Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

„Taigi, – išgirdau sakant ją, o gal pati save, – dabar likome tik mes, vienudvi.“

Dar bandžiau su ja ginčytis. „Nieko neišeis, – atsikalbinėjau, – praėjo šitiek laiko, aš buvau dar vaikas, aš viską užmiršau.“ Nors iš tikrųjų tai buvo tik tušti atsikalbinėjimai.

„Užtat aš nieko neužmiršau, – bylojo ji. – Prisimeni, tą kartą, kai...“

„Netgi aš kartais pripažįstu, kad neišvengiama yra neišvengiama. Juk iš tikrųjų prisimenu.“

Vos juntami oro virpesiai suvis nurimo. Atplėšiau akis nuo žvaigždžių atspindžio, atsigręžiau į panelę Vinter. Žalios jos akys smigo į vieną tašką, lyg tuo metu ji išties būtų regėjusi mergaitę žaliomis akimis ir variniais plaukais.

– Toji mergaitė – tai jūs pati.

– Aš? – Panelės Vinter akys lėtai nukrypo nuo vaiko šmėklos į mane. – Ne, ji – ne aš. Ji… – Panelė Vinter sudvejojo. – Ji yra ta, kas aš buvau kadaise. Tasai vaikas nebeegzistuoja, ir jau labai labai seniai. Jos gyvenimas nutrūko aną gaisro naktį, nutrūko visiškai, lyg būtų iš tikrųjų žuvusi liepsnose. Asmuo, kurį jūs štai regite priešais save, – niekas.

– Bet… jūsų knygos… visos tos istorijos…

– Kai esi niekas, tenka viską išsigalvoti. Kad užpildytum tuštumą.

Po to mudvi ilgokai sėdėjome tylėdamos. Kartkartėmis panelė Vinter lyg nejučia pasitrindavo delną.

– Ta jūsų apybraiža apie brolius Žiulį ir Edmoną Landjė… – po geros valandėlės vėl prakalbo ji.

Nenoromis atsigręžiau į ją.

– Kodėl rašinio tema pasirinkote būtent juos? Juk turėjo būti kažkokia priežastis, dėl kurios jie ypač jus sudomino? Kokia nors asmeninė trauka?

Papurčiau galvą.

– Ne. Nebuvo jokios ypatingos priežasties.

Ir vėl užslinko žvaigždžių tyla, trikdoma tik ugnies spragsėjimo.

Tikriausiai praslinko gera valanda, ne mažiau, liepsnos židinyje jau blėso, ir pagaliau ji prašneko trečią kartą.

– Margareta… – Ar tik ne pirmą kartą ji kreipiasi į mane vardu? – Rytoj tu išvažiuoji…

– Taip, o ką?

– Juk tikrai sugrįši, ar ne?

Mirgančioje, blėstančioje židinio liepsnos šviesoje sunku buvo vertinti jos veido išraišką, taip pat negalėjau žinoti, dėl ko suvirpėjo jos balsas – galbūt dėl to kalti tik nuovargis ir liga, – bet akimirką anksčiau, nei atsakiau: „Taip, žinoma, aš būtinai sugrįšiu“, – man pasirodė, kad panelė Vinter išsigandusi.

Kitą rytą Morisas nuvežė mane į stotį. Sėdau į traukinį ir nudundėjau pietų kryptimi.

METRAŠČIAI

Kur kitur geriausia pradėti tyrinėjimus, jei ne namuose, knygyne?

Mane visuomet žavėjo seni metraščiai. Kiek save prisimenu, visuomet, kai tik apnikdavo nuobodulys, apimdavo nerimas ar baimė, nejučia atsidurdavau prie tų lentynų ir imdavau sklaidyti puslapius, primargintus pavardžių, datų, pastabų. Kadaise nugyventi gyvenimai tarp tų viršelių buvo negailestingai suspausti į kelias beaistres eilutes. Tame pasaulyje vyrai buvo baronetai ir vyskupai, ir parlamento ministrai, o moterys – žmonos ir dukterys. Šiuose tomuose neaptiksi nė menkiausios užuominos apie tai, ar minimi vyrai mėgo veršienos inkstus pusryčiams, nė puse žodžio neužsiminta, ką jie mylėjo ar kokį pavidalą įgaudavo jų baimė tamsoje, kai jie nakčiai užpūsdavo žvakę. Asmeniško čia nebuvo nieko, ničnieko. Kuo tuomet mane taip jaudino tos šykščios pastabos apie kadai mirusių žmonių gyvenimus? Vien tik tuo, kad jie buvo žmonės, jie kažkada gyveno, o dabar jau buvo mirę.

Kai sklaidydavau senus metraščius, kažin kas krustelėdavo manyje. Manyje, nors mano esybei ir nepriklausė. Kai skaitinėdavau sąrašus, toji, jau anapus atsidūrusi mano dalis ūmai prabusdavo ir prisiliesdavo.

Niekada niekam neaiškinau, kodėl tie seni metraščiai man tiek daug reiškia, niekam nesu net sakiusi, kad jie išvis mane traukia. Tačiau tėvas šį potraukį pastebėjo, ir kai tik panaši knyga išnirdavo kokiame nors aukcione, nedelsdamas ją stverdavo. Tad galiausiai atsitiko taip, kad visi daugelio kart žymūs šalies numirėliai savo pomirtinio gyvenimo dienas leido ramiai rymodami antrojo aukšto lentynose. Kad būtų smagiau – kartu su manimi.

Tame antrame aukšte, susirangiusi ant plačios palangės, aš ir kibau vartyti pavardžių kupinus puslapius. Suradau panelės Vinter senelį, Džordžą Angelfildą. Nors nei baronetas, nei ministras, nei vyskupas, metraščiuose jis buvo įrašytas. Šeima buvo kilusi iš aristokratų giminės, turėjo ir titulą, bet prieš keletą kart giminė suskilo: titulas atiteko vienai atšakai, o pinigai ir nekilnojamasis turtas nukeliavo kitai. Džordžas Angelfildas buvo iš turtą paveldėjusios atšakos. Metraščių įrašai paprastai sekdavo titulą, bet šįsyk giminystės ryšys buvo dar pakankamai artimas, taigi – štai jis: Angelfildas, Džordžas, gimimo data, gyvenamoji vieta – Angelfildo dvaras, Oksfordšyras; vedęs Matildą Monjė iš Reimso, Prancūzija; vienas sūnus – Čarlzas. Ieškodama jo pėdsakų vėlesiuose metraščiuose, radau ir pataisą, įrašytą po dešimtmečio: vienas sūnus – Čarlzas, viena duktė – Izabelė. Dar kiek pasklaidžiusi puslapius aptikau ir Džordžo Angelfildo mirties liudijimą, o pašniukštinėjusi Marčų pavardės – ir Rolandą, ir įrašą apie Izabelės santuoką.

Valandėlę smaginausi mintimi, jog teko sukarti tokį kelią iki pat Jorkšyro, kad išklausyčiau panelės Vinter šeimos istoriją, kai ji visąlaik buvo čia pat, kelios pėdos žemiau mano lovos. Bet neilgai trukus susimąsčiau jau kur kas blaiviau. Ką šitas popierinis pėdsakas man įrodo? Ogi tik tiek, kad būta kadaise tokios poros, Džordžo ir Matildos, kad jie turėjo du vaikus, Čarlzą ir Izabelę. Bet – nė menkiausio kabliuko, kuris patikimai paneigtų prielaidą, kad panelė Vinter šiuos žmones galėjo susirasti lygiai taip pat, kaip ir aš – sklaidydama senas knygas. Juk šitokių metraščių aptiksi kone kiekvienoje bibliotekoje. Ir vartyti juos gali kas panorėjęs. Tad argi negalėjo būti taip, kad ji susirado kelis vardus, kelias datas, o paskui, tiesiog pramogai, įpynė juos į istoriją?

Be šių nuogąstavimų, susidūriau ir su dar vienu keblumu. Rolandas Marčas anksti mirė, o su jo mirtimi nutrūko ir visi popieriuje užfiksuoti Izabelės pėdsakai. Metraščių pasaulis – gana keistas reiškinys. Tikrajame pasaulyje atskiros giminės šakojasi tarytum medžiai, per santuoką sumaišytas kraujas perduodamas iš vienos kartos kitai, kuri jį vėlgi sumaišo ir perduoda savo palikuoniams – šitaip sukuriamas vis labiau platėjantis sąsajų tinklas. Savo ruožtu titulas pereidavo iš vieno asmens kitam, irgi vienam asmeniui, o metraščiai ir mėgsta nušviesti kaip tik šitą siaurą, linijinę progresiją. Abipus šios titulo linijos paprastai būna dar keletas jaunesniųjų brolių, sūnėnų, pusbrolių – tiek artimų giminaičių, kad ir juos aprėptų metraščio šviesos ruožas. Į jį pakliūna vyrai, galėję tapti perais ar baronetais. Ir (nors apie tai niekur neužsimenama) vis dar galį jais tapti, jeigu deramai susiklostytų visa virtinė tragedijų. Tačiau po keleto genealoginio medžio išsišakojimų, kai kurie vardai atsidurdavo už apšviestojo ruožo ribų ir išsisklaidydavo nebūtyje. Net jeigu lemtingi sutapimai vienu metu būtų pastūmėję reikalingus asmenis į laivo katastrofą, maro protrūkį ar žemės drebėjimą, šito vis tiek nebūtų užtekę, kad tie trečios eilės pusbroliai įgytų teisę vadintis reikšmingais. Metraščiai turėjo savo ribas. Tokia lemtis ištiko ir Izabelę. Ji buvo moteris, jos vaikai – mergaitės, jos vyras (ne didikas) mirė, jos tėvas (ne didikas) mirė. Tad metraščiai ją kartu su vaikais nustūmė į nežinią, ji ir jos palikuonys liko plūduriuoti neaprėpiamame paprastų žmonių vandenyne – žmonių, kurių gimimai, mirtys ir santuokos, taip pat kaip ir meilės, baimės bei mėgstami pusryčių valgiai, buvo pernelyg nereikšmingi, kad juos kas nors fiksuotų ateities kartoms.