė uždanga globdavo visas mano mintis. Tarsi būčiau suvis apsigyvenusi knygoje. Netgi tam, kad pavalgyčiau, nereikėjo iš jos išnirti: galėjau sėdėti prie stalo ir skaitinėdama savo užrašus valgyti patiekalus, kuriuos Džudita atnešdavo man į kambarį. Košė reikšdavo rytą. Sriuba ir salotos – vidudienį. Vakaras – vadinasi, kepsnys ir pyragas su inkstų įdaru. Prisimenu, sykį ilgam susimąsčiau prie plaktos kiaušinienės. Kokį paros metą reiškia omletas? Gali reikšti bet kurį. Įsimečiau kelis kąsnius į burną ir atstūmiau lėkštę.

Šitame ilgame, iki begalybės užsitęsusiame laiko tarpsnyje be jokių atskiras jo atkarpas ženklinančių riboženklių keli nutikimai vis dėlto išsiskiria. Atkreipiau į juos dėmesį iš karto, atskirai nuo vientisos istorijos, ir jie verti paminėti.

Štai vienas toks.

Buvau bibliotekoje. Ieškojau „Džeinės Eir“ – ir aptikau visą lentyną. Tai buvo tikra fanatiko kolekcija: pigūs, šiuolaikiniai tomeliai, neturintys suvis jokios antikvarinės vertės, – ir egzemplioriai, išplaukiantys į rinką taip retai, kad sunku būtų ir įkainoti, ir, žinoma, visi kiti įmanomi leidimai, sutelpantys tarp šių dviejų kraštutinumų. Ieškojau labai konkretaus leidimo, nors ir niekuo neypatingo: knyga turėjo būti išleista maždaug amžių sandūroje. Kol knisausi lentynoje, Džudita atvežė panelę Vinter ir padėjo jai įsitaisyti krėsle prie židinio.

Kai Džudita išėjo, panelė Vinter paklausė:

– Ko ieškote?

– „Džeinės Eir“.

– Patinka „Džeinė Eir“? – paklausė ji.

– Taip. Labai. O jums?

– Patinka ir man.

Ji suvirpėjo.

– Gal norite, kad pakurstyčiau ugnį?

Jos akių vokai nusileido, tarsi būtų plūstelėjusi netikėta skausmo banga.

– Taip, turbūt.

Kai ugnis vėl kūrenosi kaitriai, panelė Vinter paklausė:

– Gal turite valandėlę laiko? Prisėskite, Margareta.

Paskui minutę patylėjo. Ir tada štai ką pasakė:

– Įsivaizduokite konvejerio juostą. Ilgą ir plačią konvejerio juostą, o jos gale – milžinišką krosnį. Ant konvejerio sukrautos knygos. Visų jūsų mėgstamiausių knygų visi pasaulio egzemplioriai iki paties paskutinio. Visi tvarkingai išdėlioti ant tos juostos. „Džeinė Eir“. „Vijetė“. „Moteris baltais drabužiais“.

– „Midlmarčas“, – pakišau mintį aš.

– Ačiū. „Midlmarčas“. O dabar įsivaizduokite svertą. Galimos dvi pozicijos: ĮJUNGTA ir IŠJUNGTA. Šiuo metu svertas ties padala IŠJUNGTA. O greta stovi žmogus, ranką laiko ant sverto. Tuojau įjungs mechanizmą. Jūs galite jį sustabdyti. Jūsų rankoje – ginklas. Visa, ką jums tereikia padaryti, – tai nuspausti gaiduką. Ką darote?

– Ne, tai kvaila.

– Jis jau stumtelėjo svertą. Įjungė mechanizmą. Konvejerio juosta pajudėjo.

– Juk tai kraštutinybė. Hipotetinis pavyzdys.

– Pirmiausia per kraštą persiverčia „Šerlė“.

– Man visai nepatinka toks žaidimas.

– O dabar – Žorž Sand. Krinta į liepsnas.

Atsidusau ir užsimerkiau.

– „Vėtrų kalno“ eilė. Leisite supleškėti ir šitai knygai?

Neįstengiau atsispirti. Jau regėjau knygas. Regėjau, kaip jos lėtai slenka į krosnies nasrus. Krūptelėjau.

– Ką gi, jūsų valia. „Vėtrų kalnas“ liepsnoja. Ar tokia pat lemtis laukia ir „Džeinės Eir“?

„Džeinė Eir“. Man staiga perdžiūvo burna.

– Visa, ką jums reikia padaryti, – tai kartelį iššauti. Aš niekam nesakysiu. Niekas niekada nesužinos. – Ji palūkėjo. – Jau pradeda slysti į liepsną. Įkrito dar tik kelios pirmosios. Bet leidimų yra daugybė, daugybė egzempliorių. Dar turite akimirką apsispręsti.

Nubrizgusiu didžiojo piršto nago kraštu ėmiau nervingai gremžti nykštį.

– Dabar jos krinta jau greičiau.

Ji nė akimirkai nenukreipė į mane įbesto žvilgsnio.

– Pražuvo jau pusė visų egzempliorių. Pagalvokite, Margareta. Visos, visos „Džeinės Eir“ netrukus išnyks visiems laikams. Galvokite.

Panelė Vinter mirktelėjo.

– Nebėra jau dviejų trečdalių. Juk tik vienas žmogus, Margareta. Tik vienas, menkas, visiškai nereikšmingas žmogeliukas.

Mirktelėjau aš.

– Dar yra laiko, bet jau tik mirksnis. Neužmirškite: tasai žmogus degina knygas. Nejaugi jis vertas gyventi?

Mirkt. Mirkt.

– Paskutinė proga.

Mirkt. Mirkt. Mirkt.

„Džeinės Eir“ nebeliko.

– Margareta!

Apmaudas perkreipė panelės Vinter veidą. Tardama mano vardą, ji kairiąja ranka pliaukštelėjo į krėslo ranktūrį. Ir netgi dešinioji, nors sumaitota, sutrūkčiojo skreite.

Vėliau, aprašinėdama šį įvykį, pagalvojau, kad tai buvo pati spontaniškiausia panelės Vinter jausmų apraiška, kiek tik man jų teko matyti. Išties stulbinančio stiprumo jausmas, sudėtas į paprasčiausią žaidimą.

O kaip mano pačios jausmai? Kokia gėda. Juk aš melavau. Savaime aišku, aš myliu knygas labiau nei žmones. Savaime aišku, „Džeinę Eir“ aš vertinu labiau nei kažkokį anoniminį žmogeliuką, laikantį ranką ant sverto. Savaime aišku, Šekspyro kūryba vertingesnė už vieno žmogaus gyvybę. Savaime aišku. Bet, skirtingai nei panelė Vinter, aš gėdijausi tai garsiai pripažinti.

Prieš išeidama iš bibliotekos dar sugrįžau prie „Džeinių Eir“ lentynos ir pasiėmiau tomelį, atitinkantį reikalavimus. Maždaug tie, kurių ir reikia, leidimo metai. Tokia, kokios reikia, popieriaus rūšis, atitinka ir šriftas. Parsinešiau knygą į savo kambarį ir pasklaidžiusi greitai radau norimą puslapį.

„Aš paklausiau, iš pradžių nenumanydama, ką jis ketina daryti; bet kai pamačiau, kad jis atsistojo ir užsimojo knyga, ruošdamasis ją sviesti į mane, išsigandusi surikau ir nejučia šokau į šalį, tačiau nepakankamai vikriai: paleista stora knyga pataikė į mane, aš parkritau ir, atsitrenkusi į durų staktą, prasimu­- šiau galvą.“

Knyga buvo sveikut sveikutėlė. Netrūko nė vieno lapo. Vadinasi, tikrai ne tas egzempliorius, kurio puslapis atsidūrė Aurelijaus palikime. Kita vertus, kitaip ir negalėjo būti. Jeigu Aurelijaus lapas iš Angelfildo bibliotekos knygos, – jeigu tikrai iš ten, – tuomet knyga neabejotinai sudegė drauge su visu namu.

Dar ilgai sėdėjau nieko neveikdama, vien tik mąstydama apie „Džeinę Eir“, apie biblioteką, apie krosnį, apie gaisro liepsnose pleškančius namus; kaip išmanydama visa tai dėliojau ir perdėliojau, bet taip ir nepavyko surasti jokių sąsajų.

Antrasis šiuo laikotarpiu ryškiai išsiskyręs dalykas, kurį prisimenu, buvo nutikimas su nuotrauka. Vieną rytą drauge su pusryčiais man ant padėklo atkeliavo ir paketėlis, adresas buvo užrašytas glausta tėčio rašysena. Tai buvo manosios Angelfildo nuotraukos: buvau nusiuntusi tėčiui juostą, kurią jis nunešė išryškinti. Pakuotėje radau kelias ryškias nuotraukas, darytas per pirmąjį apsilankymą: gervuogių šabakštynai, užžėlę biblio­tekos liekanas, vijokliai, besirangantys aukštyn akmeniniais laiptais. Ilgėliau stabtelėjau ties miegamojo nuotrauka – ten buvau akis į akį susidūrusi su savo šmėkla, bet fotoaparatas užfisavo tik blykstės žybsnį virš senojo židinio. Vis tiek išėmiau tą nuotrauką iš krūvos ir pasidėjau atskirai – pakišau po nuimamu knygos aplanku.