Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

Reikėjo galvoti apie tave.

O paskui mes ilgai ir laimingai gyvenome.

* * *

Aurelijus nurijo seilę. Jo balsas ėmė gergžti, galiausiai ir visai užlūžo. Žodžiai čiurleno iš lūpų lyg koks užkalbėjimas – žodžiai, kuriuos jis tūkstančius kartų girdėjo vaikystėje, kuriuos ištisus dešimtmečius kartojo savyje jau būdamas suaugęs vyras.

Jam baigus pasakojimą, mudu sėdėjome tylėdami, žvelgdami į altorių. Lauke vis dar šiušeno neskubrus lietus. Aurelijus greta manęs dunksojo nejudrus lyg statula, bet mintys jo galvoje, įtariau, virė neramios.

Galėjau pasakyti jam daugybę dalykų, bet nepratariau nė žodžio. Tad tiesiog laukiau, kol jis sugrįš į dabartį, į savąjį laiką. Kai pagaliau vėl prašneko, jis kalbėjo jau su manim.

– Tad štai, matai, kas. Juk tai – ne mano istorija, ar ne? Tik pamanyk, joje, žinoma, pasirodau ir aš, tas aišku, bet istorija – vis tiek ne mano. Ji – ponios Lav. Tasai jaunuolis, už kurio ji svajojo ištekėti, ir jos sesuo Kitė, ir mezginys, ir kepiniai. Visa tai – jos istorija. Ir tik tada, kai ji jau patikėjo, kad artinasi pabaiga, atsirandu aš, ir še tau, vietoj galo ji sulaukia naujos pradžios.

Bet šitai dar nereiškia, kad ta istorija mano, tiesa? Juk dar prieš tai, kai ji atidarė duris... dar prieš tai, kai ji išgirdo verksmą naktyje... dar prieš tai...

Pridusęs jis nutilo, rankos mostu nutraukė nebaigtą sakinį, tada pradėjo iš naujo:

– Juk tam, kad kas nors galėtų štai šitaip surasti kūdikį, tiesiog surasti, vienui vieną lietuje, na, kad taip atsitiktų... juk būtinai reikėjo...

Aurelijus ir vėl karštligiškai sumosavo rankomis, nušluodamas sutrūkinėjusį, nebaigtą sakinį, žvilgsniu lyg paklaikęs klaidžiodamas koplyčios lubomis, lyg kažkur ten slypėtų tas veiksmažodis, trūks plyš reikalingas, norint sučiupti sakinį už uodegos ir pagaliau pasakyti tai, ką norėjo.

– Jei ponia Lav mane surado , vadinasi... prieš tai, kol ji dar nebuvo manęs radusi, kažkas kitas, kažkokia motina turėjo...

Na štai. Tasai veiksmažodis.

Aurelijaus veidas sustingo į nevilties kaukę. Rankos sustingo vidur nebaigto nervingo mosto – dabar galėjai pamanyti, kad jis kažko maldauja, o gal meldžiasi.

Pasitaiko akimirkų, kai žmogaus veidas ir kūnas gali taip tiksliai perteikti širdies ilgesį, kad, kaip kartais sakoma, gali skaityti žmogų lyg atverstą knygą. Aš perskaičiau Aurelijų.

Nepalik manęs.

Paliečiau jo ranką, ir statula plastelėjo gyvybe.

– Nėra prasmės laukti, kol liausis lietus, – sukuždėjau. – Įsilijo visai dienai. Niekur nepabėgs tos nuotraukos. Galime eiti.

– Taip, – jo balsas sugergždė galugerklyje. – Tikrai galime.

PALIKIMAS

– Tiesiai – mylia su puse, – tarė Aurelijus, rodydamas į mišką. – Keliu – toliau.

Perėjome elnių parką ir buvome jau beveik pasiekę pamiškę, kai netikėtai išgirdome balsus. Moters balsas, plūduriuojantis lietuje, žvyruotu keliuku pasiekiantis jos vaikus, per parką atsklindantis net iki mūsų.

– Juk sakiau tau, Tomai. Pernelyg šlapia. Kai šitaip lyja, jie negali dirbti.

Vaikai jau buvo sustoję ir nusivylę dėbsojo į apmirusius kranus bei kitus mechanizmus. Su neperšlampamais gobtuvais, užmaukšlintais ant šviesiaplaukių galvučių, net negalėjau atskirti, kur berniukas, o kur – mergaitė. Moteris juos prisivijo, ir visa šeima valandėlei susispietė į krūvą – tikras gumuotų lietpalčių pasitarimas.

Aurelijų pakerėjo šitas šeimos paveikslas.

– Jau esu juos mačiusi, – tariau. – Gal žinai, kas jie?

– Šeima. Gyvena Gatvėje. Tas namas, kur kieme sūpuoklės. Karena prižiūri čia elnius.

– Nejaugi čia kas nors vis dar medžioja?

– Ne. Tiesiog jie juos prižiūri. Malonūs žmonės.

Valandėlę jis negalėjo atplėšti nuo jų pavydaus žvilgsnio, paskui krestelėjo galvą, nusipurtydamas kerus.

– Ponia Lav man buvo nepaprastai gera, – tarė. – Aš ją mylėjau. O visi tie kiti dalykai... – Jis mostelėjo ranka, lyg numodamas šalin tai, kas nelabai svarbu, ir pasuko miško pusėn. – Eime. Metas namo.

Gumuotais lietpalčiais vilkinti šeimynėlė, matyt, jau buvo nutarusi tą pat – patraukė atgal prie valdos vartų.

Mudu su Aurelijumi žingsniavome per mišką, susisupstę draugiškumo kupina tyla.

Lapų, kurie užstotų šviesą, nebebuvo, lietaus nujuodintos medžių šakos skvarbė vandens prisisunkusį dangų. Aurelijus ištiesė ranką ir pastūmė į šalį žemesnes šakas, nužerdamas lašus, kurie patiško ant jo drauge su šviežiais lietaus lašais, krintančiais iš dangaus. Priėjome išvirtusio medžio kamieną ir pasilenkę užsižiūrėjome į drevėje telkšantį tamsų lietaus ežerėlį, sutrūnijusi medžio žievė beveik priminė kailį.

Ir pagaliau...

– Namai, – paskelbė Aurelijus.

Tai buvo nedidukė akmeninė trobelė. Statytojai akivaizdžiai pirmiausia rūpinosi tvirtumu, ne grožiu, bet namukas vis tiek atrodė dailiai, patrauklus akiai savo paprastomis, bet patikimomis linijomis. Aurelijus nusivedė mane aplinkui. Kiek šitam statiniui galėtų būti metų? Šimtas? Du šimtai? Sunku pasakyti. Tai buvo vienas tų namų, kuriems šimtas metų šen ar šimtas ten nelabai ką reiškia. Tačiau iš užnugario prilipdytas prie­statas, didumu beveik nenusileidžiantis senajam trobesiui, akivaizdžiai buvo gerokai naujesnis. Beveik visą jį užėmė virtuvė.

– Mano šventovė, – pareiškė Aurelijus, įsileisdamas mane vidun.

Milžiniška nerūdijančio plieno krosnis, baltos sienos, du įspūdingo dydžio šaldytuvai: tikra profesionalaus virėjo virtuvė.

Aurelijus pristūmė man kėdę, aš atsisėdau prie mažo stalelio greta knygų lentynos. Čia rikiavosi įvairiausi virėjo vadovai: prancūziški, angliški, itališki. Tiktai viena knyga gulėjo atskirai nuo kitų, ant stalo. Net ne knyga – tai buvo storas sąsiuvinis, nučiurusiais nuo senumo kampeliais, aplenktas rudu vyniojamuoju popieriumi, kuris, ištisus dešimtmečius čiupinėjamas riebaluotais pirštais, tapo kone skaidrus. Ant viršelio kažkas buvo užrašęs – RECIEPTAI – senamadiškomis mokyklinio dailyraščio didžiosiomis raidėmis. Kažkada vėliau, gal po keleto metų, pirmoji „I“ buvo išbraukta, jau kita plunksna.

– Galima? – paklausiau.

– Žinoma.

Atsiverčiau receptų knygą, ėmiau sklaidyti. Viktorijos biskvitas, bandelės su datulėmis ir graikiniais riešutais, sklindžiai, imbierinis pyragas, freilinos kepiniai, Beikvelo tortas, riebus vaisinis pyragas... kone su kiekvienu puslapiu vis labiau tvirtėjo rašysena, mažėjo rašybos klaidų.

Aurelijus pasuko apskritą skalę, įjungdamas krosnį, tada, judėdamas stulbinančiai lengvai, ėmė rankiotis reikalingus įrankius bei produktus. Kai viskas atsidūrė ne toliau nei per ištiestą ranką, jis net nežiūrėdamas susigraibydavo sietą ar peilį. Jo judesiai priminė vairuotojo, perjunginėjančio pavaras, judesius – ranka išsitiesdavo ton pusėn, kur reikia, tarytum veikdama savo valia, atskirai nuo viso kūno, tiksliai žinodama, ką reikia padaryti, tuo tarpu akys visąlaik buvo įsmeigtos į vieną tašką priešais – dubenį, į kurį krovė sudedamąsias patiekalo dalis. Aurelijus persijojo miltus, smulkiais kubeliais supjaustė sviestą, susmulkino apelsino žievelę. Atrodė, kad gaminti jam taip pat natūralu, kaip ir kvėpuoti.

– Pažvelk į tą indaują, – tarė, – štai ten, kairėje. Gal ati­darytum?

Pamaniau, jis nori, kad ką nors paduočiau, ir atidariau spintelės dureles.

– Pažiūrėk, ten krepšys, kaba ant kabliuko.

Maišas, panašus į knygų krepšį, akivaizdžiai senas, keistokas. Šonai tik palenkti, nesudaigstyti. Užsegtas sagtimi, su ilgu, plačiu odiniu diržu, abiejuose galuose pritvirtintu surūdijusiomis sąsagomis, – šis, reikia manyti, tam, kad būtų patogu neštis krepšį ant peties, diržą užsinėrus įstrižai krūtinės. Oda – perdžiūvusi, sutrūkinėjusi, o drobė, kadaise, matyt, buvusi žalia, dabar įgijusi tiktai senatvės spalvą.