Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

– Skeletas! Aš! Skeletas! – Jis ėmė kikenti sužavėtas, nuo tokios linksmybės suliulėjo visas jo kūnas.

– O tu, pasirodo, – milžinas.

– Tai jau taip! Milžinas.

Jis nusibraukė ištryškusias juoko ašaras ir pridūrė:

– Žinai, vaiduoklis čia vis dėlto yra. Ar bent jau žmonės taip šneka.

Žinau , vos spėjau prikąsti liežuvį, šmėkla čia tikrai yra, aš ją mačiau . Bet jis, savaime aišku, kalbėjo ne apie manąją šmėklą.

– O tu esi kada matęs vaiduoklį?

– Ne, – jis atsiduso. – Nesu matęs net jo šešėlio.

Valandėlę sėdėjome tylėdami, nugrimzdę į mintis kiekvienas apie savas šmėklas.

– Darosi žvarbu, – tarstelėjau aš.

– Kaip koja? Nebeskauda?

– Lyg ir nebe. – Nuslydau nuo katės nugaros ir pabandžiau priminti koją visu svoriu. – Iš tikrųjų, jau daug geriau.

– Nuostabu. Nuostabu.

Mūsų balsai blėstančioje, švelnėjančioje šviesoje skambėjo prislopintu murmesiu.

– O kas buvo ta ponia Lav?

– Ponia, kuri mane priglaudė. Ji davė man savo pavardę. Padovanojo ir receptų knygą. Iš tikrųjų ji davė man viską.

Linktelėjau.

Po valandėlės pasiėmiau fotoaparatą.

– Ko gero, man jau metas. Noriu suskubti padaryti keletą kadrų prie koplyčios, kol dienos šviesa visai neužgeso. Dar kartą labai ačiū už arbatą.

– Po valandžiukės ir man pačiam jau reikės bėgti. Labai malonu buvo su tavim susipažinti, Margareta. Dar atvažiuosi?

– Juk iš tikrųjų tu negyveni čia? – paklausiau abejodama.

Jis nusijuokė. Sodrus, aitrus saldumas tas jo juokas, visai kaip ir pyragas.

– O kad tave, aišku, ne. Turiu ten tokį nameliuką. – Jis mostelėjo miško pusėn. – Ateinu čia tik pavakariukais. Sakykime... na... pamąstyti, ar ką.

– Neilgai trukus dvaro pastatą ketina griauti. Tikriausiai žinai?

– Žinau. – Jis išsiblaškęs švelniai paglostė katę. – Gaila, ar ne? Ilgėsiuos to seno gremėzdo. Tiesą sakant, kai išgirdau tave čia vaikščiojant, maniau, tu – viena iš tų. Gal kokia matininkė ar ekspertė.

– Ne, aš tikrai ne iš tų. Rašau knygą apie tuos, kurie kadaise čia gyveno.

– Bene apie Angelfildų mergaites?

– Taip.

Aurelijus susimąstęs linktelėjo.

– Žinai, jos buvo dvynės. Tu tik pamanyk.

Akimirkai jo akys apsiblausė, jis tarytum nutolo.

– Ar dar kada atvažiuosi, Margareta? – vėl paklausė, kai pakėliau rankinę.

– Tikriausiai teks.

Jis kyštelėjo ranką į kišenę ir išsitraukė kortelę. Aurelijus Lavas, tradiciniai angliškos virtuvės patiekalai vestuvėms, krikštynoms, pobūviams. Dūrė pirštu į adresą ir telefono numerį.

– Kai tik atvažiuosi, būtiniausiai man paskambink. Turėsi apsilankyti pas mane namuose, tada pavaišinsiu padoria arbata.

Prieš atsisveikindamas, Aurelijus sugriebė man už rankos ir patapšnojo – švelniai, senamadiška maniera. O paskui gremėzdiška jo figūra grakščiai užkopė plačiais laiptais aukštyn, ir jis uždarė paskui save sunkias duris.

Aš neskubėdama nužingsniavau įvažiavimo keliuku koplyčios link, mintys sukosi apie tą keistą nepažįstamąjį, su kuriuo šit susidūriau, – maža, kad susidūriau, bet dar ir susidraugavau. O tai jau man visiškai nebūdinga. Žengdama pro dengtus vartelius į šventorių, pagalvojau: galbūt ir aš pati dabar savęs nepažįstu? Ar tai tiktai klaidinantis vaizduotės žaismas, ar nuo tada, kai pradėjau bendrauti su panele Vinter, aš – ir išties jau nebe visai aš?

KAPINĖS

Pernelyg užtrukau, sutemos vis labiau tirštėjo, ir apie fotografavimą nebegalėjo būti nė kalbos. Tad į kapines įžengiau apsiginklavusi tik užrašų knygute. Angelfildo bendruomenė buvo sena, bet negausi, tad ir kapų nebuvo labai daug. Suradau, kur palaidotas Džonas Daigensas, Paimtas į Viešpaties sodus , radau ir moterį, Martą Diun, Ištikimą mūsų Viešpaties tarnaitę, – jos gimimo ir mirties datos daugmaž atitiko mano įsivaizduojamus Misus gyvenimo metus. Persirašiau pavardes, datas ir įrašus į savo sąsiuvinį. Ant vieno kapo buvo pamerkta šviežių gėlių – skaisti, akį traukianti oranžinių chrizantemų puokštė; priėjau arčiau pasižiūrėti, kokį velionį kažkas šitaip šiltai prisimena. Tai buvo Džoanos Merės Lav kapas – Niekad tavęs neužmiršiu .

Kad ir kiek dairiausi, Angelfildų pavardės taip niekur ir neaptikau. Bet sutrikau neilgam. Juk dvaro šeimininkai ir negalėjo būti palaidoti paprastame kape, tiesiog koplyčios šventoriuje, ar ne? Jų kapai turėjo būti iškilnesni, su atvaizdais, su išsamia gyvenimo istorija, išraižyta granitiniame antkapyje. Juos, savaime aišku, laidojo pačioje koplyčioje.

Bažnytėlėje tvyrojo prietema. Siauri, senoviniai žalzgano stiklo langai buvo įmūryti arkiniuose storo sienos mūro rėmuose, pro juos vidun dar smelkėsi gūdžios vakaro šviesos likučiai, silpnai apšviečiantys blyškaus akmens arkas ir kolonas, nubalintus skliautus tarp juodų stogo sienojų ir lygią, nugludintą klauptų medieną. Kai akys apsiprato su prieblanda, ėmiausi apžiūrinėti koplytėlės antkapinius ir paminklinius akmenis. Čia buvo epitafijos ištisoms per šimtmečius išmirusioms Angelfildų kartoms: čiurlenančios, daugiažodės panegirikos, ilgiausi tekstai, už didelius pinigus išraižyti brangaus marmuro plokštėse. Kurią kitą dieną imsiuos iš eilės tyrinėti visų praeities kartų mirusiųjų įrašus, bet šiandien ieškojau tik keleto vardų.

Sulig Džordžo Angelfildo mirtimi šeimos polinkis daugiažodžiauti baigėsi. Čarlis ir Izabelė – tikriausiai šitai nuspręsti teko jiems – regis, pernelyg nesivargino iškloti tėvo gyvenimo ir mirties suvestinę ateities kartoms. Iš žemiškųjų sielvartų išsivadavęs, su Išganytoju dabar yra jisai , – skelbė lakoniškas įrašas antkapyje. Izabelės vaidmuo šiame pasaulyje ir jos išėjimas iš jo buvo įvardyti stulbinamai nuvalkiotomis frazėmis: Mylima motina ir sesuo, ji iškeliavo į geresnį pasaulį . Vis dėlto nusirašiau ir šiuos įrašus, tada skubomis paskaičiavau. Dievulėliau, juk ji netgi jaunesnė už mane! Ne tokia tragiškai jauna, kaip jos vyras, bet vis tiek dar toli gražu nesulaukusi tokio amžiaus, kai jau vertėtų susimąstyti apie mirtį.

Nedaug trūko, kad būčiau išvis pražioplinusi Čarlio kapą. Vieną po kito apžiūrėjusi visus koplyčios antkapius ir taip ir neradusi jo, jau buvau benuleidžianti rankas, bet pagaliau akis užkliuvo už nedidelio tamsaus akmens. Visai nedidelio ir tokio juodo, lyg būtų turėjęs likti nepastebimas ar bent jau atrodyti visai nereikšmingas. Nebuvo jokio auksinio lakšto, raidėms trūko reljefiškumo, tad įžiūrėti jų akimis negalėjau. Tik čiuopdama pirštų galiukais, kaip aklieji kad skaito Brailio raštu rašytą tekstą, po vieną žodį sudėliojau įrašą:

Čarlis Angelfildas

Jis iškeliavo į tamsią naktį.

Neberegėsime mes jo daugiau.

Ir – jokių datų.

Mane staiga persmelkė žvarba. Kažin, kas bus parinkęs antkapio įrašui šiuos žodžius? Nejaugi Vida Vinter? Ir kokie jausmai galėjo juos lydėti? Man pasirodė, kad įrašas toli gražu ne vienareikšmis, jį galėjai suprasti, kaip nori. Ar tai netekties skausmo išraiška? O gal – atsisveikinimo džiaugsmas atsikračius giminės netikėlio?

Kai išėjusi iš koplyčios žvyruotu įvažiavimo keliuku neskubėdama žingsniavau atgal prie valdos vartų, nugara jaučiau kažkieno žvilgsnį, nepaprastai lengvą, kone visai besvorį. Aurelijus jau išėjęs, tad kas gali lydėti mane žvilgsniu? Galbūt Angelfildo šmėkla? O gal išdegusios paties dvaro akys? Vis dėlto labiausiai tikėtina, kad mane stebėjo nematomas, miško šešėliuose ištirpęs elnias.