Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

– Taip. Ji mane surado.

– O jūsų tėvai...

– Net nenumanau, kas jie.

– Bet žinote, kad esate gimęs čia? Šitame name?

Aurelijus giliai susigrūdo rankas į kišenes. Pečiai įsitempė.

– Nė nesitikiu, kad kas nors galėtų tai suprasti. Neturiu jokių įrodymų. Bet aš tikrai žinau.

Jis vogčia dirstelėjo į mane, ir aš vien tik žvilgsniu paraginau jį tęsti.

– Kartais kai kuriuos dalykus tiesiog žinai. Kai ką apie save patį. Įvykius, nutikusius anksčiau, nei įmanoma prisiminti. Negaliu paaiškinti.

Aš linktelėjau, ir Aurelijus kalbėjo toliau.

– Tą naktį, kai mane surado, čia siautėjo siaubingas gaisras. Ponia Lav papasakojo man viską, kai buvau devynerių. Manė turinti tai padaryti, mat tada, kai mane surado, mano drabužiai trenkė degėsiais. Vėliau atėjau čionai apsidairyti. Ir nuo tada ateidinėju nuolat. Paskui susiradau straipsnius apie tai vietinio laikraščio archyvuose. Šiaip ar taip...

Jo balsas skambėjo nerūpestingai – šitaip neva lengvapėdiškai kalba tik tas, kas sako ką nors ypač svarbaus. Tas, kas pasakoja ilgai puoselėtą, nepaprastai brangią istoriją, kurią būtina pateikti štai tokiu atsainiu tonu užmaskavus jos svarbą – dėl viso pikto, jei kartais paaiškėtų, jog klausytojas nesugeba jos įvertinti.

– Šiaip ar taip, tą pat minutę, kai atsidūriau čia, iš karto supratau. Namai , tariau sau. Tai štai iš kur aš kilęs . Neliko nė šešėlio abejonės. Žinojau, ir tiek.

Sulig paskutiniais žodžiais Aurelijus nebeįstengė išlaikyti nerūpestingo tono, į balsą prasismelkė įkarštis. Jis atsikrenkštė.

– Savaime aišku, man ir į galvą neateina, kad kas nors galėtų patikėti. Juk jokių įrodymų neturiu. Vien tik galbūt visai atsitiktinis datų sutapimas ir dar migloti ponios Lav prisiminimai apie degėsių kvapą. Na, ir dar mano paties įsitikinimas.

– Aš tikiu, – ištariau.

Aurelijus prikando apatinę lūpą ir atsargiai pašnairavo į mane.

Jo atvirumas ir šitas rūkas mus keistai suartino, atsidūrėme tarytum mažytėje pasitikėjimo salelėje. Nelauktai netikėtai pajutau, kad jau žiojuosi išpasakoti jam tai, ko niekam kaip gyva nesu sakiusi. Žodžiai, tarytum seniai pasiruošę, vienas po kito žybčiojo mano galvoje, čia pat jungėsi į sakinius, sakiniai driekėsi ilgomis virtinėmis, nekantraudami tučtuojau nusprūsti man nuo liežuvio. Tarsi ilgus metus būtų kūrę planus išsiveržti, laukdami šios akimirkos.

– Tikiu, – pakartojau, vos apversdama apsunkusį nuo susigrūdusių žodžių liežuvį. – Aš irgi pažįstu tokį jausmą. Kai žinai tokius dalykus, kurių negali žinoti. Iš tų laikų, kurių niekaip negali prisiminti.

Štai ir vėl! Staigus judesys, kurį pastebėjau tik akies kraštu, švystelėjimas: čia buvo – čia nebėr.

– Matėte, Aurelijau?

Jis pasekė mano žvilgsnį iki andai karpytų medžių piramidžių ir dar toliau.

– Ar mačiau – ką? Ne, nieko nemačiau.

Išnyko. O gal nieko ten nė nebuvo.

Vėl atsigręžiau į Aurelijų, bet mano drąsa jau buvo išgaravusi. Atviro pokalbio akimirksnis – prašvilpęs.

– O tu? Turi gimtadienį? – paklausė Aurelijus.

– Taip. Savo gimimo dieną aš žinau.

Ir visi neišsakyti žodžiai nugarmėjo ten, kur ir tūnojo visus tuos metus iki šiol.

– Tai gal užsirašysiu, gerai? – Jis taip ir sutvisko. – Tada galėsiu atsiųsti tau atviruką.

Šiaip taip nusišypsojau.

– Tiesą sakant, mano gimimo diena jau visai čia pat.

Aurelijus atsivertė mažytę mėlyną užrašų knygutę, suskirstytą mėnesiais.

– Devynioliktą, – pasakiau jam, ir jis užsirašė pieštuku, tokiu mažyčiu, kad milžiniškoje jo letenoje atrodė lyg dantų krapštukas.

KAIP PONIA LAV IŠMEZGĖ DU KULNUS

Pradėjo lyti, ir mudu, užsitraukę ant galvų gobtuvus, protekine nuskubėjome slėptis po koplyčios stogu. Stabtelėjome prieangyje, nusipurtėme nuo paltų lietaus lašus ir suėjome vidun.

Susėdome klaupte netoli altoriaus; aš užsižiūrėjau į balkšvas, skliautuotas lubas, kol apkvaito galva.

– Papasakok, kaip tave surado, – paprašiau. – Ką pats apie tai žinai?

– Žinau tiek, kiek man papasakojo ponia Lav, – atsakė jis. – Ir tai galiu papasakoti tau. Dar, žinoma, yra ir palikimas.

– Gavai palikimą?

– Taip. Ne kažin kokį. Ne visai tai, ką žmonės paprastai turi omeny kalbėdami apie paveldėtą palikimą, bet vis tiek... Vėliau netgi galėčiau tau parodyti.

– Mielai pasižiūrėčiau.

– Taigi... Pamaniau šit – devintą valandą, tuojau po pusryčių, ko gero, pyragaičiams dar per anksti? – Tai jis pasakė nutaisęs neva rūsčią miną, kuri su tolesniais žodžiais akimoju virto spindulinga šypsena. – Tad štai ir pamaniau sau: pasikviesk Margaretą lengvų priešpiečių kokią vienuoliktą. Pyragaičiai su kava – kaip, neblogai skamba? Tave iš tikrųjų reikėtų bent trupučiuką nupenėti. Kartu parodyčiau ir savąjį palikimą. Nors ne kažin ką ten yra rodyti.

Kvietimą priėmiau.

Aurelijus išsitraukė iš kišenės akinius ir išsiblaškęs ėmė šluostyti juos nosine.

– Nagi štai, taigi, – pradėjo iš lėto ir giliai įkvėpė. Lėtai iškvėpė. – Taip, kaip buvo papasakota man. Ponia Lav ir jos istorija.

Jo veide pasirodė pasyvaus neutralumo išraiška – garantuotas ženklas, kad jis, kaip ir kiekvienas geras pasakotojas, stengiasi pasitraukti, užleisdamas kelią pačios istorijos balsui. Tada pradėjo porinti – ir jau nuo pat pirmųjų žodžių kažkur jo balso gelmėse išgirdau pačią ponią Lav, tarytum prisimindamas jos istoriją, būtų prikėlęs ją iš kapo.

Jos istoriją. Ir Aurelijaus. Ir dar galbūt Emelinos.

* * *

Tą naktį dangus buvo juodas it degutas, buvo justi, kaip jame telkiasi audra. Medžių viršūnėse ūžaudamas sūkuriavo vėjas, lietus kliokė taip, kad čiurkšlės, regis, galėjo išdaužyti langų stiklus. Aš sėdėjau šitame pačiame krėsle prie krosnies ir mezgiau – pilką kojinę, jau antrą, jau reikėjo išmegzti kulną. Staiga nukrėtė drebulys. Tik ne nuo žvarbos, žinok, man nė kiek nebuvo šalta. Krepšyje gulėjo dailutis glėbelis malkų, kurį pavakary buvau parsinešusi iš pašiūrės, ir ką tik įmečiau į ugnį visai neblogą rąstgalį. Taigi tikrai nešalau, visai ne, tik pagalvojau sau: tai bent naktelė, kokia laimė, kad aš – ne kokia paklydusi vieniša siela, šitokią naktį klaidžiojanti kur nors be pastogės, toli nuo namų. Tad štai mintis apie sužvarbusį keleivį ir nukrėtė mane šiurpu.

Viduje buvo tyku, tik vis sušnypšdavo, suspragsėdavo malkos krosnyje, suskimbčiodavo mano virbalai, o kartais pasigirsdavo ir mano atodūsis. Kas? Mano atodūsis? Taip, taip, mano atodūsis. Mat nesijaučiau laiminga. Nuklimpau į prisiminimus, o tai visai netikęs įprotis moteriškei, kuriai jau suėjo penkiasdešimt. Krosnyje pleškėjo ugnis, turėjau stogą virš galvos, sočiai pavalgiau karštos vakarienės – bet ar turėjau kuo džiaugtis? Taigi kad ne. Va taip sėdėjau ir dūsavau, megzdama pilką kojinę, o liūtis vis pylė ir pylė. Vėl praalkau, tad nuėjau pasiimti iš podėlio gabalėlio slyvų pyrago, kvapnaus, iškilusio, pagardinto brendžiu. Pasmaližiavusi iš karto pralinksmėjau. Bet, kai grįžau ir vėl paėmiau mezginį, vos neiššoko širdis. Žinai kodėl? Pastebėjau, kad kojinę išmezgiau su dviem kulnais!

Susinervinau. Iš tikrųjų sugniaužė nerimas, nes aš – kruopšti mezgėja, ne tokia atgrubnagė, kokia buvo mano sesuo Kitė, ir ne pusaklė, kokia į pabaigą buvo vargšė senučiukė mano mama. Megzdama kojines, šitaip suklydau tik du kartus per visą gyvenimą.