Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

– Man taip ir nepavyko gauti visos studijos. Gal jūs galėtumėte man paskolinti?

Štai šitaip ir prasidėjo.

Hesteros akylumas, jos pastebėjimų taiklumas padarė daktarui įspūdį, tad jis nedvejodamas paskolino jai Bresenbio atvejo studiją. Grąžino drauge su prisegtu lapu, prirašytu glaustai ir tiksliai išdėstytų pastabų bei klausimų. Savo ruožtu daktaras suskubo savo bibliotekai įsigyti krūvą specialios literatūros apie dvynius, knygų ir straipsnių, įvairių specialistų tyrinėjimų, užsienio autorių darbų. Po kokios savaitės ar dviejų įsitikino galįs sutaupyti begalę laiko, pirmiausia perleisdamas visą šią literatūrą susipažinti Hesterai – jam paskui likdavo tik perskaityti glaustai ir aiškiai jos surašytas santraukas. Kai galiausiai juodu jau buvo šia tema perskaitę viską, ką įmanoma perskaityti, vėl ėmėsi savų stebėjimų. Abu kaupė užrašus: jis – vertindamas iš medicininės pusės, ji – iš psichologinės; jos rankraščio paraštės margavo gausiomis jo ranka rašytomis pastabomis, ji savo ruožtu dar papildydavo jo surinktą medžiagą, kartais pridėdavo net atskirų lapų su įtaigiais ir logiškais samprotavimais.

Juodu skaitė, juodu mąstė, juodu rašė, juodu susitikinėdavo, juodu kalbėdavosi. Šitaip tęsėsi tol, kol apie dvynius jiems nebeliko jokių paslapčių – išskyrus vieną; ir ta viena, kurios jie taip ir nesužinojo, iš tikrųjų ir tebuvo svarbi.

– Įdėta šitiek darbo, – prašneko daktaras vieną vakarą, kai jiedu susitiko bibliotekoje. – Prirašyta šitiek popieriaus. Ir vis tiek nė per žingsnelį nepriartėjome prie tikslo. – Jis suirzęs persibraukė delnu plaukus. Buvo pažadėjęs žmonai pusę aštuonių grįžti namo, bet jau žinojo, kad neišvengiamai pavėluos. – Ar tikrai Emelina yra priežastis, dėl kurios Adelina stengiasi užgniaužti mergaitę migloje? Manau, kad atsakymas į šį klausimą – kažkur vis dar anapus mūsų žinojimo ribų. – Jis atsiduso ir mestelėjo ant stalo pieštuką: tiek susinervinęs, tiek ir apimtas nevilties.

– Taip, iš tikrųjų. Jūsų tiesa.

Nuskambėjo gana piktai, bet Hestera plykstelėjo ne be priežasties: jam prireikė keturių savaičių prisikapstyti iki išvados, kurią Hestera galėjo pasiūlyti jau sugromuliuotą iš pat pradžių, – jei tik jis būtų teikęsis ją išklausyti.

Jis pažvelgė į ją.

– Yra tik vienas būdas tai sužinoti, – negarsiai ištarė ji.

Daktaras kilstelėjo antakį.

– Stebėdama ir rinkdama medžiagą sukaupiau pakankamai patirties, tad, manau, galiu drąsiai tvirtinti: čia veriasi galimybės įgyvendinti autentiškam mokslinių tyrinėjimų projektui. Kadangi aš – tik paprasta guvernantė, man, savaime suprantama, būtų sunku įtikinti bet kokį žurnalą paskelbti mano pateiktą medžiagą. Jiems, aišku, pakaktų vieno žvilgsnio įvertinti mano kvalifikacijai – ir iškart nutartų, kad aš – tik kvaila moterėlė, prisigalvojusi galaižin kokių dalykų, gerokai viršijančių mano kompetenciją. – Ji gūžtelėjo pečiais ir nudelbė akis. – Tikriausiai jie būtų teisūs, tikriausiai aš tokia ir esu. Ir vis dėlto, – ji kilstelėjo galvą ir gudriai pažvelgė į jį, – tam, kuris yra įgijęs atitinkamą išsilavinimą ir nestokoja žinių, čia tiesiog siūlosi galimybė nuveikti kai ką reikšminga.

Daktaras gerokai nustebo, bet tuojau pat jo akis aptraukė ūkana. Mokslinių tyrinėjimų projektas! O juk sumanymas visai ne toks jau ir absurdiškas! Staiga jam dingtelėjo, kad šiuo metu, kai ištisus mėnesius įknibęs skaitė atitinkamą literatūrą, jis, reikia manyti, gali laikyti save dvynių specialistu – tikriausiai jam neprilygtų nė vienas kitas gydytojas visoje šalyje! Argi surastum kitą tokį, kuris žinotų tiek, kiek žino jis? O kas dar svarbiau: ar rastum kitą tokį, kuris objektą tyrinėjimams turėtų tiesiog čia pat, po ranka? Savarankiški moksliniai tyrinėjimai... kodėl gi ne?

Hestera leido jam kelias minutes skanauti pasiūlymą, o kai pastebėjo, kad daktaras kabliuką prarijo, nedrąsiai pridūrė:

– Savaime suprantama, jei jums prireiktų pagalbininko, aš su džiaugsmu jums padėčiau kuo tik galėdama.

– Jūs labai maloni, – sulinksėjo jis. – Na, žinoma, juk jūs dirbate su mergaitėmis... Tiesioginė praktinė patirtis... neįkainojama... tiesiog neįkainojama...

Jis išėjo iš dvaro ir svajų sparnais nešamas parskriejo namo, kur net nepastebėjo, kad vakarienė atšalusi, o žmona – gerokai sugižusi.

Hestera susirinko popierius ir pati išėjo; ritmingas jos žingsnių taukšėjimas, tvirtas uždaromų durų trinktelėjimas – viskas aidėjo aiškiu pasitenkinimu.

Atrodė, kad bibliotekoje nėra nė gyvos dvasios. Bet iš tikrųjų buvo kitaip.

Ant lentynų išsitiesusi visu ilgumu gulėjo mergaitė. Ji kramtė nagus ir mąstė.

Savarankiški moksliniai tyrinėjimai.

Ar tikrai Emelina yra priežastis, dėl kurios Adelina stengiasi užgniaužti mergaitę migloje?

Nereikėjo būti genijumi, kad perprastum, kas dabar turi atsitikti.

* * *

Darbo jie ėmėsi naktį.

Emelina net nekrustelėjo, kai jie iškėlė ją iš lovos. Tikriausiai jautėsi saugi Hesteros glėbyje; galbūt net per miegus, nešama iš kambario ir paskui – koridoriumi, užuodė atpažįstamą muilo kvapą. Kad ir kaip būtų, tą naktį ji dar nesuvokė, kas dedasi. Iki pabudimo, kai turėjo atsiskleisti tiesa, jai dar buvo likę keletas valandų.

Tačiau Adelinai viskas buvo kitaip. Greita ir ūmi, ji pabudo iš karto, kai šalia nebeliko sesers. Puolė prie durų, bet šias mitri Hesteros ranka jau buvo spėjusi užrakinti. Per vieną akimirksnį Adelina viską suprato, viską pajuto. Jos atskirtos. Mergaitė nesuklykė ir nepašėlo daužyti durų kumščiais, nebandė knebinėti spynos nagais. Per sekundę išdulkėjo visas jos karingumas. Ji susmuko ant grindų, virto suglebusiu gniutulu, sukiužusiu prie durų ir nė nepasijudino ištisą naktį. Plikos grindų lentos spaudė barkšančius jos kaulus, bet ji nejuto skausmo. Židinys nesikūreno, o ji vilkėjo tik plonyčius naktinius marškinius, bet nejautė ir šalčio. Išvis nieko nejautė. Buvo visiškai sugniuždyta.

Kai kitą rytą jie atėjo, jos ausys liko kurčios rakto brakštelėjimui spynoje, ji nesureagavo ir tada, kai ją į šalį nustūmė atsiveriančios durys. Spoksojo plačiai atmerktomis, negyvomis akimis, veide neliko nė lašelio kraujo. Visas kūnas buvo atšalęs. Net būtum pamanęs, kad ji negyva, jei ne be paliovos spazmingai krusčiojančios lūpos, be paliovos, be garso kartojančios lyg mantrą, galbūt: Emelina, Emelina, Emelina .

Hestera paėmė Adeliną ant rankų. Nesunki. Mergaitei jau buvo suėję keturiolika, bet tiek tebuvo to kūno: vieni kaulai ir oda. Vien tik kunkuliuojanti energija teikė jai stiprybės, o kai ši per akimirksnį išgaravo, visa, kas liko, buvo netvaru. Nešti laiptais žemyn ją buvo visai lengva, tarytum kokią pagalvę, kurią reikia išnešti į lauką išvėdinti.

Vadeliojo Džonas. Tylėdamas. Pritardamas, nepritardamas – tai nebuvo svarbu. Sprendimus priimdavo Hestera.

Adelinai jie pasakė, kad ši važiuojanti pasimatyti su Emelina – nereikalingas melas; būtų galėję išgabenti Adeliną bet kur, ir ji nebūtų net bandžiusi priešintis. Buvo visiškai sugniuždyta. Pasimetusi nuo savęs pačios. Be sesers ji tapo niekuo, jos išvis nebeliko. Į daktaro namus jie atvežė tik bedvasį žmogaus kevalą. Ir ten paliko.

Sugrįžę į namus, jie pernešė Emeliną iš Hesteros kambario atgal į jos pačios lovą; mergaitė net nepabudo. Išmiegojo dar visą valandą, o paskui, kai pagaliau praplėšė akis, tik truputį nustebo išvydusi, kad dingo sesuo. Įdienojus jos nuostaba išaugo, vakarėjant – virto nerimu. Emelina iššniukštinėjo visus namus. Išnaršė sodus. Patraukė netgi į mišką, tiek toli, kiek drįso, ir į kaimą.