Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

Belsti į duris jis net nebandė. Kam? Nuėjo į savo pašiūrę ir atsinešė rąstgalį, tokį storą, kad tiktų panaudoti vietoj tarano. Rąstas sudundėjo į ąžuolo medieną, sucypė, suaimanavo iš lentų plėšiamos sąvaros – šitoks triukšmas prišaukė prie durų mus visas, net ir Misus.

Kai suskeldėjusios durys galiausiai atsilapojo, pakibdamos ant pusiau išlaužtų sąvarų, išgirdome musių dūzgimą, o iš vidaus siūbtelėjo toks tvaikas, kad Emelina ir Misus neapsikentusios žingtelėjo kelis žingsnius atatupstos. Netgi Džonas užsispaudė burną delnu ir pastebimai pabalo.

– Nelįskite, – įsakė, keldamas koją per slenkstį. Aš, per kelis žingsnius atsilikusi, nusekiau jam iš paskos.

Atsargiai stypčiojome per pūvančių atliekų, išdrabstytų po visą senąjį vaikų kambarį, kauges, su kiekvienu žingsniu pakeldami į orą debesis musių. Čarlis daugelį metų gyveno kaip gyvulys. Nešvarios, pripelijusios lėkštės mėtėsi visur: ant grindų, ant židinio atbrailos, ant kėdžių, ant stalo. Miegamojo durys buvo atlapos. Rąsto, kurio vis dar nepaleido iš rankos, galu Džonas atsargiai jas stumtelėjo, iš vidaus, kone mindama mums ant kojų, spruko išgąsdinta žiurkė. Reginys atsivėrė klaikus. Ir vėl musės, ir vėl – indai su pašvinkusiu maistu. O kas dar blogiau, paaiškėjo, kad kambarių įnamis nesveikavo. Kilimas ant grindų visas aptaškytas išdžiūvusiais, musių nutupėtais vėmalais. Ant stalo prie lovos – kalnas kruvinų nosinių ir sena Misus adymo adata.

Lova buvo tuščia. Tik beviltiškai sujaukta, o sudėvėta patalynė išterliota krauju ir kitokia žmogiškąja bjaurastimi.

Nesikalbėjome. Stengėmės net nekvėpuoti, o kai nori nenori tekdavo per burną įtraukti gurkšnelį, šleikštus, peršvinkęs oras įstrigdavo gerklėje, versdamas žiaukčioti. Tačiau blogiausia mūsų dar laukė. Liko dar viena patalpa. Džonas iš paskutiniųjų suėmė save į nagą, kad įsidrąsintų praverti vonios kambario duris. Košmaras tvokstelėjo į mus dargi anksčiau, nei durys atsidarė iki galo. Dvokas dar net nespėjo smogti man į šnerves, o jau užuodžiau jį visu odos paviršiumi, visą kūną kaipmat išpylė šaltas prakaitas. Baisingai šlykštus buvo klozetas – tiesa, nuleistu dangčiu, bet šis nebevaliojo sulaikyti visos per viršų lipančios kliuksinčios masės, kuriai pridengti ir buvo skirtas. Tačiau ir tai dar niekis. Mat vonioje... Džonas nejučia žingtelėjo atatupstas ir būtų užmynęs tiesiog ant manęs, jei tą pat akimirką nebūčiau atšokusi per du žingsnius – vonioje teliūskavo tamsus visokiausių kūno išskyrų birzgalas, ir tų pamazgų tvaikas bloškė mudu su Džonu šalin, mes tekini nukūrėme prie durų, atgal per žiurkių išmatas ir per muses, į koridorių, laiptais žemyn, ir galiausiai išpuolėme laukan.

Mane supykino. Mano vėmalų krūvelė žalioje žolėje atrodė neįtikėtinai šviežia, gaivi ir kvapi.

– Gerai, gerai, – ištarė Džonas ir patapšnojo man per nugarą vis dar drebančia ranka.

Misus, skubriais žingsneliais atčiūžinusi mums iš paskos, jau skubinosi per veją artyn, veide buvo tiesiog įsispaudę begalė klausimų. Ką galėjome jai pasakyti?

Mes radome Čarlio kraujo. Radome Čarlio išmatų, Čarlio šlapimo, Čarlio vėmalų. O kur pats Čarlis?

– Jo ten nėra, – pasakėme jai. – Dingęs.

* * *

Grįžau į savo kambarį, mintyse narstydama šios dienos pasakojimo porciją. Šįsyk istorija sudomino netgi ne vienu atžvilgiu. Visų pirma – Čarlio dingimas; gana įdomus įvykių posūkis. Iškart prisiminiau metraščius ir aną slėpiningąją santrumpą ldd . Bet šįsyk man užkliuvo ir dar kai kas. Kažin, ar ji žino, kad atkreipiau dėmesį? Pati manau, kad niekaip neišsidaviau. Bet pastebėti – pastebėjau. Šiandien panelė Vinter vėl ištarė „aš“.

* * *

Grįžusi į kambarį, ant padėklo greta sumuštinių su kumpiu radau ir didelį rudą voką.

Brangusis daktare Modsli,

širdingai dėkoju už darbo pasiūlymą, kurį mielai priimu.

Sutinku pradėti dirbti Angelfilde balandžio devynioliktąją, kaip jūs ir siūlote.

Pasiteiravusi sužinojau, kad traukiniu galima atvažiuoti tiktai iki Banberio. Gal galėtumėte patarti, kaip iš ten geriausia pasiekti Angelfildą? Traukinys atvyksta į Banberį pusę vienuoliktos.

Nuoširdžiai jūsų,

Hestera Barou

Ryžtingos didžiosios raidės taip ir spinduliavo tvirtumu, visos – vienodai, tvarkingai pasvirusios, raštas takus, „g“ ir „y“ kilpos – be jokio pertrūkio. Rašysena nei labai stambi, nei labai smulki: tiek smulki, kad bylotų apie taupumą – neišeikvojama per daug nei popieriaus, nei rašalo, bet ir tiek stambi, kad būtų visai aiški. Ir – jokių įmantrybių. Jokių pavinguriavimų, puošmenų ar užraitų. Rašysena stulbinančiai tvarkinga, čia ir slypėjo jos grožis: kiekviena raidė iki pačios paskutinės – daili, tokio pat didumo, proporcinga. Akivaizdu: kruopštaus ir nepakrikusio žmogaus ranka. Laiške tarsi atsiskleidė pati Hestera.

Viršutiniame dešiniajame lapo kampe – Londono adresas.

Gerai, pagalvojau. Dabar jau tikrai tave surasiu.

Prisitraukiau popieriaus lapą ir, prieš kibdama tvarkingai perrašinėti dienos užrašus, parašiau laišką tėčio rekomenduotam genealoginių medžių specialistui. Laiškas išėjo ilgokas: pirmiausia turėjau prisistatyti pati, kadangi jis, reikia manyti, net nežinojo, kad ponas Lea išvis turi dukterį, paskui turėjau keliais žodžiais užsiminti apie metraščius, kad nors šiek tiek pagrįsčiau savo pretenzijas į brangų jo laiką, galiausiai išvardijau viską, ką žinojau apie Hesterą: Neapolis, Londonas, Angelfildas. Bet pati laiško esmė buvo trumpa ir aiški. Suraskite ją .

LAIKOTARPIS PO ČARLIO

Panelė Vinter nė puse žodžio neužsiminė apie mano susirašinėjimą su jos advokatu, nors nėmaž neabejoju, kad ji apie tai buvo informuota, kaip neabejoju ir tuo, kad mano prašomų dokumentų jis nė už ką nebūtų siuntęs be jos sutikimo. Svarsčiau, ar ji gali palaikyti tai sukčiavimu, ar gali įvertinti tai, kaip mano bandymą „užbėgti įvykiams už akių“, kam ji taip kategoriškai nepritarė. Vis dėlto tą dieną, kai gavau laišką su dokumentais iš pono Lomakso ir parašiau genealogijos specia­listui, prašydama pagalbos, ji apie tai neprasitarė nė žodeliu, tiesiog vėl ėmė austi pasakojimo giją tiksliai nuo tos vietos, kur buvo nutraukusi, tarytum paštu nebūtų vykę jokie informacijos mainai.

* * *

Čarlis buvo antroji netektis. Trečioji, jei priskaičiuotume Izabelę, bet ją visais praktiniais atžvilgiais mes buvome praradę prieš dvejus metus, tad ji, ko gero, net ir nebesiskaito.

Čarlio dingimas Džoną paveikė kur kas labiau nei Hesteros. Čarlis galėjo būti atsiribojęs nuo visų gyvenimiškų reikalų, galėjo būti keistuolis ir atsiskyrėlis, bet jis vis tiek buvo dvaro šeimininkas. Ir keturiskart per metus paprastai atsiliepdavo į kokį šeštą ar septintą prašymą ir brūkštelėdavo parašą, o bankas tada išmokėdavo pinigus, kad gyvenimas dvare galėtų klostytis sena vaga. Bet dabar Čarlio nebebuvo. Tad kas toliau? Kas laukia dvaro šeimynykščių? Iš kur paimti lėšų pragyvenimui?

Džonas išgyveno kelias išties siaubingas dienas. Jis primygtinai tvirtino, esą būtina iškuopti buvusius vaikų kambarius – „kitaip visi galime kuo nors apsikrėsti“, – o kai nebeištverdavo kvapo, prisėsdavo lauke ant laiptų ir siurbdavo į save gaivų orą lyg paskutinę akimirką ištrauktas skenduolis. Vakarais ištisas valandas mirkdavo vonioje, kaskart sunaudodamas visą gabalėlį muilo, gremždamas odą tol, kol ši imdavo tiesiog šviesti rausvumu. Išsimuilindavo netgi šnerves.