Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

– Kad jas kur galas, tas lapes, – suniurzgė.

Ir vėl įknibo į darbą.

O aš sugrįžau į vidų ir sėdau tvarkingai perrašinėti šio ryto užrašų.

EKSPERIMENTAS

Atėjo medicininės apžiūros diena, ir į namus prisistatė daktaras Modslis. Čarlis, kaip visada, nesiteikė pasitikti svečio, nė akių neparodė. Hestera buvo jam pranešusi apie tai jau įprastu būdu – palikusi raštelį ant padėklo prie jo buveinės durų, bet, kadangi nesusilaukė jokio atsako, priėjo visai teisingą išvadą, kad Čarlio šitai nėmaž nedomina.

Tiriamoji buvo nugrimzdusi į niaurią nuotaiką, bet nesipriešino. Leidosi nuvedama į kambarį, kur turėjo vykti apžiūra, nebandė ištrūkti ir visaip gnaiboma bei baksnojama. Tiesa, paprašyta išsižioti ir parodyti liežuvį, niekaip nereagavo, bet, kai gydytojas įkišo pirštus jai į burną ir pražiodė jėga, kad galėtų užmesti akį į gerklę, ji bent jau nebandė įkąsti. Jos žvilgsnis vis slydo į šalį tiek nuo jo paties, tiek nuo žvilgančių instrumentų; atrodė, ji nelabai pastebi daktarą, nelabai suvokia esanti tyrinėjama. Iš jos taip ir nepavyko išpešti nė žodžio.

Daktaras Modslis nustatė, kad mergaitei gerokai trūksta svorio, be to, ji apnikta utėlių, bet visais kitais atžvilgiais fiziškai – sveika kaip ridikas. Tačiau perprasti jos psichologinę būklę buvo jau kur kas kebliau. Ar tasai vaikas, kaip netiesiogiai išsakė Džonas Daigas, – tikrai protiškai atsilikęs. O gal šitokį mergaitės elgesį lėmė bet kokio tėvų dėmesio ir drausmės stoka? Tokia buvo Misus nuomonė – ši, bent jau viešai, visuomet stengėsi dvynes ginti.

Tačiau tirdamas laukinukę daktaras mintyse svarstė ne tik šias dvi nuomones. Vakarykščiai, savo namuose, įsitaisęs prie židinio su pypke dantyse, jis balsu mąstė apie šį keblų atvejį (jam patikdavo ką nors apmąstyti balsu, kad girdėtų žmona, tuomet jį aplankydavo įkvėpimas ir iškalbos dovana atsiskleisdavo visu gražumu), vardijo tuos peiktino elgesio atvejus, apie kuriuos buvo girdėjęs. Vagystės iš valstiečių namukų. Figūrinių medžių sodo nuniokojimas. Smurto protrūkiai, išliejami ant Emelinos kailio. Potraukis prie degtukų. Jis narstė ir svarstė įvairius galimus jos elgesio paaiškinimus, bet netikėtai į jo monologą įsiterpė tykus žmonos balsas:

– Ar nemanai, kad ji paprasčiausiai išdykusi?

Akimirką jis net žado neteko iš nuostabos, kad jį pertraukė, tad nė nesusizgribo, ką atsakyti.

– Tai tik dar viena galima versija, – pridūrė žmona ir numojo ranka, lyg ragindama nekreipti dėmesio į jos žodžius. Prašneko ji visai negarsiai, pusbalsiu, bet tai nė nebuvo svarbu. Jos žodžiams svarumo suteikė jau vien pats faktas, kad ji išvis prakalbo.

Ką jau ir sakyti apie Hesterą.

– Štai į ką būtina nuolatos kreipti dėmesį, – anąsyk dėstė ji daktarui. – Kadangi apie jokius tvirtus ryšius su tėvais neverta net užsiminti, be to, neatsirado ir jokio kito asmens, kuris rimčiau užsiimtų jų auklėjimu, visą mergaičių vystymąsi iki šiol lėmė vien tik jųdviejų buvimo dvynėmis patirtis. Sesuo – vienintelis tvirtas, pastovus ir nekintamas atskaitos taškas jos sąmonėje, taigi ir visa pasaulėjauta formavosi jų abiejų santykių kontekste.

Ji, žinoma, neklydo. Daktaras nenumanė, iš kokios knygos Hestera galėjo iškapstyti tokios rūšies informaciją, bet skaitė ją, matyt, itin atidžiai, nes puikiai perprato esmę ir kalbėjo apie tai logiškai, protingai. Jis klausėsi, ir jį vis labiau stebino jos keistas, ne itin stiprus balsas. Nors neabejotinai moteriškas, gal net kiek spigus, vis dėlto jos kalbėjimo maniera buvo vyriškai valdinga. Kalbėjo ji aiškiai artikuliuodama žodžius. Maža to, turėjo stebinantį įprotį dėstyti savas mintis taip pat svariai, kaip ir perpasakodama kokio nors autoriteto, kurio knygą jai tekę skaityti, teorijas. Ir dar, kai, baigusi sakinį, stabtelėdavo atsikvėpti, mesdavo į jį skubrų žvilgsnį, – kai jie kalbėjosi pirmą kartą, daktarą tai gerokai trikdė, paskui, kai apsiprato, ėmė atrodyti veikiau juokinga, – aiškiai leisdama suprasti, ar toliau tęsianti pati, ar jau galima įsiterpti ir jam.

– Būtinai reikės dar kai ką ištirti, – pasakė jis Hesterai, kai po apžiūros juodu susitiko aptarti mergaitės būklės. – Be jokios abejonės, aš itin rimtai ir atsakingai įvertinsiu tą aplinkybę, kad ji – iš dvynių.

Hestera linktelėjo.

– Štai kaip tai vertinu aš, – ėmė dėstyti. – Netgi ne vienu atžvilgiu galima pastebėti, kad dvynės yra tarytum pasidalijusios tarpusavyje įvairius charakterio bruožus. Paprastas, sveikas žmogus gali išgyventi visą platų įvairiausių emocijų diapazoną, demonstruoja daugybę skirtingų elgesio apraiškų, o dvynės, galima sakyti, visą emocijų bei elgesio apraiškų spektrą yra pasidalijusios perpus – kiekvienai atiteko po atskirą rinkinį. Viena iš dvynių – nevaldoma, linkusi į smurtą, pasiduodanti pykčio protrūkiams; savo ruožtu kita – vangi ir pasyvi. Vienai patinka švara, kita geriausiai jaučiasi apsišnerkštusi. Viena – nuolat alkana, kita gali badauti ištisas dienas. Taigi, jei šis poliariškumas – vėliau galėsime apsvarstyti, kiek jos pačios sąmoningai jį suvokia, – yra esminis Adelinos savivokos veiksnys, argi tuomet verta stebėtis, jeigu ji savyje stengiasi užgniaužti bet ką, kas, jos nuomone, priklauso Emelinos rinkiniui? – Klausimas buvo retorinis; Hestera vis dar nedavė daktarui ženklo, kad dabar jau valia tarti žodį jam, tik ramiai atsikvėpė ir kalbėjo toliau pati. – O dabar pagalvokite, kas yra būdinga mergaitei migloje. Ji klausosi pasakojimų, ji sugeba suprasti tekstus, skaitomus ne dvynių kalba, jie netgi ją veikia. Visa šitai lyg ir rodytų jos polinkį užmegzti ryšį su kitais žmonėmis. Tačiau, sakykite, kuriai iš dvynių priskirta užduotis palaikyti ryšį ir su kitais žmonėmis? Emelinai! Vadinasi, Adelinai šį savo žmogišką poreikį privalu užgniaužti.

Hestera kryptelėjo galvą ir pažvelgė į daktarą tuo žvilgsniu, kuris bylojo, kad dabar eilė kalbėti jam.

– Įdomi mintis, – atsargiai tarė jis. – Bet iš pirmo žvilgsnio lyg ir atrodo, kad reikėtų manyti priešingai, argi ne taip? Kad pirmiausia tikimės, jog dvynės bus labai panašios, o ne labai skirtingos?

– Tačiau stebėjimai įrodo, kad šiuo atveju yra kitaip, – energingai laikėsi savo ji.

– Hm.

Ji nieko nebesakė, leido jam pagalvoti. Daktaras, giliai nugrimzdęs mintyse, stebeilijo į tuščią sieną, o Hestera tuo tarpu nerimastingai dirsčiojo į jį, mėgindama iš veido išraiškos nuspėti jo reakciją į jos teoriją. Galiausiai jis ryžosi ištarmei.

– Jūsų išsakyta mintis iš tikrųjų labai įdomi, – jis šiltai nusišypsojo, stengdamasis sušvelninti nepalankaus vertinimo įspūdį, – bet aš neprisimenu, kad kuris nors iš žinomų autorių būtų aprašęs šitokį charakterio bruožų pasidalijimą tarp dvynių.

Ji ramiai pažvelgė jam į akis, tarsi jo šypsena jai buvusi nebuvusi.

– Jūsų tiesa, šios srities autoritetai apie tai iš tikrųjų nerašė. Jei ir galėtume tikėtis kur nors rasti užuominų, tai nebent Lausono darbuose, bet ten jų nėra.

– Jūs skaitėte Lausono darbus?

– Savaime suprantama. Nieku gyvu nedrįsčiau išsakyti savo nuomonės panašia tema, jei negalėčiau pasiremti patikimais informacijos šaltiniais.

– A.

– Galima aptikti sąsajų su tų perujiečių dvynukų iš Harvudo atveju, tačiau autorius susilaiko nuo išvadų, kurias, mano manymu, būtų drąsiai galima suformuluoti.

– Prisimenu tą atvejį, apie kurį kalbate... – Staiga jis krūptelėjo. – Ak taip! Dabar suprantu ryšį! Kaip jums atrodo, ar nesurastume panašumų ir su Bresenbio atveju, kuriam aprašyti netgi skirta studija?