Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

Kiti šeimynykščiai irgi atsigavo. Misus buvo nuvaryta pas gydytoją pasitikrinti akių, o paskui, nepaisant begalinių skundų, – ir pas specialistą. Sugrįžusi ji jau vėl matė. Misus liko tokia patenkinta, išvydusi ūmai iššvarėjusius namus, kad visi tie metai, kuriuos praleido pilkose ūkanose, tarytum nutrupėjo nuo jos, ji atjaunėjo tiek, kad netgi sugebėjo prisidėti prie Hesteros šiame drąsiame naujajame pasaulyje. Ir Džonas Daigas, kuris Hesteros įsakymams paklusdavo gerokai suniuręs ir visuomet atkakliai kreipdavo savo tamsių akių žvilgsnį į šalį nuo jos skaisčių, visa reginčių akių, neįstengė atsispirti teigiamam jos neišsemiamos energijos poveikiui. Niekam netaręs nė žodžio, jis kartą pasiėmė sodininko žirkles ir patraukė į figūrinių medžių sodą – pirmą kartą po katastrofos. O ten jo pastangos sklandžiai susiliejo su vaisiais to darbo, kurį, lopydama smurto proveržio paliktas žaizdas, jau buvo spėjusi nuveikti gamta.

Čarlį Hesteros įtaka pasiekė ne taip tiesiogiai. Jis stengėsi nepasipinti jai po kojų, ir tai tenkino abu. Hestera visiškai nepageidavo imtis kokio nors papildomo darbo, išskyrus tiesioginį, o tiesioginis jos darbas buvome mes. Mūsų protai, mūsų kūnai, mūsų sielos – taip, tačiau mūsų globėjas jos jurisdikcijai nepriklausė, tad ji nekišo prie jo nagų. Ji buvo toli gražu ne Džeinė Eir, o jis – ne misteris Ročesteris. Kibirkščiuojančios jos energijos akivaizdoje jis pasitraukė į kadaise buvusius vaikų kambarius trečiajame aukšte, kur švinko drauge su savo prisiminimais, vis labiau grimzdamas puvėsiuose. Jam Hesteros poveikis buvo labai ribotas: tiesiog šiek tiek pagerėjo valgis ir gerokai tvirtesnėse rankose atsidūrė finansiniai reikalai, mat tuomet, kai juos sąžiningai, bet nelabai rūpestingai bandė tvarkyti Misus, visokio plaukio prekeiviai ir verslautojai plėšikavo, kaip išmanydami. Čarlis visų šių pokyčių į gera net nepastebėjo, o jei ir būtų pastebėjęs, jam veikiausiai būtų buvę nė motais.

Tačiau vaikus Hestera suvaldė ir pasirūpino, kad šie nelįstų į akis, – jei būtų nors kiek apie tai susimąstęs, Čarlis už tai būtų veikiausiai jautęsis dėkingas. Kai namuose įsiviešpatavo Hesteros valdžia, nebeliko jokių priežasčių priešiškai nusiteikusiems kaimynams skųstis dėl dvynių eibių, Čarliui nebereikėdavo sliūkinti į virtuvę pasiimti kokio Misus sutepto sumuštinio, o kas užvis svarbiausia, nebereikėjo nė vienai minutei apleisti tos fantazijų karalystės, kurioje jis gyveno su Izabele, vien tik su Izabele, visados – tiktai su Izabele. Kiek prarado teritorijos, jis tiek pat laimėjo laisvės. Hesteros jis niekad negirdėdavo, nė karto jos nematė, jo neaplankė nė viena mintis apie ją. Ir šitai jį visiškai tenkino.

Hestera triumfavo. Gal pažiūrėti ji ir buvo panaši į bulvę, bet, jei sykį sumąstydavo ką nuveikti, nebuvo tokios užduoties, su kuria nesusidorotų.

Panelė Vinter nutilo, jos nejudančios akys įsmigo į vieną kambario kampą, kur jai skleidėsi praeitis, kur kas realesnė nei dabartis ir aš. Jos lūpų kampučiuose ir akyse protarpiais sumirgėdavo kažkas panašaus į sielvartą ir kančią. Suvokdama, koks plonytis siūlelis sieja ją su praeitimi, aš labai sergėjausi jo nenutraukti, bet ir baiminausi, kad nenutrūktų jos pasakojimas.

Tyla užsitęsė.

– O jūs? – galiausiai neiškenčiau pusbalsiu neparaginusi. – O kaip visa tai paveikė jus?

– Mane? – Ji atsajai sumirksėjo. – O, man ji patiko. Čia ir visa bėda.

– Bėda?

Ji vėl sumirksėjo ir pažvelgė į mane jau visai kitokiomis, aštriomis akimis. Siūlas jau buvo nutrūkęs.

– Manau, šiai dienai pakaks. Galite eiti.

GYVENIMŲ DĖŽUTĖ

Su Hesteros istorija aš greitai ir sklandžiai įsisukau į kasdienį ritualą. Rytais klausydavausi panelės Vinter pasakojimo, jau beveik nė nebesivargindama ką nors užsirašinėti. Vėliau, jau savo kambaryje, apsiskleidusi popieriaus šūsnimis, ginkluota dvylika raudonų pieštukų ir patikimuoju drožtuku, išklodavau ant balto lapo viską, ką būdavau įsiminusi. Nuo pieštuko galo srautu ant lapo plūstelėję žodžiai atgaivindavo mano ausyse panelės Vinter balsą; vėliau, kai pati sau garsiai skaitydavau, ką parašiusi, jausdavau, kaip trūkčioja mano veido raumenys, atkurdami jos išraiškas. Mano kairioji ranka pakildavo ir vėl krisdavo žemyn, atkartodama įtaigius jos gestus, o dešinioji, lyg būtų suluošinta, bejėgiškai tysodavo ant kelių. Žodžiai mano galvoje virsdavo vaizdiniais. Hestera – švarutėlė, išsičiustijusi, apsupta sidabrinio švytėjimo, visą kūną gaubiančios aureolės, kuri nesulaikomai plėtėsi, apimdama iš pradžių vieną jos kambarį, paskui – visą namą ir galiausiai – net jo gyventojus. Misus, iš lėtai tamsoje knapsinčio pavidalo virstanti ryškia figūra, regėjimo šviesos nutviekstomis, po visus kampus šmižinėjančiomis akimis. Ir Emelina, apraizgyta Hesteros švytėjimo kerų, leidžiasi keičiama iš nudriskusios, perkarusios valkatėlės į švarutę, meilutę rubuilę mergaitę. Hesteros šviesa, prasismelkianti net į figūrinių medžių sodą, užliejanti suniokotas, nudraskytas kukmedžių šakas, gaivinanti šviežius ir žalius, sparčiai tįstančius ūglius. Buvo ten, žinoma, ir Čarlis, tūnantis tamsoje už žaižaruojančio rato ribos, girdimas, bet nematomas. Ir Džonas Daigas, sodininkas keista pravarde, niauriai balansuojantis ant pačios briaunos, nepageidaująs, kad jį ištrauktų į šviesą. Ir Adelina, paslaptingoji, tamsos kupina širdimi Adelina.

Kaskart, imdamasi kokio nors biografinio projekto, įsitaisydavau gyvenimų dėžutę. Dėžutę su katalogo kortelėmis, kuriose užfiksuodavau kiekvieno reikšmingesnio asmens, šmėžavusio svarbiausio aprašomojo veikėjo gyvenime, biografijos faktus: vardą, pavardę, profesiją, svarbesnes datas, gyvenamąją vietą ar bet kokias kitas smulkmenas, kurios galėjo vienaip ar kitaip praversti. Iš tikrųjų nė pati niekad dorai nežinojau, kaip reikėtų elgtis su tomis gyvenimų dėžutėmis. Dažniausiai reaguodavau į jas pagal nuotaiką: kartais man atrodydavo, kad tai – atminimo kronikos, skirtos pradžiuginti mirusiesiems („Tu tik pažvelk! – įsivaizduodavau, kaip sako jie, žvelgdami į mane pro stiklą. – Ji užsirašinėja mus savo kortelėse! Tik pamanykite – ir tai praėjus dviem šimtams metų po mūsų mirties!“), bet kitąsyk stiklas būna labai tamsus, o aš įstrigusi šiapus jo ir visai viena, ir tada kortelės primena man mažyčius kartoninius antkapius, bedvasius ir šaltus, o pati dėžutė atrodo be jokios gyvybės kibirkšties, lyg kapinės. Panelės Vinter gyvenimo personažų rinkinys buvo labai menkas, mane pačią glumino neįprasta kortelių negausa, kai sklaidžiau jas pirštais. Į mano rankas po truputį atiteko istorija, bet, kalbant apie informaciją, man vis dar graudžiai stigo gyvybiškai būtinų žinių.

Paėmiau švarią kortelę ir ėmiausi ją marginti.

Hestera Barou

Guvernantė

Angelfildo dvaras

Gimusi – ?

Mirusi – ?

Čia ir sustojau. Susimąsčiau. Šį tą paskaičiavau pirštais. Mergaitėms anuomet buvo trylika. O Hestera nebuvo sena. Šitokia trykštanti energija ji tikrai negalėjo būti sena. Gal kokių trisdešimties? O ką, jei tiktai dvidešimt penkerių? Galbūt vos dvylika metų vyresnė už mergaites... ar tai įmanoma? – sukau galvą. Panelė Vinter, neabejotinai įžengusi į aštuntą dešimtį, merdėjo. Bet tai anaiptol dar nereiškė, kad moteris, vyresnė už ją, jau būtinai turėtų būti mirusi. Taigi – kokia tikimybė?..

Liko vienintelė išeitis.

Užrašiau kortelėje dar vieną pastabą, net pasibraukiau.