Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

Keliskart paskubomis spragtelėjau fotoaparatu, o paskui pamažėle patraukiau koridoriumi – kaip įmanydama atsargiau, pirmiausia patikrindama kiekvieną lentą, tik tada perkeldama ant jos kūno svorį.

Stumtelėjusi pirmąsias duris, priešais save išvydau prarają: vien tik šakos ir mėlynas dangus. Nei sienų, nei lubų, nei grindų – nieko, tik gaivus lauko oras.

Uždariau duris ir vėl nuslinkau koridoriumi, tvirtai pasiryžusi nepasiduoti baimei dėl kiekviename žingsnyje tykančių pavojų. Neatitraukdama žvilgsnio nuo savo pėdų, pasiekiau antrąsias duris. Pasukau rankeną ir jas atlapojau.

Kažkas sujudėjo!

Mano sesuo!

Tik tik nežingtelėjau prie jos.

Vis dėlto nežingtelėjau.

Spėjau susizgribti. Veidrodis. Šešėliuotas, apaugęs purvais, nutaškytas tamsiomis, panašiomis į rašalo dėmėmis.

Pažvelgiau į grindis, ant kurių jau buvau bekelianti koją. Grindų nebuvo. Tik tuštuma ir dvidešimties pėdų krytis iki kietų akmens plokščių grindinio apačioje.

Nors jau supratau, ką išvydau, širdis vis dar spurdėjo krūtinėje. Vėl pakėliau galvą – taip, ji tebėra kur buvusi. Blyškiaveidė beglobė paklydėlė tamsiomis akimis, išskydęs, miglojantis pavidalas, siūbuojantis senų rėmų stačiakampyje.

Ji irgi mane pamatė. Stovėjo, ilgesingai ištiesusi ranką, tarytum man tebūtų reikėję prieiti ir sugriebti jos pirštus. Jei viską pasvertume, argi tai nebūtų pats paprasčiausias sprendimas? Šitaip ir pasielgti: žengti pirmyn ir galų gale vėl prie jos prisijungti?

Kiek laiko aš šitaip prastovėjau žiūrėdama, kaip ji laukia manęs?

– Ne, – sukuždėjau, bet ištiesta jos ranka vis dar kvietė mane prieiti. – Atleisk. – Jos ranka lėtai nusviro.

Tada ji kilstelėjo fotoaparatą ir nufotografavo mane.

Man jos pagailo. Kai bandai fotografuoti per stiklą, nuotraukos niekada neišeina. Žinau tai. Pati bandžiau.

Apgniaužiau trečiųjų durų rankeną ir sustojau. Ak, toji trejeto taisyklė – šitaip man sakė panelė Vinter. Bet man prapuolė ūpas kvaršinti galvą jos istorija. Nebeįdomūs atrodė ir šitie pavojingi jos namai su savo vidiniu lietumi ir apgaviku veidrodžiu.

Metas eiti. Gal dar reikėtų nufotografuoti koplyčią? Apsieisiu netgi be šito. Trauksiu į kaimelio parduotuvę. Ten telefonu išsikviesiu taksi. Nuvažiuosiu į stotį, o iš ten – tiesiai namo.

Taip aš ir padarysiu. Jau po minutės. O kol kas norėjau dar trupučiuką šitaip pastovėti: kakta įsirėmusi į duris, pirštais liesdama rankeną, abejinga viskam, kas galėjo slypėti už tų durų, laukdama, kol išsisklaidys ašarų migla ir aprims širdis.

Stovėjau ir laukiau.

Ir staiga, tiesiog po mano pirštais, trečiojo kambario durų rankena ėmė palengva suktis – pati savaime.

DRAUGIŠKASIS MILŽINAS

Pasileidau bėgti.

Skutau, šokinėdama per plyšius ištrūnijusiose grindyse, nusiritau laiptais, žengdama per tris pakopas susyk; koja slystelėjo, aš netekau pusiausvyros ir, kad nepargriūčiau, stvėriausi už turėklo. Sugriebiau saują gebenių, kluptelėjau, bet vis dėlto išsilaikiau ant kojų ir vėl nukūriau, kiek įkirsdama. Biblioteka? Ne. Į priešingą pusę. Pro antai tų arkinių durų angą. Šeivamedžių ir budlėjų šakos graibstė už drabužių, bėgdama kliuvinėjau už yrančio namo nuolaužų, keliskart vos neišsitiesiau kaip ilga.

Galų gale – ko gero, tai buvo neišvengiama – vis dėlto plojausi ant žemės, nespėjau nuryti ir riksmo, sprūstančio iš gerklės.

– O jergutėliau, o jergutėliau. Bene šitaip išgąsdinau? O jergutėliau.

Grįžtelėjusi įsistebeilijau į durų kiaurymę.

Ir išvydau pasilenkusį virš galerijos aikštelės… anaiptol ne vaizduotės sukurtą skeletą ar pabaisą, o milžiną. Jis niekur nekliūdamas nusibrazdino laiptais žemyn, nerūpestingai ir elegantiškai lyg niekur nieko atžirgliojo per nuolaužomis užverstas grindis ir sustojo prie pat manęs su kuo nuoširdžiausio susirūpinimo išraiška veide.

– O Dievulėliau!

Jis buvo kokių dviejų metrų ūgio, augalotas – toks stambus, kad net pats namas tarytum susitraukė aplink jį.

– Man ir į galvą neatėjo… supraskite, aš tik pamaniau… jūs čia šiek tiek užgaišote, tad aš… Bet ką aš čia, tarsi svarbu, jergutėliau, dabar svarbiausia – ar nesusižeidėte?

Ne tik namas – aš ir pati tarsi susitraukiau, pasijutau esanti vaiko augumo. Bet vyriškis, nors įspūdingo stoto, irgi turėjo savy kažką vaikiška. Pernelyg putlus, kad būtų raukšlėtas, ap­skritas jo veidas buvo rausvas lyg cherubino, šviesių, pasidabravusių plaukų aureolė grakščiu lanku supo praplikusį viršugalvį. Apskritos buvo ir akys, kaip ir akinių rėmeliai. Nepaprastai žydros, kone perregimos, ir geros akys.

Tikriausiai atrodžiau gerokai apkvaitusi, gal ir pabalusi. Milžinas pritūpė šalia manęs, suėmė už riešo.

– Vaje, vaje, virtote, tai virtote. Jei tik būčiau… man nieku gyvu nereikėjo… Ak, pulsas truputį per tankus. Hm.

Man perštėjo blauzdą. Apčiupinėjau kelnėse ties keliu praplėštą skylę – ir išsikruvinau pirštus.

– O jergutėliau, o jergutėliau. Koja, ar ne? Bene bus lūžusi? Pajudinti galite?

Aš palanksčiau pėdą. Vyriškiui akmuo nuo širdies nusirito – buvo matyti iš tolo.

– O, dėkui Aukščiausiajam. Niekada negalėčiau sau atleisti. Palūkėkite valandžiukę čia… aš tik žybt, aš tuoj… tuojau grįšiu.

Tai taręs, nukulniavo sau. Jo pėdos grakščiai žengė trūnėsiais, pranykdavo plyšiuose tarp šerpetotų lentgalių, vėl išnirdavo, paskui skubriai užtrepeno laiptais, o viršutinė kūno dalis plaukte plaukė oru, tarsi būtų atsijusi nuo sudėtingo kojų triūso apačioje.

Giliai atsikvėpiau ir laukiau jo sugrįžtant.

– Užkaičiau katilą, – pranešė pasirodęs vėl. Atsinešė visai padorią pirmosios pagalbos vaistinėlę, netgi paženklintą raudonu kryžiumi. Išsiėmė buteliuką antiseptiko ir marlės sklypelį.

– Visada sakydavau: ne šiandien, tai rytoj šitame sename lauže kas nors būtinai susižeis. Daugybę metų laikau po ranka vaistinėlę. Juk atsarga gėdos nedaro, tiesa? O jergutėliau, o jergutėliau. – Jis prispaudė graužiantį, antiseptiku sumirkytą marlės sklypą prie perrėžtos mano blauzdos ir pats krūptelėjo iš skausmo. – Dabar būsime drąsi mergaitė, ar ne?

– Nejaugi čia yra elektra? – paklausiau. Jaučiausi visai suglumusi.

– Elektra? Nagi iš kur, juk tai griuvėsiai.

Jis įsistebeilijo į mane priblokštas klausimo: bene griūdama būsiu susitenkusi galvą ir netekusi nuovokos?

– Rodos, sakėte, kad užkaitėte katilą…

– Ak štai kas! Ne! Įsitaisiau kilnojamą krosnelę. Anksčiau nešiodavausi termosą, bet… – Jis suraukė nosį. – Arbata iš termoso nelabai gardi, ar ne? Na kaip? Smarkiai graužia?

– Tik trupučiuką.

– Šaunuolė mergaitė. Vožėtės kaip reikiant. Taigi, arbata… su cukrumi ir citrina tiks? Gaila, bet teks apsieiti be pieno. Čia nėra šaldytuvo.

– Aš labai mėgstu arbatą su citrina.

– Tvarkelė. Taigi, įtaisysime jus kuo patogiausiai. Nebelyja, tad arbatą gal gerkime lauke?

Jis nužirgliojo prie senų didžiųjų paradinių dvivėrių durų, atitraukė skląstį. Sugirgždėjusios visai ne taip gailiai, kaip buvo galima tikėtis, durys plačiai atsilapojo, ir aš pamėginau pamažu stotis ant kojų.

– Nejudėkite!

Milžinas atstrapaliojo atgal prie manęs, pasilenkė ir lyg niekur nieko paėmė mane ant rankų. Pajutau, kaip kelia aukštyn, paskui nėmaž nekresčiodamas išnešė laukan. Pasodino šonu ant vienos juodųjų kačių, kuriomis prieš kokią valandą pati žavėjausi.