Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

Užsidėjau skrybėlaitę, apsimoviau pirštines, ir išėjau iš Banbury Herald redakcijos į gatvę.

Žingsniuodama žiemiškomis gatvėmis ir dairydamasi kokios kavinės, prisiminiau panelės Vinter atsiųstąjį laišką. Prisiminiau jaunuolio rudu kostiumu žodžius, prisiminiau, kaip jie aidu sūkuriavo po mano kambario pakraigės sijomis. Ir še tau: jaunuolis rudu kostiumu – tik jos vaizduotės kūrinys. Turėjau tai numatyti. Juk ji – tikra miglos pūtimo meistrė, argi ne taip? Pasakorė. Pramaniūgė. Melagė. Ir tasai mane taip sujaudinęs prašymas – atskleiskite man tiesą – buvo ištartas netgi neegzistuojančio žmogaus lūpomis.

Mane apėmė toks nusivylimas, kad negaliu net apsakyti, ir juo labiau negaliu jo paaiškinti netgi pati sau.

GRIUVĖSIAI

Banberyje sėdau į autobusą.

– Angelfildas? – paklausė vairuotojas. – Ne, Angelfildo maršrutas nesiekia. Bent jau kol kas. Kai įrengs viešbutį, štai tada padėtis tikriausiai pasikeis.

– Vadinasi, ten kažkas statoma?

– Ten riogso seni griuvėsiai, kuriuos dabar valo. Statys prašmatnų viešbutį. Tada tikriausiai paleis ir autobusą, kad personalas galėtų patogiai važinėti į darbą, bet kol kas geriausia, ką galiu pasiūlyti, tai išlipti prie „Kiškio ir skalikų“ smuklės Čeinio kelyje ir nuo ten traukti pėsčiomis. Mano galva, bus kokia mylia ar apie tiek.

Ne kažin kiek buvo to Angelfildo. Vienintelė gatvė, kurios medinė lentelė skelbė logiškai paprastą pavadinimą – tiesiog „Gatvė“. Praėjau gal dešimtį sudubliuotų kotedžų. Tai šen, tai ten žvilgsnis užkliūdavo už kokios išskirtinės detalės – milžiniško kukmedžio, vaikiškų sūpuoklių, medinio suoliuko, – bet iš esmės kiekvienas būstas su išpuoselėtu šiaudiniu stogu, baltumu švytinčiu kraigu, santūriomis mūro sienomis buvo panašus į kaimyną lyg atspindys veidrodyje.

Visų namukų langai žvelgė į laukus, tvarkingai subraižytus tvoromis, šen bei ten prismaigstytus medžių. Už dirbamų laukų buvo matyti lankoje besiganančios avys ir karvės, o dar toliau – tankus miškelis, už kurio, jei galima tikėti mano žemėlapiu, turėjo plytėti elnių parkas. Nieko panašaus į grindinį čia nebuvo, tik kažin, ar tai kam nors rūpėjo, mat nebuvo ir jokio eismo. Tiesą sakant, išvis nemačiau nė gyvos dvasios, kol galiausiai praėjau paskutinį kotedžą ir radau pastatą, kuriame buvo įsikūrę ir paštas, ir universalinė parduotuvė.

Iš parduotuvės išpuolė du vaikiukai geltonais neperšlampamais apsiaustais ir tekini pasileido keliu pirma savo motinos, kuri sustojo prie pašto dėžutės. Nedidukė, šviesaus gymio, ji gerokai vargo, stengdamasi priklijuoti pašto ženklus ir neišmesti žemėn laikraščio, kurį laikė paspaudusi po pažastimi. Vyresnysis iš dviejų vaikų, berniukas, aukštai iškėlęs ranką, sviedė saldainio popierėlį į šiukšlių dėžę, pritvirtintą prie pakelės stulpo. Paskui grįžtelėjo paimti sesers popierėlio, bet ši nedavė.

– Galiu ir pati! Galiu ir pati! – sukliegė mergaitė ir, nepaisydama brolio prieštaravimų, pasistiebusi ir iš visų jėgų ištempusi ranką, bandė pasiekti šiukšlių dėžės angą, galiausiai, taip ir nepasiekusi, mestelėjo popierėlį ton pusėn, bet įsisukęs vėjelis nunešė jį į kitą kelio pakraštį.

– Ką aš tau sakiau?

Abu vaikai lyg susitarę apsisuko ir puolė prie popierėlio, bet čia pat sustojo lyg nudiegti – pastebėjo mane. Dvi šviesių kirpčiukų užuolaidos išdriko virš dviejų porų vienodos formos akių. Dvi burnos prasižiojo iš nuostabos lyg viena. Ne, ne dvyniai, bet amžiaus skirtumas tikrai nedidelis. Aš pasilenkiau, pakėliau popierėlį ir atkišau vaikams. Mergaitė, taikydamasi jį griebti, žingtelėjo pirmyn. Bet broliukas, matyt, atsargesnis, ranka užtvėrė jai kelią ir riktelėjo:

– Mama!

Šviesiaplaukė moteris prie pašto dėžutės matė viską, kas vyko.

– Viskas gerai, Tomai. Leisk sesutei paimti popierėlį.

Mergaitė grybštelėjo man iš rankos popierėlį, nė nepažvelgusi į mane.

– Padėkokite! – pridūrė motina.

Vaikai pusbalsiu sau po nosimi burbtelėjo: „Ačiū!“ – nusigręžė ir nustraksėjo sau. Šįsyk motina pakėlė dukrelę, kad ši pasiektų šiukšlių dėžės angą, bet akių nenuleido nuo manęs, su slepiamu smalsumu nužiūrinėdama mano fotoaparatą.

Taip, Angelfildas – ne ta vieta, kur galėčiau apsimesti nematoma.

Moteris santūriai man šyptelėjo.

– Linkiu maloniai pasivaikščioti, – ištarė ir apsisukusi nužingsniavo paskui vaikus, kurie jau skuto gatve atgal, kote- džų link.

Žiūrėjau jiems pavymui.

Vaikai bėgo greta: tai vienas kiek išsiverždavo į priekį, tai kitas, bet niekad pernelyg nenutoldavo, lyg būtų surišti nematoma virve. Kartais netikėtai šoktelėdavo į šalį, sulėtindavo žingsnį ar vėl pasileisdavo visu greičiu, bet kaskart idealiai sinchroniškai, tarsi susieti telepatinio ryšio. Tarytum du šokėjai, besisukantys pagal tą pačią vidinę muziką, tarytum du lapeliai, blaškomi to paties vėjo gūsio. Tai buvo taip keista, nesuvokiama, ir drauge – taip pažįstama. Mielai būčiau dar pastoviniavusi ir pažiūrėjusi į juos, bet pabūgau, kad jie gali atsisukti ir pastebėti mane spoksant, tad prisiverčiau traukti savais keliais.

Nužingsniavau dar kelis šimtus jardų, ir priekyje išvydau valdos vartus. Šie ne tik buvo užkelti, bet ir neatplėšiamai pritvirtinti prie žemės, o sąvaros – viena prie kitos: tuo pasirūpino tirštai pinučius apraizgę vijokliai. Virš vartų, gana aukštai, skersai kelią dunksojo pilkšvo akmens arka, galais įsirėmusi į du nedidelius vienaaukščius namukus su langais. Viename lange pastebėjau boluojant kažkokį popiergalį. Būdama užkietėjusi skaitytoja, negalėjau atsispirti net šitokiam rašteliui, tad nubridau per aukštą šlapią žolę jo perskaityti. Bet nieko nepešiau. Spalvingas statybų bendrovės logotipas, tiesa, išliko, bet po juo vietoj pastraipų – tik dvi murzinai pilkšvos pailgos dėmės ir vos vos, bet nedaug, tamsesnis parašo šešėlis. Popierėlis išsaugojo rašto pėdsaką, bet teksto turinį seniai išblukino saulėkaita.

Nusiteikiau ilgam žygiui aplink valdą, kol rasiu kokį nors plyšį tvoroje, bet jau už kelių žingsnių užėjau mažus medinius vartelius, užsklęstus paprasčiausia sklende. Dar akimirka – ir įžengiau vidun.

Įvažiavimo keliukas kadaise buvo gražiai žvyruotas, bet dabar pro akmenėlius po kojomis vietomis prasimušdavo plika žemė, šen ten augo žolės kupstai. Keliukas ilgu lankstu vedė iki dengtų šventoriaus vartelių, už kurių buvo matyti nedidelė, iš lauko akmenų ir titnago sumūryta koplyčia, tada staigiai sukosi į kitą pusę ir nėrė už tankiai sužėlusių medžių ir krūmokšnių šabakštyno, užstojančio vaizdą. Šalikelės abipus keliuko buvo tirštai užžėlusios, įvairiausių krūmų šakos grūmėsi dėl erdvės, o žolynai jų papėdėje stengėsi užimti kiekvieną menkiausią plyšelį, kokį pavykdavo rasti.

Nužingsniavau koplyčios link. Karalienės Viktorijos laikais perstatyta, ji vis tiek išsaugojo pirminį viduramžišką paprastumą. Nedidukė, daili, smaile šaunanti į dangų, bet anaiptol nesistengianti pradurti jame skylės. Koplyčia stovėjo pačiame žvyrkelio įlinkyje; kol ėjau artyn, žvilgsnis nuslydo nuo dengto šventoriaus įėjimo prie reginio, pamažu atsiveriančio vienoje pusėje. Su kiekvienu žingsniu vaizdas vėrėsi vis plačiau, kol galų gale priešais mane išniro blyškaus mūro siena – Angelfildo dvaras, ir aš sustojau lyg įbesta.

Pastatas riogsojo nei šiokiu, nei tokiu kampu. Artėdamas įvažiavimo keliuku, galiausiai atsiremdavai į rūmo kampą – iš čia neįmanoma buvo susigaudyti, kurioje pusėje yra pastato fasadas. Galėjau pamanyti, kad pastatas žinojo, jog svečius dera pasitikti atsigręžus į juos, bet paskutinę akimirką ėmė ir neatsispyrė pagundai bent pamėginti nusisukti, kad galėtų žiūrėti į elnių parką ir miškus, plytinčius už sodo želdinių. Taip ir įstrigo persikreipęs: svečią sutikdavo ne malonia šypsena, o atkištu kietu petim.