Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

Daktaras įdėmiai klausėsi ir linkčiojo.

– Atrodo, iš tiesų sunkus atvejis. Jums iš tikrųjų neramu dėl jos elgesio, baiminatės, kad, nepaisant visų pastangų, su ja nepasieksite tokių puikių rezultatų, kokių pasiekėte, auklėdama jos seserį. Ir vis dėlto, – jis apdovanojo ją nepaprastai žavinga šypsena, – atleiskite, panele Barou, bet nesuprantu, kodėl sakote, kad ji jus trikdo. Iš tikrųjų yra netgi priešingai: jūs išdėstėte informaciją apie jos elgesį ir dvasinę būklę daug sklandžiau, nei tai padarytų dauguma medicinos studentų tokiomis pat aplinkybėmis.

Ji ramiai žvelgė į jį.

– Apie tai, kas mane trikdo, aš dar net nepradėjau pasakoti.

– Šit kaip.

– Esama tam tikrų metodų, kuriuos netgi labai sėkmingai taikydavau susidūrusi su tokiais vaikais kaip Adelina. Tam tikrų strategijų, kurias aš sukūriau pati ir kuriomis pasitikiu – pagal jas nedelsdama ir imčiaus veikti, jeigu ne...

Hestera sudvejojo, ir daktarui šįsyk pakako išminties palaukti, kol ji vėl prabils. Kai vėl prašneko, Hestera kalbėjo lėtai, kruopščiai pasverdama kiekvieną žodį.

– Adelinoje tarytum tvyro kažkokia migla... migla, atskirianti ją ne tik nuo žmonių, bet ir nuo pačios savęs. Retsykiais ta migla praskysta, net išsisklaido, ir iš po rūko skraistės išnyra kita Adelina. Bet paskui vėl susitelkia ūkanos – ir ji vėl tampa tokia, kokia buvusi.

Hestera įdėmiai žiūrėjo į daktarą, laukdama kokios nors reakcijos. Jis susiraukė, bet virš rūškanos kaktos pro gerokai praretėjusius plaukus švietė rausva, be jokios raukšlelės oda.

– O kas jai darosi, kai užslenka ši migla?

– Išorinės apraiškos visiškai nežymios. Bent kelias savaites šio reiškinio aš išvis nepastebėdavau, o ir paskui nebuvau įsitikinusi, lūkuriavau, kol pagaliau ryžausi kreiptis į jus.

– Suprantu.

– Pirmučiausia – kvėpavimas. Kartais jis pasikeičia, ir tada žinau: nors ji ir apsimeta visiškai nugrimzdusi į savo pasaulį, vis dėlto manęs klausosi. Ir dar rankos...

– Rankos?

– Pirštai paprastai būna išskėsti, įtempti, štai šitaip. – Hestera jam parodė. – Bet kartais pastebiu, kaip atsipalaiduoja, va taip. – Jos pačios pirštai atsileido, suminkštėjo. – Galima pamanyti, kad ji įsitraukia į pasakojimą, kad siužetas prikausto jos dėmesį ir tada jos gynybinės užtvaros subyra, ji atsipalaiduoja ir užmiršta šiauštis, užmiršta vaidinti, kad besąlygiškai mane atmeta. Man yra tekę dirbti su daugeliu sunkių vaikų, daktare Modsli. Patirties esu sukaupusi tikrai nemažai. Taigi iš viso to, ką pastebėjau, galiu drąsiai tvirtinti: nors iš pažiūros tai neįtikėtina, vis dėlto jos sielos gelmėse kažkas bruzda.

Daktaras neskubėjo atsakyti, susimąstė, o Hesterą tokia jo reakcija, regis, pradžiugino.

– Gal atkreipėte dėmesį, ar esama kokių nors dėsningumų, kada pastebite tokias apraiškas?

– Kol kas dar negalėčiau tvirtinti... Bet...

Jis trupučiuką pakreipė galvą, ragindamas ją tęsti.

– Gal tai ir nieko nereiškia, bet atrodo, kad kai kurie siužetai...

– Siužetai?

– Tarkime, „Džeinė Eir“. Kelias dienas pasakojau joms kiek supaprastintą pirmąją dalį – tada ir pastebėjau, dėl to negali būti jokių abejonių. Tas pat su Dikensu. Istoriniai arba pamokomi siužetai tokios reakcijos niekada nesukelia.

Daktaro kaktoje susimetė raukšlė.

– Ir šitokia jos reakcija pasireiškia nuosekliai? Ar skaitydama joms „Džeinę Eir“ visada pastebite šiuos pokyčius?

– Ne. Tai ir yra kebliausia.

– Hm. Tai ką ketinate daryti?

– Esama metodų, kaip sutramdyti šitokius savanaudžius, amžinai šerį pastačiusius vaikus kaip Adelina. Itin griežtas režimas dabar galbūt padėtų jai išvengti gydymo įstaigos vėliau. Vis dėlto toks režimas, kurį sudarytų ypač griežtai nustatyta dienotvarkė ir daugumos ją veikiančių stimulų pašalinimas, iš esmės pakenktų...

– Tai mergaitei, kuri pasirodo, kai prasisklaido migla?

– Taip. Iš tikrųjų tai mergaitei nieko negali būti blogiau.

– O tam vaikui, tai mergaitei migloje... kokią ateitį pranašautumėte jai?

– Klausimas dar pernelyg ankstyvas. Pakanka pasakyti tiek, kad šiuo metu tikrai negalėčiau teigti, kad ji pražuvusi. Kas žino, kas iš jos gali išaugti?

Valandėlę juodu sėdėjo tylėdami, žvelgdami į geometrinių formų lapiją priešais ir svarstydami Hesteros išsakytą rūpestį – ir nė nenutuokdami, kad pati to rūpesčio priežastis tūno įlindusi į figūrinio medžio tankmę ir stebi juos pro plyšelius tarp šakų.

Galiausiai daktaras vėl prašneko:

– Nežinau tokios ligos ar mediciniškai paaiškinamos būklės, kuri sukeltų jūsų apibūdintus psichinius reiškinius. Tiesa, gali būti, kad tik man pačiam stinga išsilavinimo. – Jis laukė, kad ji tai paneigtų, bet ji tylėjo. – Hm... Ką gi, tikriausiai būtų išmintingiausia, jeigu kruopščiai mergaitę ištirčiau ir nustatyčiau tiek fizinės, tiek dvasinės jos sveikatos būklę.

– Lygiai tą pat manau ir aš, – tarė Hestera. – Ir dar... – Ji pasirausė kišenėje. – Štai mano pastabos. Čia rasite smulkų visų mano pastebėtų atvejų aprašą, taip pat – ir šiokią tokią preliminarią analizę. Galbūt atlikęs medicininę apžiūrą nepagailėtumėte kokio pusvalandžio pasidalyti su manimi pirmaisiais įspūdžiais? Tada galėtume nutarti, koks turėtų būti antrasis žingsnis.

Jis pažvelgė į ją gerokai nustebęs. Hestera netilpo į jokius paprastos guvernantės rėmus, elgėsi taip, tarsi pati būtų mokslus baigusi šios srities specialistė!

Hestera susigriebė.

Ir sudvejojo. Galbūt dar galima atsitraukti? Ar jau per vėlu? Ir vis dėlto ryžosi. Į balą puolęs, sausas nekelsi.

– Tai ne dodekaedras, – tarė ji šelmiškai.

Daktaras pakilo nuo suoliuko, prisiartino prie suformuotos iš kukmedžio geometrinės figūros. Vienas, du, trys, keturi... – skaičiuodamas krutino lūpas.

Man širdis nusirito į kulnus. Nejaugi jis sumanys apeiti aplink visą medį, kad išsiaiškintų, kiek iš tikrųjų esama kampų ir plokštumų? Nejaugi neišvengiamai užklius už manęs?

Bet sulig skaičiumi šeši jis sustojo. Suprato, kad jos tiesa.

Trumpą nejaukią valandėlę juodu tiesiog žiūrėjo vienas į kitą. Daktaro veide atsispindėjo abejonė. Kas iš tiesų yra ši moteris? Ir kas suteikė jai įgaliojimus šitaip kalbėti su juo? Juk ji – tik striuka drūta bulviaveidė provincijos guvernantė. Argi ne taip?

Ji tylomis atrėmė jo žvilgsnį, kaustoma pernelyg akivaizdžiai jo veide šmėkščiojančių abejonių.

Pasaulis, regis, ūmai truputytį pasviro, ir abu pasijutę nepatogiai nusuko žvilgsnį į šalį.

– Taigi, medicininė apžiūra... – prasižiojo Hestera.

– Gal trečiadienį po pietų, tiks? – pasiūlė daktaras.

– Trečiadienį po pietų.

Kryptelėjęs pasaulis išsitiesino ir vėl ramiai sukosi apie savo ašį.

Juodu nužingsniavo atgal, gyvenamojo namo link, ir daktaras ties tako posūkiu patraukė namo.

Už kukmedžio įsitaisęs mažasis šnipas kramtė nagus ir svarstė.

PENKIŲ NATŲ MELODIJA

Nuo pervargimo akys buvo lyg žvyro pribertos. Sąmonė laikėsi pakibusi ant siūlelio. Neatsitraukdama dirbau ištisą dieną ir dar pusę nakties, ir dabar jau baiminausi griūti į lovą.

Bene tai mano vaizduotė krečia pokštus? Man atrodė, kad tarytum girdžiu iš kažkur atsklindančią melodiją. Iš tikrųjų – net ne melodiją. Tik penkias pasiklydusias, pabiras natas. Kad įsitikinčiau, net atsidariau langą. Taip. Iš sodo tikrai veržėsi prislopinti garsai.