Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

Dar valandėlė, ir ji jau nekantriai trankė kumščiais duris. Atidarė ponia Modsli; kietai suspaustos lūpos aiškiai bylojo, kad ji teisėtai pasipiktinusi dėl tokio triukšmo, bet Hesterai rūpėjo kur kas svarbesni dalykai nei atsiprašyti; nė žodžio netarusi ji prasibrovė pro daktaro žmoną ir puolė tiesiai prie priėmimo kabineto durų. Įsiveržė nė nepasibeldusi.

Daktaras pakėlė galvą ir net nusigando, išvydęs įraudusį nuo bėgimo bendradarbės veidą, jos plaukus, paprastai itin tvarkingai sušukuotus, dabar – išsitaršiusius, styrančius į visas puses. Ji buvo visai uždususi. Bandė kažką sakyti, bet pristigo oro.

– Kas? Kas atsitiko? – sujudo daktaras. Pašoko, apėjo aplink stalą ir sugriebė Hesterą už pečių.

– Adelina! – gaiktelėjo ji. – Jūs ją išleidote!

Daktaras, nieko nesupratęs, suraukė antakius. Nepaleisdamas Hesteros pečių, tiesiog apgręžė ją, kad pažiūrėtų į kambario gilumą.

Ten ji išvydo Adeliną.

Hestera tučtuojau vėl atsisuko į daktarą.

– Bet aš ją ką tik mačiau! Su Emelina! Pačioje pamiškėje, kitapus Outso laukų... – Prapliupo ji gana karštai, bet netrukus išsikvėpė: ėmė lįsti blaivesnės mintys, balsas nutrūko.

– Nagi nusiraminkite, atsisėskite, štai, gurkštelėkite vandens, – kalbėjo daktaras.

– Tikriausiai ji buvo pabėgusi. Kaip jai pavyko ištrūkti? Ir sugrįžti taip greitai, kad net aplenkė mane?

Hestera iš paskutiniųjų ieškojo kokio nors logiško paaiškinimo.

– Pastarąsias dvi valandas ji sėdėjo čia, šiame kambaryje. Nuo pat pusryčių. Ir nė valandėlei nebuvo palikta be priežiūros. – Hesteros emocijų poplūdžio sujaudintas, jis pažvelgė jai į akis. – Tikriausiai tai buvo koks nors kitas vaikas. Iš kaimo, – bandė piršti savo versiją jis, išlaikydamas daktarui prideramą blaivų protą.

– Bet... – Hestera papurtė galvą. – Adelinos drabužiai... Adelinos plaukai...

Ji dar kartą pažvelgė į Adeliną. Plačiai atmerktos mergaitės akys abejingai žvelgė į pasaulį. Tačiau vilkėjo ji ne žalią suknelę, su kokia Hestera matė ją vos prieš kelias minutes, o mėlyną, be to, ir plaukai buvo supinti į kasą, nesidraikė palaidi.

Kai vėl atsisuko į daktarą, Hestera atrodė visiškai suglumusi. Ji vis dar negalėjo atgauti kvapo. To, ką ji matė laukuose, logiškai paaiškinti nebuvo įmanoma. Tai buvo nemoksliška. O Hesterai pažįstamame pasaulyje visut viskas turėjo logišką ir pagrįstą, tai yra mokslišką paaiškinimą. Šiam atvejui tiko tiktai vienas.

– Vadinasi, tikriausiai išprotėjau, – sukuždėjo ji. Vyzdžiai išsiplėtė, šnervės sutrūkčiojo. – Aš mačiau šmėklą!

Ir apsipylė ašaromis.

Kai daktaras išvydo savo ištikimąją bendradarbę tokią: susitaršiusią, nesitvardančią, pasidavusią emocijoms, – jį patį persmelkė kažkoks nepažįstamas jausmas. Tiesa, jame tūnantis mokslininkas pirmiausia ir susižavėjo Hestera, jos blaiviu protu ir tiksliai veikiančiomis smegenimis, bet dabar netikėtai prasiveržė tiesiog vyras, patinas, kurio gyvuliška, instinktyvi reakcija pastūmėjo daktarą stverti sukiužusią moterį, suspausti aistringame glėbyje, lūpomis įsisiurbti į jos lūpas.

Hestera nesipriešino.

Klausytis už durų – anaiptol nėra prasto išsiauklėjimo apraiška, kai šitai daroma moksliniais tikslais, o daktaro žmona buvo net labai uoli mokslininkė – savojo vyro tyrinėtoja. Bučinys, pribloškęs ir patį daktarą, ir Hesterą, nėmaž nenustebino ponios Modsli, kuri jau senokai numanė, jog kažkas panašaus gali atsitikti.

Ji plačiai atlapojo duris ir, pritvinkusi teisėto įtūžio, įsigriovė į priėmimo kambarį.

– Būsiu labai dėkinga, jei tučtuojau paliksite šituos namus, – tarė ji Hesterai. – Vėliau galėsite atsiųsti Džoną: tegul atvažiuoja pasiimti vaiko briku.

Paskui atsigręžė į savo vyrą:

– O mudu dar pasišnekėsime šiek tiek vėliau.

Eksperimentas baigėsi. O drauge su juo – ir dar daug kas.

Džonas nuvyko parsivežti Adelinos. Jis taip ir nesutiko nei daktaro, nei jo žmonos, bet iš tarnaitės sužinojo apie visus to ryto įvykius.

Grįžęs paguldė Adeliną į senąją jos lovą mergaičių kambaryje ir pasišalino, palikęs duris atlapotas.

Emelina, tuo metu klajojusi miške, staiga pakėlė galvą, pauostė orą ir pasuko tiesiai namų link. Pro virtuvės duris įėjusi vidun, nedvejodama puolė prie laiptų, užkopė viršun, žengdama per dvi pakopas, ir lyg už virvutės vedama smuko į senąjį kambarį. Ir uždarė paskui save duris.

O Hestera? Niekas nematė, kaip ji sugrįžo, niekas negirdėjo ir išvykstančios. Bet, kai Misus kitą rytą pabeldė į jos duris, rado švarutėlį, jaukiai sutvarkytą kambariuką tuščią – Hesteros nebebuvo.

* * *

Kerai išsisklaidė, ir aš iš pasakojimo gelmės išnirau atgal į stiklu ir veidrodžiais tvaskančią panelės Vinter biblioteką.

– Kurgi ji iškeliavo? – nejučia paklausiau.

Panelė Vinter nužvelgė mane vos vos suraukusi antakius.

– Net nenutuokiu. Argi svarbu?

– Juk kažkur ji tikrai turėjo atsidurti.

Pasakotoja tik paskersakiavo į mane.

– Panele Lea, tikrai nemanau, kad vertėtų domėtis tokiais antraeiliais personažais. Pasakojimas – ne apie juos. Jie atsiranda – jie išnyksta, o kai išnyksta – tai visiems laikams. Nieko daugiau apie juos nė negaliu pridurti.

Įkišau pieštuką į vielos spiralę, kuria buvo susegti mano užrašinės lapai, ir patraukiau prie durų, bet, jas priėjusi, dar sykį atsigręžiau.

– Iš kur tuomet ji atsirado?

– Dėl Dievo meilės! Juk ji buvo tik guvernantė! Užtikrinu – visiškai nesvarbus asmuo.

– Bet kokių nors užuominų apie ją tikrai turėjo išlikti. Tarkime, žinių apie ankstesnį darbą. Ar koks nors laiškas dėl šito darbo – su namų adresu. O gal ją atsiuntė kokia guvernančių agentūra?

Panelė Vinter užsimerkė, jos veide įsispaudė nesiliaujanti, vis sunkiau pažabojama kančia.

– Neabejoju: visas tokias ir panašias informacijos nuotrupas turėtų žinoti ponas Lomaksas, Angelfildų šeimos advokatas. Tik, patikėkite, iš jų nepešite jokios naudos. Tai – mano gyvenimo istorija, ir aš žinau, kas svarbu, o kas – ne. Šiaip ar taip, jo biuro adresas – Turgaus gatvė, Banberis. Perduosiu jam nurodymus išsamiau atsakyti į visus jūsų klausimus, kad ir kas jus domintų.

Parašiau ponui Lomaksui dar tą pat vakarą.

LAIKOTARPIS PO HESTEROS

Kitą rytą, kai į kambarį įėjo Džudita su pusryčių padėklu, padaviau jai ponui Lomaksui adresuotą laišką, o ji savo ruožtu iš prijuostės kišenės ištraukė laišką man. Atpažinau tėvo rašyseną.

Tėvo laiškai man visuomet būdavo tikra paguoda, ne išimtis ir šis. Jis viliasi, kad aš sveika gyva. Kaip man sekasi darbas? Ar sėkmingai stumiuosi pirmyn? Jis perskaitęs labai keistą, bet nuostabų devynioliktojo amžiaus danų autoriaus romaną, apie kurį papasakosiąs, kai grįšiu. Aukcione užėjęs pluoštą aštuonioliktojo amžiaus laiškų, kurių, regis, niekas nenorėjęs. Gal jie sudomintų mane? Dėl visa ko jis man juos nupirkęs. Privatūs sekliai? Ką gi, gal ir ne pats prasčiausias sumanymas, bet ar aš nemananti, kad mokslininkas, tyrinėjantis genealoginius medžius, su tokia užduotimi susidorotų bent jau ne blogiau, jei ne geriau? Esama vieno tokio pažįstamo: jis nestokojąs nei reikiamų įgūdžių, nei patirties, o kai pagalvoji, netgi esąs skolingas tėčiui paslaugą – juk kartais užsukąs į knygyną pasinaudoti metraščiais. Taigi, jei mane šitai vis dar domina, pridedąs to vyriškio adresą. Ir pagaliau – kaip visada – tie parašyti su geriausiais ketinimais, bet visiškai sausi trys žodžiai: mama siunčia linkėjimus .