Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

* * *

– Kaip apmaudu, – tą patį vakarą tarė mano tėvas, su kuriuo susidūriau knygyne, – kad net kelioms valandoms negali užsukti namo.

– Juk aš namuose! – ėmiau ginčytis, apsimesdama nesupratusi, ką jis turėjo omeny. Bet puikiausiai žinojau, kad jis kalba apie mamą. Vis dėlto tiesa tokia: aš iš tikrųjų negaliu pakęsti jos trapaus, beverčio linksmumo, neištveriu ir bespalvio, lyg nuskalauto jos būsto. Aš pati gyvenau šešėliuose, aš susibičiuliavau su savo sielvartu, bet žinojau: mano kartėlis motinos namuose nepageidaujamas. Galbūt ji norėtų turėti kitokią dukterį, linksmą pleputę, kurios gyvybingumas padėtų jai užslopinti savo pačios baimes. Šiaip ar taip, ją baugino mano tylėjimas. Tad aš stengiausi išvis nesipinti jai po kojomis.

– Pernelyg striuka laiko, – bandžiau aiškintis. – Panelė Vinter nerimauja, ragina skubintis dirbti toliau. Be to, iki Kalėdų liko vos kelios savaitės. Tada sugrįšiu.

– Taip, – sutiko jis. – Jau greit Kalėdos.

Tėvas atrodė liūdnas ir susirūpinęs. Žinojau jo rūpesčio priežastį, bet liko tik graužtis, kad niekuo negaliu padėti.

– Įsimečiau kelias knygas, išsivežu jas pas panelę Vinter. Pažymėjau kartotekos kortelėse.

– Gerai. Vežkis, kad nori.

* * *

Tą naktį mane iš miego išlupo netikėtas slėgis: kažkas spaudė lovos kraštą. Kietas kažin kieno kaulas per patalus rėmėsi į mano kūną.

Juk tai ji! Atėjo manęs, pagaliau!

Dabar visa, ką dar reikia padaryti, – tai atsimerkti ir pažiūrėti į ją. Tačiau mane stingdo baimė. Kažin, kaip ji atrodo? Panaši į mane? Aukšta, laiba, tamsiomis akimis? O gal – kaip tik šito ir baugu – ji atėjo tiesiai iš kapo? Koks iš tiesų yra tasai siaubingas padaras, su kuriuo man maga susijungti – vėl susijungti?

Baimė išsisklaido.

Iš tiesų pabundu.

Manęs per patalus jau niekas nebespaudžia, tai tik miego pakištas pramanas. Nė pati nežinau, ką jaučiu: palengvėjimą ar vis dėlto nusivylimą?

Atsikėliau, susimečiau kelis daiktus ir skystoje žiemiškos brėkšmos šviesoje patraukiau į stotį, sėdau į pirmąjį šiaurės pusėn važiuojantį traukinį.

VIDURINĖS DALYS

ATVYKSTA HESTERA

Kai išvažiavau iš Jorkšyro, lapkritis buvo gerai įsibėgėjęs, kai sugrįžau, paskutinės jo dienos jau ritosi į gruodį.

Gruodžio mėnesį mane visada apninka galvos skausmai, ir šiaip jau menkas apetitas kone suvis prapuola. Nerimastis neapleidžia net tada, kai prasmengu į skaitymą. Drėgna, žvarbi tamsa neduoda miegoti naktimis. Manyje tarytum tūno koks laikrodis, pradedantis tiksėti gruodžio pirmąją, stropiai skaičiuojantis dienas, valandas, minutes, likusias iki tam tikros konkrečios dienos – tos, kai mano gyvenimas įsižiebė ir vėl užgeso: mano gimtadienio. Nepatinka man gruodis.

Šiais metais grėsmės nuojautą dar labiau sustiprino orai. Virš namo, slėgdamas jį prie žemės, kybojo sunkus, pritvinkęs dangus, gramzdinantis mus į amžiną blausią prietemą. Parvažiavusi į Jorkšyrą aptikau Džuditą, bėginėjančią iš kambario į kambarį: ji iš tuščių, niekieno nelankomų svečių kambarių rankiojo stalines lempas, toršerus, naktines lemputes ir dėliojo bibliotekoje, svetainėje, man skirtuose kambariuose. Tiesiog nėrėsi iš kailio, kad tik neleistų išplisti gličiai pilkumai, tūnančiai kiekvienoje kertėje, po kiekvienu krėslu, kiekvienoje užuolaidos klostėje ar apmušalų įlinkyje.

Panelė Vinter ničnieko neklausinėjo apie mano kelionę, neužsiminė ir apie savo progresuojančią ligą, bet, nors išvykusi buvau visai neilgam, pernelyg aiškiai mačiau, kaip spėjo pasikeisti jos sparčiai dūlėjantis kūnas. Kašmyro apdaras, atrodė, tik tuščiomis klostėmis krinta nuo pečių, gobdamas visai sumenkusią figūrą, ant pirštų žaižaruojantys rubinai ir smaragdai tarytum išpampo – taip negailestingai sulyso jos rankos. Siaurutė balta linija ties plaukų šaknimis, jau gana ženkli man išvykstant, gerokai paplatėjo, šliaužė aukštyn kiekvienu plauku, praskiesdama ryškų varinį atspalvį, versdama jį blausesniu, oranžiniu. Bet, nepaisant nykstančio kūno, panelė Vinter spinduliavo kažkokia jėga ir energija, užgožiančia ir ligą, ir senatvę, suteikiančia neregėtos galios. Kai tik įžengiau į kambarį – vos suskubau atsisėsti ir išsitraukti užrašinę, – ji iš karto prašneko, tęsdama pasakojimą nuo tos vietos, kur jis buvo nutrūkęs. Galėjai pamanyti, kad jos kūno indas iki briaunų kupinas žodžių, ir ji nebeįstengia nė akimirkos išlaikyti jų nepaliejusi.

* * *

Kai namuose neliko Izabelės, kaimas subruzdo: neliko ir abejonių, jog būtina ką nors daryti su vaikais. Mergaitėms buvo trylika – jos pasiekė tą amžių, kai nieku gyvu nebebuvo galima palikti jų visai be priežiūros, joms reikėjo moteriškos įtakos. Ar nereikėtų išsiųsti jų kur nors į mokyklą? Bet kokia mokykla sutiktų priglobti dvi šitokias mokines? Kai visiems tapo aišku, kad apie mokyklą negali būti nė kalbos, kaimiečiai draugiškai nutarė, jog vienintelė išeitis – samdyti guvernantę.

Ją pavyko rasti. Ji buvo vardu Hestera. Hestera Barou, kas reiškia pilkapį. Ne itin daili pavardė, kita vertus, ir Hestera nebuvo dailutė mergaitė.

Viską organizavo daktaras Modslis. Čarlis, užsisklendęs savo sielvarte, beveik nė nenutuokė, kas dedasi, o Džonas Daigas ir Misus tebuvo namų tarnai, tad su jais niekas nė nesitarė. Daktaras kreipėsi į poną Lomaksą, šeimos advokatą, o paskui bendromis pastangomis, dar ir banko valdytojo padedami, jie ir sutvarkė visus reikalus. Galiausiai, kas pasakyta, buvo padaryta.

Bejėgiai ir pasyvūs visi mes gyvavome lūkesčiu, visi – su savų surizgusių jausmų kamuoliu. Misus draskė prieštaringos emocijos. Instinktas jai kuždėjo, kad šita nepažįstamoji, netrukus įsibrausianti į jos valdas, – gerokai įtartina, o drauge su įtarumu apniko ir baimė, kad pernelyg išryškės jos pačios trūkumai – Misus jau daugelį metų vadovavo visam namų ūkiui ir puikiai suvokė savo galimybių ribas. Bet kartu jos širdyje žiebėsi ir viltis. Viltis, kad atvykusi naujoji guvernantė sugebės įdiegti mergaitėms tvarkos ir drausmės supratimą, suteiks namams gerų manierų ir sveiko proto. Tiesą sakant, jos troškimas susigrąžinti patikimą ir tvarkingą gyvenimą buvo toks stiprus, kad guvernantės atvykimo išvakarėse ji net suskato žarstyti nurodymus, tarsi mes būtume tokie vaikai, kurie galėtų paklusti. Turbūt nereikia nė sakyti, kad mums pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo.

Džoną Daigą apnikę jausmai nebuvo tokie dvilypiai, iš esmės – veikiau vien tik priešiški. Jis nesileido įtraukiamas į ilgus Misus svarstymus, kaip nuo šiol viskas būsią, ir akmenine tyla atsisakė skatinti tą optimizmą, kuris buvo beįsišaknijąs jos širdyje. „Jeigu ji – kaip tik tas žmogus, kurio mums reikia...“ – balsu mąstydavo ji. Arba: „Iš anksto neįspėsi, kaip viskas gali pasikeisti į gera...“ Tačiau jis tik niūrodavo, įsmeigęs žvilgsnį į virtuvės langą, tylomis atmesdamas bet kokias pastangas įtraukti jį į pokalbį. Kai daktaras užsiminė, kad Džonui galbūt reikėtų kinkyti dvivietę karietą ir pasitikti guvernantę stotyje, šis atšovė pabrėžtinai šiurkščiai.

– Neturiu laiko trankytis po visą kraštą, gaudydamas kažkokią mokytojėlę, – pareiškė, ir daktarui teko ją sutikti pačiam.

Nuo tada, kai pragaištinga jėga nuniokojo jo sodą, Džonas Daigas jau niekad nebebuvo, koks buvęs, o dabar, neišvengiamai artėjant naujiems pokyčiams, ištisas valandas tūnodavo vienas, nugrimzdęs į savo paties baimę ir nuogąstavimus dėl ateities. Įsibrovėlė jau savaime reiškė naują porą žvitrių akių ir ausylų ausų namuose, kuriuose daugybę metų niekas dorai nesižvalgė ir nesiklausė. Džonas Daigas, įpratęs prie slaptumo, nujautė bėdą.