Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

Nejaugi ji tikrai pati tai pasakė? – parūpo man. Tarkime, tėtis užsimena: Žinai, ketinu šįvakar rašyti Margaretai laišką . O ji – lyg tarp kitko? Ar vis dėlto šiltai? – atsiliepia: perduok linkėjimus ir nuo manęs .

Ne. Šito aš niekaip negaliu įsivaizduoti. Linkėjimus, reikia manyti, tėtis pridėjo pats, savo iniciatyva. Mama veikiausiai nieko net nežino apie tai. Kuriems galams jis tai daro? Nori mane pamaloninti? Ar siekia, kad tai taptų tiesa? Kažin, mano ar jos labui jis varginasi, siekdamas užmegzti tarp mūsų kokį nors ryšį, nors niekad nesusilaukia net padėkos už pastangas? Juk tai beviltiška, neįvykdoma užduotis. Mama ir aš – tarytum du žemynai, lėtai, bet nesulaikomai dreifuojantys į priešingas puses, o tėvas, tiltų statytojas, vis dar stengiasi pridurti naują netvaraus savo statinio fragmentą, kad mes galutinai neatitrūktume.

Į knygyną man atėjęs laiškas – tėtis pridėjo jį prie savojo. Rašė tėčio rekomenduotasis teisės profesorius.

Brangioji panele Lea,

aš net nežinojau, kad Aivenas Lea turi dukterį, bet dabar, kai jau žinau, man labai malonu su jumis susipažinti, o dar maloniau, kad galiu jums pasitarnauti. Oficialus asmens paskelbimas mirusiu yra tai, ką jūs ir manote esant: teisinė mirties prezumpcija, kai minėtojo asmens buvimo vieta yra nežinoma tokį laikotarpį ir tokiomis aplinkybėmis, kai lieka vienintelė logiška prielaida: asmens dingimo priežastis yra jo mirtis. Šitokia teisinė prezumpcija skirta labiausiai tam, kad be žinios dingusiojo asmens įpėdiniai galėtų oficialiai perimti jo turtą.

Ėmiausi tam tikrų žygių ir man pavyko atkapstyti kai kuriuos dokumentus, susijusius su jus ypač dominančiu atveju. Atrodo, kad jūsiškis ponas Angelfildas ilgą laiką gyveno atsiskyręs, ir jo dingimo data bei aplinkybės nėra tiksliai žinomos. Vis dėlto toksai ponas Lomaksas, matyt, kupinas užuojautos paveldėtojams (dviem dukterėčioms), atliko jų labui išties milžinišką darbą, kad būtų galima deramai sutvarkyti visus formalumus. Ponui Angelfildui priklausiusio dvaro vertė iš tikrųjų įspūdinga, nors ir gerokai sumažėjo po gaisro, per kurį nukentėjęs gyvenamasis dvaro pastatas tapo visai nebetinkamas gyventi. Pridedu jums atitinkamų dokumentų kopijas, tad viskuo galėsite įsitikinti pati.

Pamatysite, kad vienos iš paveldėtojų vardu pasirašęs pats advokatas. Tai įprasta praktika tais atvejais, kai paveldėtojas dėl tam tikrų priežasčių (pavyzdžiui, ligos ar kitokio neveiksnumo) negali savo reikalais pasirūpinti pats.

Užtat į antrosios paveldėtojos parašą aš atkreipiau ypatingą dėmesį. Tiesa, jis buvo beveik neišskaitomas, bet galų gale sugebėjau jį iššifruoti. Nejaugi netyčia būsiu užkliuvęs už vienos akyliausiai sergstimų mūsų laikų paslapčių? Bet jūs tikriausiai tai jau žinojote, ar ne? Ar kaip tik šitai ir įkvėpė jus taip susidomėti šiuo reikalu?

Tik nesibaiminkite! Aš – labai diskretiškas žmogus! Jei susitarsite su tėčiu, kad jis parduotų man tą Justitiae Naturalis Principia tomelį už itin patrauklią kainą, aš ničniekam neprasitarsiu nė žodeliu!

Nuolankus jūsų tarnas,

Viljamas Henris Kadvaladras

Nedelsdama atsiverčiau profesoriaus Kadvaladro atsiųstųjų dokumentų kopijų pabaigą. Štai ir laukeliai, skirti Čarlio dukterėčių parašams. Kaip ir buvo sakyta, už Emeliną pasirašė ponas Lomaksas. Iš to galiu drąsiai daryti išvadą, kad ji bent jau nežuvo per gaisrą. Ir antroji eilutė – vardas, kurį aš ir tikėjausi išvysianti. Vida Vinter . O toliau – skliausteliuose – prierašas: buvusi Adelina Marč .

Įrodymas.

Vida Vinter iš tiesų buvo Adelina Marč.

Vadinasi, ji sakė tiesą.

Vis dar galvodama apie tai, patraukiau į biblioteką, kur klausiausi ir marginau pastabomis užrašų knygelę, kol panelė Vinter pasakojo apie tai, kaip klostėsi įvykiai išvykus Hesterai.

* * *

Tą pirmąją naktį ir pirmąją dieną Adelina ir Emelina praleido savo kambaryje, lovoje, nepaleisdamos viena kitos iš glėbio, žvelgdamos viena kitai į akis. Misus ir Džonas Daigas nė nesitarę laikėsi vieningos nuomonės elgtis su jomis kaip su sveikstančiais ligoniais – tam tikra prasme dvynės ir buvo sveikstantys ligoniai. Abi buvo sužalotos. Tad dabar gulėjo lovoje, beveik surėmusios nosis, ir žvairakiuodamos žvelgė viena kitai į akis. Nepratardamos nė žodžio. Nė nešyptelėdamos. Mirksėdamos vienu ritmu. Ir drauge su tuo energijos perpylimu, su tas dvidešimt keturias valandas trukusia transfuzija, tai, kas buvo šiurkščiai nutraukta, vėl susijungė. Žaizda užsitraukė ir jos – kaip bet kurios kitos užgijusios žaizdos – vietoje liko randas.

Tuo tarpu Misus negalėjo atitokti, niekaip nesusigaudydama, kur prapuolė Hestera. Džonas, nenorėdamas teršti jos susikurto guvernantės paveikslo, nieko nesakė, tačiau jo tylėjimas tik skatino Misus svarstyti balsu.

– Tikriausiai bus pasakiusi daktarui, kur išvyksta, – galiausiai padarė išvadą ji, visai susikrimtusi. – Reikės jo ir paklausti, kada grįš.

Dabar jau Džonui teko tarti žodį, ir jis rėžė piktai:

– Tik neik pas daktarą klausinėti, kur ji prasmego! Išvis verčiau nieko jo neklausk. Be to, nemanau, kad jis dar kada nors čia pasirodytų.

Misus suraukė antakius ir nusigręžė. Kokia vapsva galėjo visiems įgelti? Kodėl prapuolė Hestera? Ko toks suirzęs Džonas? O daktaras? Kas jau kas, o jis lankydavosi čia nuolat, kodėl staiga turėtų liautis ateidinėjęs? Aiškiai dėjosi kažkas, ko jos protas nevaliojo aprėpti. Vis dažniau ir dažniau, vis ilgesniam ir ilgesniam laikui ją apnikdavo jausmas, kad visam šiam pasauliui darosi kažkas negera. Ne kartą ji, žiūrėk, pasijunta lyg ką tik nubudusi, galvoje praskaidrėja – ir ji suvokia, kad praslinko bene kelios valandos, nepalikusios jos atmintyje nė menkiausio pėdsako. Kai kurie dalykai, visiškai aiškūs kitiems žmonėms, jai pasirodydavo absoliučiai nesuprantami. O kai mėgindama suprasti pradėdavo klausinėti, pašnekovo akys pasikeisdavo, veide išsklisdavo neperprantama išraiška, kurią žmogus, tiesa, pasistengdavo tuoj pat nušluoti nuo veido. Tiktai taip. Dėjosi kažkas labai keisto, ir mįslingas, nepaaiškinamas Hesteros dingimas – tik dar viena keistenybė tarp visų kitų.

Savo ruožtu Džonas, kai paaiškėjo, kad Hesteros nebėra ir nebebus, tik lengviau atsikvėpė, nors Misus graužatis liūdino ir jį. Atrodė, kad drauge su išgaravusia guvernante ir jam didžiulis akmuo nusirito nuo krūtinės. Jis jau dažniau užsukdavo vidun, o sutemus kur kas ilgiau vakarodavo su Misus virtuvėje. Jo požiūriu, Hesteros netektis – anoks praradimas. Jos dėka jo gyvenimas pagerėjo tik vienu atžvilgiu – ji paskatino jį vėl imtis darbo, karpyti kukmedžius figūrinių medžių sode, bet įpiršo tą mintį taip diskretiškai, taip nepastebimai, kad Džonas ilgainiui be didesnio vargo įtikėjo, jog tai vien jo paties sumanymas. Kai tik paaiškėjo, kad Hestera ir suvis nebepasirodys, jis parsinešė iš malkinės batus ir vėl ėmėsi blizginti juos įsitaisęs prie krosnies, kojas susikėlęs ant stalo. Ir kas dabar dėl to galėjo jam prikaišioti?

Neišvengė poveikio ir vaikų kambariuose užsisklendęs Čarlis. Atrodė, kad visiškai išnyko bet koks jo siautulys bei įniršis, užleisdami vietą siautulingam nuovargiui. Retsykiais galėdavai išgirsti, kaip jis lėtai, vilkdamas kojas žingsniuoja grindimis, o kitąsyk, jei priglausdavai ausį prie durų, girdėdavai jį verkiant: kūkčiodavo gailiai ir beviltiškai, lyg nelaimingas dvejų metų kūdikis. Ar galėjo būti taip, kad kokiu nors slėpiningu, bet vis tiek moksliniu būdu Hestera gebėjo daryti jam įtaką per užrakintas duris ir padėti išlaikyti beribę neviltį bei sielvartą pažabotus? Šitai atrodė visai įmanoma.