Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

Užverčiau užrašinę, kaip visada įkišau pieštuką į vielos spiralę, kuria susegti jos lapai, ir atsistojau.

– Išvažiuoju trims dienoms, – priminiau panelei Vinter. – Grįšiu ketvirtadienį.

Tai tarusi palikau ją vieną su jos vilku.

DIKENSO KABINETAS

Baigiau perrašinėti tos dienos užrašus. Atbuko visi dvylika pieštukų, tad manęs laukė rimtas smailinimo darbas. Vieną po kito kišau juos rašomuoju galu į drožtuvą. Jeigu rankeną suki neskubriai ir ritmingai, kitąsyk pasiseka nugremžti vientisą susisukusią medžio drožlę, kuri, kabaliuodama iš drožtuvo angos, taip ir neįtrūkusi nutįsta iki pat po ja pastatytos šiukšlių dėžės. Bet tą vakarą buvau pavargusi, ir mano drožlės pleišėjo nuo savo pačių svorio.

Galvojau apie tai, ką išgirdusi. Misus ir Džonui Daigui spėjau pajusti šiltą simpatiją. Čarlis ir Izabelė sukeldavo nebent nervingą drebulį. Regis, daktaro ir jo žmonos ketinimai buvo kuo kilniausi, bet jų įsikišimas į dvynių gyvenimą, įtariau, nedavė nieko gera.

Pačios dvynės mane gerokai trikdė. Žinojau, kokia apie jas buvo kitų žmonių nuomonė. Džonas Daigas neabejojo, kad jos nemoka normaliai kalbėti, Misus manė, kad jos nesupranta, jog kiti žmonės yra gyvi, kaimiečiai buvo įsitikinę, kad mergaitėms ne visi namie. Užtat nežinojau – o sužinoti šitai man buvo baisiausiai smalsu, – kokias dvynes regėjo pati pasakotoja. Pasakodama savo istoriją, panelė Vinter buvo tarytum šviesa, nutvieskianti viską aplinkui, išskyrus save pačią. Ji buvo tarsi centrinis istorijos taškas, kurio plika akimi nematyti. Kalbėdama ji minėdavo „jas“, nelabai seniai jai kartą kitą išsprūdo „mes“, bet nė kartelio neištarė „aš“, kas mane labiausiai ir glumino.

Jeigu tiesiai jos apie tai paklausčiau, žinau, ką atsakytų: „Panele Lea, juk mudvi susitarėme.“ Kartą kitą jau bandžiau klausti apie kokią nors pasakojimo detalę, būdavo, ji netgi man atsako, bet, kai nepanorėdavo atsakyti, primindavo man mūsų pirmąjį susitikimą. „Jokių dirsčiojimų per toli į priekį. Jokių klausimų. Jokių žvilgčiojimų vogčiomis į paskutinį puslapį.“

Prisiverčiau susitaikyti su tuo, kad smalsumas grauš mane dar ilgai, bet, kaip kartais būna, jau tą patį vakarą atsitiko kai kas, kas šiek tiek prasklaidė ūkanas, gaubiančias man rūpimą temą.

Susitvarkiau rašomąjį stalą ir jau buvau bepradedanti krautis daiktus kelionei, kai išgirdau beldimą į duris. Pravėrusi jas, išvydau koridoriuje stovinčią Džuditą.

– Panelė Vinter prašė paklausti, ar nerastumėte valandėlės laiko užsukti pas ją. – Kaip kažin ką, Džudita gerokai mandagiau perfrazavo kur kas primygtiniau mestelėtą: „ Eik, atvesk man panelę Lea! “

Užbaigiau tvarkingai lankstyti palaidinę ir nulipau žemyn į biblioteką.

Panelė Vinter sėdėjo įprasta poza, židinyje ūžavo ugnis, bet visa biblioteka skendėjo tamsoje.

– Gal norėtumėte, kad uždegčiau šviesą? – paklausiau nuo slenksčio.

– Ne.

Jos atsakas pasiekė mano ausis tarsi iš tolumos; nužingsniavau praėjimu tarp lentynų balso link. Langinės buvo atvertos, veidrodžiuose atsispindėjo tamsus, žvaigždėmis nužertas dangus.

Kai prisiartinau, mirguliuojančiuose židinio liepsnos atšvaituose įžiūrėjau, kad panelė Vinter kažkur nuklydusi mintimis. Tylėdama atsisėdau į savo vietą, liūliuojama nuo židinio sklindančios šilumos, ir užsižiūrėjau į naktinio dangaus atspindį bibliotekos veidrodžiuose. Šitaip praslinko koks ketvirtis valandos: panelė Vinter sėdėjo giliai susimąsčiusi, aš laukiau.

Pagaliau ji prašneko.

– Ar jums kada teko matyti tą Dikenso portretą, kur jis pavaizduotas savo kabinete? Piešinio autorius, jei neklystu, kažkoks Busas. Man regis, kažkur po ranka turėtų mėtytis reprodukcija, tuojau paieškosiu. Šiaip ar taip, paveikslas atrodo šitaip: Dikensas, su visa kėde atsistūmęs nuo rašomojo stalo, snūduriuoja, akys užmerktos, barzda įsirėmusi į krūtinę. Apsiavęs šlepetėmis. Aplink jo galvą tarsi cigaro dūmai plūduriuoja jo knygų personažai: kai kurie grūdasi virš paskleistų ant stalo popierių, kiti atsitraukę jam už nugaros, dar kiti – nusileidę pažemėn, tarsi manydami, jog sugebės savomis kojomis vaikščioti grindimis. O kodėl ne? Juk jie nupiešti tokiomis pat aiškiomis linijomis kaip ir autorius, tad kodėl negalėtų būti tokie pat realūs kaip ir jis? Šiaip ar taip, jie kur kas realesni už lentynose išrikiuotas knygas – knygas, kurios piešinyje tik neryškiai brūkštelėtos, o kai kur ir visai nublankusios, susiliejusios su balzgana tuštuma.

Tikriausiai jums jau maga sužinoti, kodėl galvoju apie tą paveikslą. Turbūt jį taip ryškiai prisimenu dėl to, kad šitaip būtų galima pavaizduoti ir mano gyvenimą. Aš užsidariau kabinete ir užsirakinau duris, pasaulį palikusi už jų, užsisklendžiau drauge su įsivaizduojamais žmonėmis. Beveik šešiasdešimt metų nebaudžiama kaišiojau nosį į gyvenimus tų, kurie iš tikrųjų net neegzistuoja. Begėdiškai dirsčiojau į jų širdis ir į jų vonios kambario spinteles. Persisvėrusi jiems per petį, sekiau, kaip plunksna jų rankoje skrebena meilės laišką, testamentą ar išpažintį. Stebėjau, kaip mylisi įsimylėjėliai, kaip žudo žudikai, kaip vaikai žaidžia išsigalvotą tikrovę. Man atsiverdavo kalėjimų ir viešnamių durys, galeros ir karavanai nešdavo mane per jūrų ar smėlynų platumas, paklusdami mano mostui trupėjo ir nyko ištisi šimtmečiai ir žemynai. Vogčia stebėjau galingųjų niekšybes, buvau ir menkiausiųjų kilnumo apraiškų liudininkė. Pasilenkusi prisikišdavau taip arti miegančiųjų lovoje, kad jie būtų galėję veido oda pajusti mano alsavimą. Regėjau jų sapnus.

Mano kabinete knibždėte knibžda personažų, laukiančių, kol juos aprašysiu. Pramanyti asmenys nekantrauja įgyti gyvenimą, timpčioja mane už rankovės ir meldžia: „Dabar aš! Nagi! Mano eilė!“ Man tenka rinktis. O kai jau kartą pasirenku, likusieji tūno tylutėliai kokius dešimt mėnesių ar metus, kol užbaigiu pradėtą istoriją. Tada vėl pratrūksta klegesys.

Ir dažnai per tuos rašymo metus aš, būdavo, pakeliu galvą – užbaigusi skyrių ar tylią apmąstymų valandėlę po ką tik aprašytos mirties scenos, o kartais tiesiog ieškodama tinkamiausio žodžio – ir minios gilumoje išvystu veidą. Pažįstamą veidą. Blyški oda, rusvi plaukai, įdėmus žalių akių žvilgsnis. Labai gerai žinau, kas ji, bet vis tiek kaskart nustembu ją išvydusi. Kiekvieną kartą jai vis pavyksta užklupti mane iš netyčių. Dažnai ji prasižiodavo, norėdama kažką man pasakyti, bet ištisus dešimtmečius ji būdavo per toli, kad ją išgirsčiau, maža to, kai tik suvokdavau, kad ji čia, nukreipdavau žvilgsnį ir apsimesdavau jos nepastebėjusi. Nemanau, kad ji būtų patekusi tarp išrinktųjų.

Daug ką stebina mano produktyvumas. Ką gi, visa atsakomybė už tai tenka tik jai. Jeigu puldavau rašyti naujos knygos, vos praėjus penkioms minutėms, kai padėdavau paskutinį tašką ankstesniojoje, tai tik todėl, kad pakelti akis nuo rankraščio reikšdavo susidurti su jos žvilgsniu.

Slinko metai, knygynų lentynose rikiavosi vis daugiau mano knygų, tirpo personažų, sūkuriuojančių mano kabinete, minia. Su kiekviena parašyta knyga balsų gausmas vis labiau tilo, slopo bruzdesys galvoje. Mažėjo tų dėmesio reikalaujančių veidų, bet ji visada būdavo ten, kažkur tirpstančio būrelio gilumoje, su kiekviena knyga – vis arčiau. Ta žaliaakė mergaitė. Kantriai laukianti.

Atėjo ta diena, kai aš užbaigiau paskutinės knygos paskutinį rankraščio variantą. Užrašiau paskutinį sakinį, padėjau paskutinį tašką. Žinojau, kas neišvengiamai turi atsitikti. Rašiklis išslydo iš rankos, užsimerkiau.