Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

SURASTI JĄ.

Nejaugi vien dėl to, kad pasiryžau jos ieškoti, Hestera tą naktį aplankė mane sapne?

Nedaili figūra, vilkinti tvarkingai dirželiu surištu chalatu. Ji stovi galerijos aikštelėje ir papūtusi lūpas linguoja galvą, žvelgdama į suodžių subjaurotas sienas, dantytas, išlaužytas grind­lentes, susivijusią gebenę, atkakliai šliaužiančią akmeniniais laiptais aukštyn. O ji stovėjo vidur šio chaoso, ir visa, kas supo ją, atrodė vaisku, nepalytėta. Žiūrint į ją atlėgdavo širdis. Aš prisiartinau: ji traukė mane lyg žvakės liepsnelė naktinę plaštakę. Bet, kai įžengiau į jos magiškąjį ratą, ničnieko neatsitiko. Aš taip ir likau tamsoje. Žvitrios Hesteros akys šmižinėjo šen ir ten, pastebėdamos viską, kol galiausiai įsmigo į figūrą, stovinčią man už nugaros. Sapno žinojimu, tai turėjo būti mano dvynė. Tačiau manimi jos žvilgsnis nuslydo, beveik nekliudydamas.

Pašokau iš miego, šoną tvilkė pažįstama, svilinanti žvarba. Mintyse tuojau peržiūrėjau sapno vaizdinius, stengdamasi suvokti, kas sukėlė šitokį siaubą. Pati Hestera nėmaž neatrodė bauginanti. Negąsdino ir kiaurai mano veidą slystantis jos žvilgsnis. Vadinasi, pabudau visa tirtėdama ne dėl to, ką sapne regėjau , o dėl to, kas jame buvau . Hestera manęs nematė, o tai turėjo reikšti, kad buvau šmėkla. O jeigu aš šmėkla, vadinasi, esu mirusi. Argi gali būti kitaip?

Atsikėliau, patraukiau į vonią nusiskalauti baimės. Veidrodžio vengiau, stengiausi verčiau žiūrėti į savo rankas vandenyje, tačiau ir šis reginys kėlė baimę. Žinojau: tuo pat metu, kai mano rankos egzistuoja čia, jos egzistuoja ir ten, kitoje pusėje, – ten, kur yra negyvos. O jas reginčios akys – mano akys – ten, kažkur kitur, irgi negyvos. O mano protas, kuriame raizgosi šitos mintys – argi ir jis nėra miręs? Tvirtai mane sugniaužusi baimė virto panišku siaubu. Kas aš iš tikrųjų? Koks gamtos dėsniams nepavaldus padaras? Kokia pasibjaurėtina gamtos užgaida galėjo dar prieš gimimą padalyti vieną asmenybę dviem kūnams, bet paskui vieną jų, vos gimusį, nužudyti? O kas esu toji aš, kuri liko? Pusiau numirėlė, dienai ištremiama į gyvųjų pasaulį, kai naktį manoji siela veržiasi prie savo dvynės į šešėliuotą anapusinio pasaulio prieangį?

Nors dar buvo anksti, užsikūriau ugnį, pasitaisiau kakavos, ir tada, užsimetusi chalatą, susisupusi į antklodę, ėmiausi rašyti laišką tėčiui. Kaip klostosi reikalai knygyne, kaip laikosi motina, kaip laikosi jis pats? Ir dar, kažin, ką reikėtų daryti, norint surasti kokį nors asmenį? Ar privatūs sekliai egzistuoja iš tiesų, ar tiktai knygose? Išklojau jam tas menkas nuotrupas, kurias žinojau apie Hesterą. Ar galima pradėti paiešką, remiantis tik tokiais apgailėtinais informacijos trupiniais, už kurių, regis, dorai nė neužsikabinsi? Ar privatus seklys imtųsi tokio darbo, apie kokį kalbu? O jeigu ne – kažin, kas galėtų imtis?

Perskaičiau, ką parašiusi. Visai protingas, žvitrus laiškas, neišduodantis mano baimės. Už lango vos pastebimai brėško. Drebulys atslūgo. Netrukus ateis ir Džudita su pusryčiais.

ŠNIPAS KUKMEDYJE

Nebuvo tokios užduoties, su kuria naujoji guvernantė nesusidorotų, sykį rimtai sumąsčiusi ką nors nuveikti.

Ar bent jau iš pradžių taip atrodė.

Tačiau netrukus ėmė rastis keblumų. Pirmoji kliautis buvo ginčas su Misus. Hestera, iškuopusi ir išplovusi kambarius, juos užrakino, tad gerokai suirzo, radusi vėl atrakintus. Iškart pasišaukė Misus.

– Kam, – paklausė, – laikyti kambarius atrakintus, jei jie nenaudojami? Juk matote, kas atsitinka: mergaitės slampinėja kur įsigeidusios ir kaipmat prišniaukščia ten, kur dar ką tik viskas buvo sutvarkyta. Šitaip tik užsiverčiate nereikalingo darbo: tiek sau, tiek man.

Atrodė, kad Misus net neketina prieštarauti, ir Hestera paliko ją visai patenkinta. Bet po savaitės vėl aptiko atlapas duris, kurios turėjo būti užrakintos, tad dar sykį, jau rūsčiai suraukusi antakius, pasikvietė Misus. Šįkart jau nesitenkino miglotais pažadais – buvo tvirtai pasiryžusi prisikapstyti iki reikalo esmės.

– Tai dėl oro, – paaiškino Misus. – Kai oras namuose nejuda, įsismelkia baisi drėgmė.

Hestera glaustai išdėstė jai paskaitą apie oro cirkuliaciją bei drėgmę ir šįsyk net neabejojo, kad reikalas sutvarkytas.

Bet po savaitės pastebėjo, kad durys ir vėl atrakintos. Šį kartą Hestera nebesivargino šnekėtis su Misus. Užtat susimąstė. Matyt, įprotis atrakinti duris slėpė kažką daugiau, nei galėjai įžiūrėti plika akimi. Tad Hestera sugalvojo nenuleisti akių nuo Misus ir tiesiog stebėti, kokios priežastys verčia ją nuolat atrakinti duris.

Antroji kliautis buvo susijusi su Džonu Daigu. Ji neliko nepastebėjusi, kaip įtariai žvalgosi į ją sodininkas, bet dėl to pernelyg nesuko sau galvos. Juk ji – atvykėlė, dar visai neseniai šiuose namuose, ir tai jos pačios užduotis – akivaizdžiai parodyti, kad jos ketinimai patys geriausi ir jokių rūpesčių ji nesukels. Žinojo anksčiau ar vėliau sugebėsianti jį palenkti savo pusėn. Ir vis dėlto, nors ilgainiui jis, regis, ėmė priprasti prie jos buvimo namuose, jo įtarumas tirpo netikėtai lėtai. O paskui vieną dieną tasai įtarumas plykstelėjo kažkokiu visai kitu pavidalu. Hestera užkalbino Džoną dėl gana nereikšmingos smulkmenos. Mūsų sode ji neva pastebėjusi – bent pati taip sakė – kažkokį kaimo vaiką, kuris tuo metu turėjęs būti mokykloje.

– Kas tasai vaikas? – parūpo jai. – Kas jo tėvai?

– Nei aš žinau, nei man rūpi, – atrėžė Džonas taip šiurkščiai, kad ji kone loštelėjo.

– Aš ir nesakau, kad jums turėtų rūpėti, – ramiai atsakė ji. – Bet vaikui dabar reikia būti mokykloje. Neabejoju, kad pats man pritarsite. Tiesiog pasakykite, kas jis, ir aš pasišnekėsiu apie tai su jo tėvais ir mokytoja.

Džonas Daigas tik gūžtelėjo pečiais ir buvo jau besliūkinąs sau, bet Hestera – ne iš tų moterų, kurių šitaip paprastai atsikratysi. Vienu šuoliu ji apsisuko apie Džoną, išdygo jam prieš nosį ir pakartojo klausimą. O kodėl ne? Klausimas buvo visai pagrįstas, paklausė ji irgi visai mandagiai. Tad kokios priežastys galėtų sukliudyti tam žmogui atsakyti?

Ir vis dėlto jis neatsakė.

– Vaikai iš kaimo čionai neateina, – ištarė tik tiek.

– Šitas buvo atėjęs, – laikėsi savo ji.

– Jie bijosi ir net nesiartina.

– Nesąmonės. Ir ko jiems čia bijoti? Tasai vaikas buvo su plačiakrašte skrybėle ir patrumpintomis suaugusio žmogaus kelnėmis. Labai krintantis į akis. Jūs tikrai turite žinoti, kieno jis.

– Nemačiau jokio vaiko, – nepasidavė ir Džonas Daigas, norėdamas jau baigti pokalbį ir eiti sau.

Ko jau ko, bet atkaklumo stoka Hestera tikrai nesiskundė.

– Bet jūs tikrai turėjote jį matyti...

– Žmogaus protas, panele, turi būti ne šiaip sunarstytas, kad žmogus matytų dalykus, kurių nėra. O aš – sveiko proto žmogus. Kai nėra ko matyti, nieko ir nematau. Jumis dėtas, panele, irgi daryčiau taip pat. Geros jums dienos.

Tai taręs jis pagaliau nuėjo, ir Hestera šįsyk jau nebebandė užtverti jam kelio. Liko stovėti suglumusi, linguodama galvą ir niekaip neįstengdama suprasti, kokia vapsva tam žmogui įgėlė. Kaip kažin ką, tas Angelfildas – tikra mįslių karalystė. Tačiau proto mankšta Hesterai labiausiai ir patiko. Tad ji netruks prisikapstyti iki pačios esmės.

Hestera buvo apdovanota iš tiesų guviu protu bei įžvalga. Tačiau šie neabejotini jos talentai negalėjo kaip reikiant atsiskleisti dėl vienos paprastos aplinkybės: ji nežinojo ir negalėjo žinoti, su kuo jai iš tikrųjų teko susidurti. Štai, tarkime, kad ir jos įprotis neilgam palikti dvynes vienas, kol pati tvarkydavo kitus savo reikalus. Iš pradžių Hestera stebėjo mergaites labai įdėmiai, fiksavo jų nuotaikas, bandė įvertinti nuovargį, alkį artėjant pietų metui, energijos pliūpsnių ir poilsio kaitos dėsningumus. Kai šitokių stebėjimų rezultatai leido teigti, kad tam tikru metu dvynės linkusios maždaug valandą tingiai slampinėti namuose, tai valandai ji ramia širdimi palikdavo jas be priežiūros. Vieną iš tokių progų ji sumąstė panaudoti labai konkrečiu tikslu. Buvo atvykęs daktaras, ir Hestera norėjo su juo apie kai ką pasikalbėti. Pasikalbėti be liudininkų.