Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

– Kol kas dar išsiversime, – bylojo jis Misus vieną vakarą virtuvėje, dūmydamas cigaretę. – Jei pernelyg neišlaidausime, pratempsime dar kokius keturis mėnesius. Ką darysime paskui, nežinau. Pagyvensim, pamatysim.

Iš tiesų tai nebuvo tikras pokalbis, tik apgailėtina, bet guodžianti parodija; Džonas jau seniai nesitikėjo sulauksiąs iš Misus kokio nors rišlaus atsako. Bet įprotis kalbėtis su ja buvo įsišaknijęs pernelyg giliai ir Džonas negalėjo lyg niekur nieko jo atsikratyti. Tad kiekvieną vakarą, kaip ir visada, sėsdavo virtuvėje už stalo ir dalydavosi su Misus savo mintimis, savo svajonėmis, savo rūpesčiais. O kai ji vis dėlto atsakydavo – pakrikais, suveltais žodžiais, – jis įdėmiai išklausydavo ir ilgai sukdavo galvą, stengdamasis rasti kokį nors ryšį tarp savo klausimo ir jos atsakymo. Tačiau labirintas jos galvoje buvo pernelyg klaidus, kad Džonas sugebėtų jame susigaudyti, o gija, atvedusi Misus nuo vieno žodžio prie kito, nuolat išsprūsdavo pro pirštus tamsoje.

Džonas vis atnešdavo maisto iš daržo. Uoliai gamino valgį, supjaustydavo mėsą Misus lėkštėje mažyčiais gabalėliais ir šakute po vieną dėdavo jai į burną. Išpildavo puodelius atšalusios arbatos, užplikydavo šviežios. Nors ir nebuvo dailidė, tai šen, tai ten vis prikaldavo naują lentą virš galutinai išpuvusios, pagrindiniuose kambariuose išpildavo iš lėkštelių prikapsėjusį lietaus vandenį, o retsykiais parimdavo palėpėje, žvelgdamas į skylėtą stogą ir krapštydamas galvą.

– Šitai tikrai reikėtų sutvarkyti, – tardavo, ir net gana ryžtingai, bet lijo nedaug, o snigti ir išvis nesnigo, tad šis darbas galėjo palūkėti. Mat darbų jam iš tiesų nestigo. Džonas skalbdavo patalynę ir drabužius. Išdžiūvę šie likdavo it suragėję, su priskretusiu muilu. Jis lupdavo triušius ir pešdavo fazanus, kepdavo mėsą. Jis plaudavo indus ir kuopdavo virtuvę. Žinojo, ką privalu padaryti. Buvo šimtus kartų matęs tai darant Misus.

Protarpiais dar nueidavo į figūrinių medžių sodą, praleisdavo ten kokį pusvalandį – bet taip ir negalėdavo pasidžiaugti įprasta veikla. Malonumą krapštytis su karpytais medžiais nuolatos temdydavo nerimas: namuose, jam nesant, galėjo nutikti nežinia kas. Be to, tam, kad galėtų deramai prižiūrėti figūrinius augalus, laiko reikėjo kur kas daugiau, nei jis galėjo skirti. Galiausiai baigėsi tuo, kad jis įstengdavo pasirūpinti tiktai daržu, o visa kita apleido.

* * *

Kai apsipratome su naująja egzistencija, paaiškėjo, kad ji dar visai pakenčiama. Vyno rūsys nešė namų ūkiui kad ir ne kažin kokias, bet apčiuopiamas įplaukas, ir laikui bėgant net ėmė atrodyti, kad sugebėsime išsiversti. Iš tiesų būtų net geriau, jei, kartą prapuolęs, Čarlis niekad ir nebepasirodytų. Nesurastas, bet ir negrįžtantis, nei miręs, nei gyvas jis niekam negalėjo pakenkti.

Tad aš niekam ir neatskleidžiau to, ką žinojau.

Miške tūnojo apleista lūšnelė. Jau kokį šimtą metų ten niekas nekėlė kojos, ją iki stogo kraigo užžėlė dygliuoti krūmokšniai, supo dilgėlynai. Štai ten patyliukais traukdavo Čarlis ir Izabelė. O kai Izabelę išgabeno į pamišėlių prieiglaudą, Čarlis eidavo ten ir vienas pats. Žinojau tai, nes pati buvau mačiusi jį, tūnantį ten, šniurkščiojantį, ant savo kaulų gremžiantį meilės laiškus vis ta pačia surūdijusia adata.

Ta slėptuvė pirmiausia ir atėjo į galvą. Kai paaiškėjo, kad Čarlis dingęs, susyk nuslinkau patikrinti ten. Prasibroviau pro šabakštynus bei nukarusias šakas, visiškai uždengusias angą į tvankią, salstelėjusiu puvimo kvapu persisunkusią ertmę – ten, patamsyje, ir suradau jį. Susmukusį kampe, greta pasidėjusį šautuvą, pusiau nuneštu veidu. Užtat antrąją, išlikusią pusę atpažinau, nors ir buvo apnikta lervų. Tai buvo Čarlis, be jokios abejonės.

Atatupsta išsmukau pro duris, nė motais man buvo dilgėlės ar dygliai. Nekantravau kuo greičiau ir kuo toliau sprukti nuo šito reginio. Bet, nors nukūriau tekina, taip ir nepavyko nuo jo pabėgti, lyg būčiau nebegalėjusi atsikabinti nuo to negyvo vienaakio žvilgsnio.

Kur ieškoti paguodos?

Žinojau netoliese esant tokį namelį. Paprasčiausia mažytė trobelė, pritūpusi miškuose. Kartą ar du sėkmingai nusigvelbiau ten maisto. Į tą trobelę dabar ir patraukiau. Tūnojau pasislėpusi po langu, prisiplojusi prie sienos, stengdamasi atgauti kvapą, žinodama, kad esu visiškai šalia paprasto, normalaus gyvenimo. Kai pagaliau aprimau, kai nebereikėjo ryti oro skausmingais stringančiais gurkšniais, atsistojau ir dirstelėjau vidun – kambarėlyje krėsle sėdėjo moteris ir mezgė. Nors ji nė nenujautė, kad čia pat esu aš, mane ramino jau vien jos buvimas – lyg gerosios senelės iš pasakos. Žiūrėjau į ją, ir man po truputį skaidrėjo akyse, kol pagaliau jose įsispaudęs Čarlio kūno atvaizdas išsisklaidė, o širdis vėl ėmė plakti normaliu ritmu.

Tada nužingsniavau atgal į Angelfildą. Ir niekam nė puse lūpų neprasitariau, ką mačiau. Geriau lai viskas lieka taip, kaip yra. O Čarliui ar šiaip, ar kitaip – vis tiek pat, argi ne?

Jis – mano pirmoji šmėkla.

* * *

Man pasirodė, kad daktaro automobilis jau visą amžinybę užsibuvo panelės Vinter namų įvažiavimo keliuke. Kai tik atvykau į Jorkšyrą, daktaras pasirodydavo kas trečią dieną, kiek vėliau – kas antrą, netrukus – jau kasdien ir galiausiai – po du kartus per dieną. Aš labai įdėmiai nužvelgdavau panelę Vinter. Faktus juk žinojau. Panelė Vinter sunkiai sirgo. Panelė Vinter merdėjo. Ir vis dėlto, kai pasakodavo savo gyvenimo istoriją, atrodė, kad semiasi jėgų iš kažkokio šulinio, kuriam amžius ar ligos – buvę nebuvę. Pati sau šią keistenybę paaiškinau paprastai: tikriausiai jos jėgas palaiko nuolatinė gydytojo priežiūra.

Tačiau, nors šito ir nebuvo matyti plika akimi, ji, reikia manyti, jau gerokai nusilpo. Kaip kitaip galėtume paaiškinti netikėtus Džuditos žodžius vieną rytą? Lyg perkūnija iš giedro dangaus: Džudita ima ir pareiškia, esą panelė Vinter pernelyg prastai jaučiasi ir negali su manim susitikti. Kokią dieną ar dvi ji nepajėgsianti tęsti pasakojimo. Taigi man čia net nesą ką veikti, aš galinti porai dienų išvažiuoti atostogų.

– Atostogų? Juk anąsyk ji pakėlė tokį vėją, kai turėjau kelioms dienoms išvažiuoti, tad labai sunku patikėti, kad norėtų kur nors mane išsiųsti dabar! Be kita ko, ir iki Kalėdų jau nė mėnesio neliko!

Džudita tirštai išraudo, bet taip nieko daugiau ir nepasakė. Kažkas negerai. Galaižin kodėl, bet manimi akivaizdžiai stengiamasi atsikratyti, kad nesipinčiau po kojomis.

– Gal norėsite, kad padėčiau susikrauti kelionkrepšį? – pasisiūlė ji. Ir nusišypsojo lyg atsiprašydama: pastebėjo, kad aš suprantu, jog ji kažką slepia.

– Susidėti galiu ir pati. – Suirzusi nesileidau į kalbas.

– Morisui šiandien laisva diena, bet į stotį jus mielai nuveš daktaras Kliftonas.

Vargšelė Džudita. Ji nepakentė melo ir visai nemokėjo gudrauti.

– Kur panelė Vinter? Norėčiau skubiai persimesti su ja pora žodžių. Prieš išvažiuodama.

– Panelė Vinter? Baiminuosi, kad ji…

– Nenori manęs matyti?

– Negali su jumis pasimatyti. – Įtampa jos veide nuslūgo, balsas skambėjo nuoširdžiai – matyt, moteriškei išties atlėgo širdis, kai pagaliau galėjo pasakyti tiesą. – Patikėkite, panele Lea. Tiesiog negali.

Kad ir ką žinojo Džudita, tai žinojo ir daktaras Kliftonas.

– Kurioje Kembridžo vietoje įsikūręs jūsų tėvo knygynas? – pasiteiravo jis. Paskui dar paklausė: – Gal jam kada nors patenka į rankas leidinių iš medicinos istorijos?