Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

– Ponia Proktor, vaikinuko senelė – tikras stebuklas, – pranešiau jai. – Prašau, padėkokite savo vyrui, kad ją pasiūlė mūsų pagloboti.

Visą tą laiką įtariau, kad Proktorų vaikiščias nenuleidžia nuo manęs akių, bet pristverti nusikaltimo vietoje taip nė karto ir nepavyko.

Džono laidotuvės irgi buvo ne tas laikas ir ne ta vieta, kur galėčiau išsiverkti. Iš tikrųjų – net pats netinkamiausias metas iš visų įmanomų. Juk aš – panelė Angelfild, o kas buvo jis? Tik paprasčiausias sodininkas.

Kai apeigos baigėsi, kol vikaras geraširdiškai, bet visiškai beprasmiškai bandė šnekinti Emeliną – galbūt ji norėtų kiek dažniau apsilankyti bažnyčioje? Dievo meilė esanti palaima visiems Jo kūriniams – aš klausiausi pono Lomakso ir daktaro Modslio pokalbio: juodu šnekėjosi man už nugaros, kaip patys manė – pakankamai tyliai, kad nieko nenugirsčiau.

– Sumani mergaitė, – dėstė advokatas gydytojui. – Tik nemanau, kad gerai suvokia, kokioje keblioje padėtyje atsidūrusi; ar jums žinoma, kad niekas nė nenutuokia, kur pradingo dėdė? Vis dėlto, kai suvoks, neabejoju, ji kaip nors susidoros. Ėmiausi šiokių tokių veiksmų, pamėginsiu sutvarkyti piniginius reikalus. Pirmų pirmiausia ji susirūpino ne kuo kitu, o būtinybe apmokėti laidotuvių išlaidas. Dar ir kilni širdis, ne tik išmintinga galva ant pečių.

– Taip, – vos ne vos išspaudė gydytojas.

– Kažkodėl visą laiką maniau – tiktai, supraskite, pats nežinau, kas įpiršo man tokią nuostatą, – kad tos dvi mergaitės... na, kad joms galvelėse ne viskas gerai. Bet dabar, kai susipažinau su jomis, neliko jokių abejonių: negalia palytėjo tik vieną iš jų. Tai laimė. Žinoma, jūs – jų gydytojas, tad šitai, reikia manyti, seniai žinojote.

Daktaras kažką sumurmėjo taip neaiškiai, kad net neiš­girdau.

– Ką jūs sakote? – paklausė advokatas. – Minėjote miglą?

Uždavęs dar vieną klausimą, advokatas taip ir nesulaukė atsakymo.

– Vis dėlto kuri iš jų yra kuri? Kai abi lankėsi pas mane, man nepavyko išsiaiškinti. Kuo vardu toji, blaivaus proto?

Aš trupučiuką pasisukau – tik tiek, kad galėčiau matyti juos akies kraštu. Daktaras žiūrėjo į mane su ta pačia išraiška, kuri nenyko iš jo veido per visas apeigas. Kurgi išnyko tas beviltiškai apdujęs vaikas, kurį jis ištisus mėnesius laikė uždaręs savo namuose? Kur ta mergaitė, nesugebėjusi pakelti šaukšto prie lūpų, neišspaudusi išvis nė žodelio, ką jau kalbėti apie nurodymus dėl laidotuvių ar apgalvotus klausimus advokatui. Puikiausiai supratau jo suglumimo priežastį.

Jo akys šmižinėjo nuo manęs prie Emelinos, nuo Emelinos prie manęs.

– Manau, tai Adelina.

Mačiau, kaip juda jo lūpos, tardamos vardą, ir nusišypojau: mano akivaizdoje visų jo medicinos teorijų bei eksperimentų duženos pabiro jam po kojomis.

Sugavusi jo žvilgsnį, kilstelėjau ranką, pamojau – jiems abiem. Mandagus padėkos mostas už tai, kad jiedu atėjo į laidotuves žmogaus, kurio iš esmės nepažinojo, apie kurį išvis žinojo tik tiek, kad jis tarnauja man. Šitaip mano judesį išsiaiškino advokatas. Daktaras galėjo jį suprasti ir visiškai kitaip.

* * *

Gerokai vėliau. Praslinko jau daugel valandų.

Laidotuvės baigėsi, ir pagaliau aš galėjau pravirkti.

Tik štai – negalėjau. Mano ašaros, šitaip ilgai tramdytos, taip ilgai nepralietos, suakmenėjo.

Dabar jau jos nebepasilies per amžius.

SUAKMENĖJUSIOS AŠAROS

– Atleiskite... – prasižiojo Džudita ir nutilo. Kietai suspaudė lūpas, o paskui pratrūko, nervingai mostaguodama rankomis, kas jai visiškai nebuvo būdinga:

– Gydytojas jau išvažiavęs pas kitą ligonį – čionai atvyks ne anksčiau kaip po valandos. Būkit gera...

Susijuosiau chalatą diržu ir nusekiau paskui ją; Džudita protekine skubinosi per keletą žingsnių pirma manęs. Mudvi užkopėme keliais laipteliais, paskui – vėl nulipome žemyn, sukiojomės koridoriais ir koridoriukais, galiausiai vėl atsidūrėme pirmame aukšte, bet tokioje namo dalyje, kurios iki šiol dar nebuvau mačiusi. Patekome į kambarių virtinę – ar tik nebus čia panelės Vinter asmeniniai apartamentai, dingtelėjo man. Sustojome prie uždarytų durų, Džudita baimingai dirstelėjo į mane. Jos nerimo priežastis man paaiškėjo iš karto. Mat už durų sklido duslūs, kažkokie nežmogiški garsai: skausmingas maurojimas, protarpiais pertraukiamas švogždžiančių, trūksmingų gaikčiojimų, prireikus įtraukti oro. Džudita atidarė paskutiniąsias duris, ir mudvi įžengėme vidun.

Aš netekau žado. Nenuostabu, kad garsas čia skambėjo taip aidžiai! Kambarėlis buvo tarytum iš visai kito namo: jokių visur kitur be saiko prigrūstų minkštų baldų bei apmušalų, jokių prašmatnių užuolaidų, jokių garsą sugeriančių kilimų bei gobelenų. Tiesiog mažytis, nuogas kambarėlis. Sienos tinkuotos, niekuo nepridengtos, grindys – plikų lentų. Medinė knygų spinta kampe, joje – šūsnių šūsnys pageltusio popieriaus, kitame kampe – siaura lova, užklota niekuo neypatingu baltu užtiesalu. Abipus lango kadarojo atitrauktos kartūninės užuolaidos – apnuogintas langas leido nakčiai srūti vidun. Prie lango stovėjo nedidelis mokyklinis suolas, o užsikniaubusi ant jo, nugara į mane, kiūtojo panelė Vinter. Nebeliko akinančių oranžinių tonų, pradingo prašmatnus purpuras. Panelė Vinter vilkėjo baltus marškinius ilgomis rankovėmis. Ji graudžiai verkė.

Šiurkštus, ausį rėžiantis brūžavimas, oro pliūpsniai, džeržginantys balso stygas. Šaižūs, trūksmingi atodūsiai, pereinantys į bauginančias gyvuliškas aimanas. Pečiai vilnijo, tai pakildami, tai vėl susmukdami, visas kūnas tirtėjo; elektrinis srautas plūdo trapiu jos kaklu iki galvos, keliavo rankomis iki plaštakų, kurios trūkčiojo, dunksėdamos į stalviršį. Džudita nuskubėjo pakišti pagalvėlės panelei Vinter po smilkiniu; ši, visiškai užvaldyta ją užgriuvusio sielvarto, regis, net nesuvokė, kad mes esame kambaryje.

– Dar niekad nesu mačiusi jos šitokios, – sušnibždėjo Džudita, prispaudusi pirštus prie lūpų. Ir su kylančia panika balse pridūrė: – Aš nežinau, ką daryti!

Panelės Vinter burna žiopčiojo, lūpos tampėsi, kraupiai, bauginamai perkreiptos nepakeliamos, pernelyg didelės, kad įstengtum apžioti, kančios.

– Nieko, nieko, – tarstelėjau Džuditai. Man šis sielvartas buvo pažįstamas. Prisitraukiau kėdę ir atsisėdau šalia panelės Vinter.

– Cit, cit, aš žinau. – Apglėbiau viena ranka jos pečius, antrąja sugniaužiau abi jos plaštakas. Apgaubusi visą jos kūną savuoju, prikišau ausį prie jos galvos ir kalbėjau toliau, lyg ausdama užkeikimą. – Nieko, nieko. Praeis. Cit, vaike. Tu ne viena. – Sūpavau ją ramindama ir guosdama, nė akimirkai nesiliaudama su iškvepiamu oru kuždėti stebuklingų žodžių. Tai buvo ne mano pačios žodžiai – tėvo. Žodžiai, kurie turėjo suveikti – žinojau, kad padės, juk visada padėdavo man. – Cit, – kuždėjau be paliovos. – Aš žinau. Praeis.

Konvulsijos vis dar neslopo, kūkčiojimai vis dar buvo tokie pat skausmingi, bet nebe taip negailestingai draskė kūną. Dabar jau tarp dviejų raudojimo protrūkių jai pakakdavo laiko nuryti galugerklyje spurdančiam oro gurkšniui.

– Tu ne viena. Aš su tavimi.

Galiausiai ji nurimo. Jos kiaušo linkis spaudėsi į mano skruostą. Plaukų sruogelės kuteno man lūpas. Ties savo šonkauliais jutau jos alsavimo plazdėjimą, silpnus jos plaučių krūpčiojimus. Jos rankos mano saujoje buvo labai šaltos.

– Na štai. Štai, gerai.

Kelias minutes sėdėjome tylėdamos. Apkamšiau šaliu jos pečius, tryniau ir gniaužiau rankas, kad bent kiek apšiltų. Jos veidas atrodė lyg nusiaubtas. Akių vokai tokie užtinę, kad ji vargu ar ką išvis galėjo matyti, lūpos perdžiūvusios, suskilinėjusios. Smilkinį, kuriuo konvulsijų tampoma dunksėjo į stalviršį, ženklino vis labiau ryškėjanti kraujosruva.