Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

Kol Hestera gyveno mūsų namuose, Džonas dėl to visąlaik raukėsi. Pradžiugo, kai ji išsinešdino. Ir vis dėlto štai faktas, kurio niekaip nepaneigsi: jei Hestera būtų buvusi čia, Džonas nebūtų lipęs ant stogo. Jei Hestera būtų buvusi čia, niekas nebūtų prikišęs nagų prie apsauginio sankabo. Jei Hestera būtų buvusi čia, toji diena būtų išaušusi lygiai tokia pat, kaip ir bet kuri kita, ir Džonas, kaip ir bet kurią kitą dieną, būtų įnikęs į savo darbus sode. Ir popietinis erkerio lango šešėlis, tįsdamas per kiemo žvyrą, nebūtų šliaužęs nuvirtusių kopėčių palaipomis, ir Džonas nebūtų tysojęs paslikas ant žemės, pamažu stingdamas nuo jos žvarbos. Toji diena būtų atslinkusi ir praslinkusi kaip ir bet kuri kita, o vakarui atėjus Džonas būtų kritęs į lovą ir kietai užmigęs, ir nė sapne nesusapnavęs kryčio į tuštumą.

Jei tik čia būtų buvusi Hestera.

Staiga pajutau, kad tiesiog neištversiu tos užuolaidos įplėšos apspurusiais kraštais.

* * *

Vaikinukas ir toliau ateidinėdavo kasdien. Sukasdavo žemę, išravėdavo piktžoles, sodindavo ir mulčiuodavo. Maniau, jis vis dar dirba vien tik vildamasis atgauti pinigus, kuriuos likau jam skolinga. Bet kai advokatas atkišo šiek tiek grynųjų – „Kad išsiverstumėte, kol grįš dėdė“, – ir aš atsiskaičiau su vaikinu, jis vis tiek ateidavo. Stebėdavau jį pro viršutinio aukšto langus. Ne kartą pastebėjau jį dirsčiojantį mano pusėn ir kaskart atšokdavau į šalį, bet sykį nesuskubau – jis mane pamatė ir pamojavo. Aš jam tuo pačiu neatsakiau.

Kiekvieną rytą jis atnešdavo daržovių prie virtuvės durų, kartais – dar ir nudirtą triušį ar nupeštą vištą, o pavakariais ateidavo pasiimti atliekų kompostui. Vis padelsdavo tarpduryje, be to, kai jam sumokėjau, jo burnoje dažniausiai stirksodavo rūkstanti cigaretė.

Džono cigarečių atsargas aš jau buvau išbaigusi, tad gerokai nervinausi, kad vaikinukas rūkyti gali, o aš – ne. Tiesa, neprasitariau apie tai nė žodeliu, bet vieną dieną, petim atsirėmęs į durų staktą, jis užklupo mane nužiūrinėjančią cigarečių pakelį jo marškinių kišenėlėje.

– Mainau cigaretę į puodelį arbatos, – pasiūlė.

Jis įžengė į virtuvę – tai buvo pirmas kartas, kai jis išvis įkėlė koją į namus po Džono mirties, – klestelėjo ant Džono kėdės, atsirėmė alkūnėmis į stalą. Aš atsisėdau kampe – ten, kur paprastai sėdėdavo Misus. Gėrėme arbatą tylėdami, o iškvepiami cigarečių dūmai tingiais debesėliais bei sruogomis rangėsi aukštyn, į aprūkusią palubę. Kai paskutinį kartą užsitraukę sumaigėme nuorūkas į lėkšteles, jis taip ir neprasižiojęs pakilo, išėjo laukan ir vėl kibo į darbą. Tačiau kitą dieną, kai, atėjęs su daržovėmis, pabeldė, nieko nelaukdamas įėjo vidun, atsisėdo ant Džono kėdės ir mestelėjo man cigaretę dargi anksčiau, nei spėjau užkaisti virdulį.

Mudu niekada nesikalbėdavome. Bet išsiugdėme tam tikrus įpročius.

Emelina, kuri iki pietų nė neišsirisdavo iš lovos, pavakare kitąsyk įsitaisydavo lauke ir stebėdavo dirbantį vaikiną. Aš ją dėl to išbariau.

– Juk tu – dvaro savininkų duktė. O jis – tik sodininkas. Dėl Dievo meilės, Emelina!

Bet jai pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo. Ji šypsodavosi savo tingia šypsena kiekvienam, kartą užkliudžiusiam jos vaizduotę. Stebėjau juos labai atidžiai: man neišėjo iš galvos Misus žodžiai apie Izabelę, apie tai, kaip vyrai, vos į ją pažvelgę, tuojau įsigeisdavo ją paliesti. Vis dėlto nepastebėjau jokių ženklų, kad vaikinukas gvieštųsi paliesti Emeliną, nors kalbėdavo su ja maloniai, jam patikdavo ją prajuokinti. Tačiau visai nusiraminti irgi negalėjau.

Kartais pro viršutinio aukšto langą matydavau, ką juodu veikia drauge. Vieną saulėtą dieną išvydau Emeliną, patogiai išsidrėbusią žolėje, atsirėmusią į žemę alkūne, delnu parėmusią galvą. Jos juosmens išlinkis, pereinantis į klubus, badyte badė akis. Vaikinas atsigręžė atsakyti į kažkokią jos ištartą frazę, o Emelina, kol jis žiūrėjo į ją, apsivertė aukštielninka, pakėlė ranką, nužėrė nuo kaktos įkyrią plaukų sruogą. Tai buvo ilgesingas, juslingas judesys, leidęs man aiškiai suprasti, kad, jei vaikinukas ją vis dėlto paliestų, Emelina nėmaž neprieštarautų.

Bet užbaigęs sakinį vaikinas lyg niekur nieko nusigręžė nuo jos, tarytum ničnieko nepastebėjęs, ir vėl kibo į darbą.

Kitą rytą mudu, kaip visuomet, rūkėme virtuvėje. Bet šįsyk aš sutrikdžiau tokią mums įprastą tylą.

– Nemėgink liesti Emelinos, – perspėjau jį.

Jis, regis, nustebo.

– Aš ir neliečiu Emelinos.

– Gerai. Tai ir toliau neliesk.

Maniau, tuo viskas ir baigsis. Mudu dar kartą užsitraukėme, aš jau buvau vėl benugrimztanti į tylą, bet vaikinas, išpūtęs dūmą, pridūrė dar kai ką:

– Aš ir nenoriu liesti Emelinos.

Aš išgirdau. Išgirdau, ką jis pasakė. Ta keista, vos juntama gaidelė jo balse. Aš išgirdau, ką jis norėjo pasakyti .

Giliai užtraukiau dūmą, nė nepažvelgiau į jį. Lėtai išpūčiau. Vis dar nežiūrėjau į jį.

– O ji geresnė už tave, – tarė jis.

Nebuvau sutraukusi nė pusės cigaretės, bet sumaigiau nuorūką. Nudrožiau prie virtuvės durų, plačiai jas atlapojau.

Jis stabtelėjo tarpdury, priešais mane. Aš stypsojau pastirusi, įsistebeilijusi tiesiai pirmyn, į jo marškinių sagą.

Vaikinas nurijo seilę, Adomo obuolys šoktelėjo ir vėl nusileido. Balsas virto vos girdimu murmesiu:

– Būk gerutė, Adelina.

Aš plykstelėjau lyg įgelta, pakėliau galvą, ketindama perverti jį akimis lyg durklais. Bet nesuspėjau: mane sutrikdė netikėtas švelnumas jo veide. Vieną akimirką jaučiausi... visai suglumusi.

Jis tuojau tuo pasinaudojo. Kilstelėjo ranką. Jau buvo betiesiąs ją paglostyti man skruosto.

Bet aš buvau mitresnė. Ir kumščiu nubloškiau jo ranką šalin.

Neužtvojau jam skaudžiai. Iš tiesų jam neturėjo skaudėti. Bet jis atrodė toks sumišęs. Nusivylęs.

Paskui jis pradingo.

Virtuvė liko tuščia. Nebebuvo Misus. Nebebuvo ir Džono. O dabar nebebuvo ir vaikinuko.

„Aš tau padėsiu“, – žadėjo jis. Bet tokio pažado net neįmanoma ištesėti. Kaip vaikinukas būtų galėjęs man padėti? Kaip kas nors būtų galėjęs man padėti?

* * *

Visas užklotas buvo apibiręs oranžiniais plaukais. Aš mindžiojau juos, sruogos kibo man prie padų. Nukarpiau visus kadai dažytus galus, o reti kuokštai, vis dar styrantys ant panelės Vinter viršugalvio, buvo visiškai balti.

Nusiaučiau jai nuo pečių rankšluostį, nupūčiau kelias ant sprando prilipusias plaukų nuokarpas.

– Paduokite veidrodį, – paliepė panelė Vinter.

Padariau, ko prašyta. Dabar, trumpai nurėžtais plaukais, panelė Vinter priminė pražilusį vaiką.

Ji įsistebeilijo į savo atvaizdą. Niekuo nepridengtos, niaurios jos akys smigo į jos pačios akis. Panelė Vinter ilgai žiūrėjo į save. Paskui padėjo veidrodį ant stalo stiklu žemyn.

– Kaip tik šitaip aš ir norėjau. Dėkoju, Margareta.

Palikau ją vieną, o grįžusi į savo kambarį susimąsčiau apie vaikiną. Galvojau apie jį ir Adeliną, galvojau apie jį ir Emeliną. Netikėtai atklydo mintis ir apie Aurelijų, rastinuką, dar visai kūdikį paliktą ant slenksčio, aprengtą senoviškais drabužėliais, paguldytą krepšyje drauge su šaukštu iš Angelfildo ir „Džeinės Eir“ puslapiu. Ilgai mąsčiau apie visa tai, svarsčiau ir šiaip, ir anaip, bet, kad ir kiek stengiausi, taip ir neišlukštenau jokios įtikinamos išvados.

Vis dėlto, klajodamos nesuvokiamais smegenų vingiais, vieną dalyką mano mintys sugebėjo atkapstyti. Prisiminiau, ką man pasakė Aurelijus, kai pastarąjį kartą lankiausi Angelfilde: „Kad taip galėčiau surasti ką nors, kas tiesiog atskleistų man tiesą. “ Iš atminties aidu atsišaukė ir kitas balsas: „Atskleiskite man tiesą.“ Tasai vaikinas rudu kostiumu... Dabar jau aišku, kodėl Banbury Herald neišliko nė ženklo to interviu, kurio jaunas jų žurnalistas važiavo į Jorkšyrą. Tasai vaikinas buvo visai ne žurnalistas. Tai buvo Aurelijus, ne kas kitas.