Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

Maža tos laimės gimtadienio proga. Nuo pat tos dienos, kai gimiau, gimtadieniai visada buvo persmelkti sielvarto. Kartėlis it dulkių sluoksnis nusėdo ant visko, kas buvo namuose. Padengė kiekvieną daiktą, kiekvieną mūsų namų gyventoją, mes įtraukdavome jį su kiekvienu įkvėpimu. Kiekvienas iš mūsų trijų gūžėmės savo atskirame liūdesio luobe, apsisiautę sielvartu lyg įkapėmis.

Jeigu nebūčiau taip sustirusi, veikiausiai neįstengčiau narstyti šitų prisiminimų.

Kodėl ji nesugebėjo manęs mylėti? Kodėl mano gyvenimas jai reiškė mažiau nei mano sesers mirtis? Ar ji dėl to kaltino mane? Jei taip, galbūt netgi neklydo. Aš išgyvenau tik todėl, kad sesuo mirė. Ir kiekvienas žvilgsnis į mane primindavo apie ją.

Ar jai būtų lengviau, jeigu mes būtume mirusios abi?

Visai apdujusi kėblinau pirmyn. Apkvaitusi, nesusivokdama, perkeldavau pirmyn vieną koją, paskui – kitą, vieną – kitą. Man nėmaž nerūpėjo, kur šitaip traukiu. Nei dairiausi, nei ką mačiau, dūlinau koja už kojos, ir tiek.

Kol pagaliau į kažką įsirėžiau.

– Margareta! Margareta!

Buvau pernelyg sustirusi, kad išsigąsčiau, pernelyg sustirusi, kad kokia nors veido išraiška sureaguočiau į išnirusią tiesiog priešais mane milžiniškų apimčių figūrą, lyg palapine apsisiautusią žalios, neperšlampamos medžiagos klostėmis. Palapinė suliulėjo, išniro dvi rankos, nusileido man ant pečių ir gerai krestelėjo.

– Margareta!

Tai buvo Aurelijus.

– Nagi, tik pažvelk į save! Pamėlynijusi nuo šalčio! Eikš čionai, su manim, greičiau.

Jis pastvėrė mane už rankos ir nusivedė. Klupinėdama vilkausi paskui jį, kol galiausiai pasiekėme kelią ir šalikelėje pastatytą automobilį. Aurelijus įgrūdo mane vidun. Pokštelėjo užtrenkiamos durelės, suriaumojo variklis, ir staigi šilumos banga apsėmė mano čiurnas ir kelius. Aurelijus ištraukė termosą, atsuko dangtelį ir pripylė pilną puoduką oranžinės arbatos.

– Gerk!

Gurkštelėjau. Arbata buvo karšta ir saldi.

– Valgyk!

Suleidau dantis į jo paduotą sumuštinį.

Nors sėdėjau prišildytame automobilyje, gėriau garuojančią arbatą ir kramsnojau sumuštinius su vištiena, šaltis surakino mane tik dar smarkiau. Kalenau dantimis, mane visą krėtė drebulys – niekaip neįstengiau jo pažaboti.

– Viešpatie mielaširdingas! – pusbalsiu šūkčiojo Aurelijus, brukdamas man vieną mažytį gardų sumuštinį po kito. – O jergutėliau!

Vis dėlto nuo maisto trupučiuką atitokau.

– Ką tu čia veiki, Aurelijau?

– Atvažiavau, nes norėjau kai ką tau padovanoti, – atsakė jis, persisvėręs pagraibė automobilio gale ir per tarpą tarp dviejų sėdynių ištraukė torto dėžutę.

Šią padėjęs man ant kelių, visas tviskėdamas, nukėlė dangtį.

Dėžutėje ir buvo tortas. Naminis tortas. O ant viršaus blizgančiomis glaisto raidėmis išraityti trys žodžiai: Su gimtadieniu, Margareta .

Kitu atveju būčiau apsipylusi ašaromis. Dabar jos, matyt, buvo užšalusios. Užtat šalčio ir torto derinys sėkmingai atrišo man liežuvį. Iš pačių mano esybės gelmių ėmė nirti žodžiai, be jokios tvarkos, panašiai kaip per atlydį paviršiun pradeda lįsti visokie daiktai, per žiemą pragulėję po sniego apklotu. Naktinė dainelė, akys sode, seserys, kūdikis, šaukštas.

– Ir dar, ji netgi žino, kur yra namelis, – vapaliojau aš, kol Aurelijus popieriniais rankšluosčiais sausino man plaukus. – Ponios Lav troba... ir tavo. Ji žiūrėjo pro langą, jai pasirodė, kad ponia Lav – tarytum geroji pasakos senelė... Negi nesupranti, ką tai reiškia?

Aurelijus palingavo galvą.

– Bet ji man sakė...

– Ji tau pamelavo, Aurelijau! Kai nuvažiavai pas ją su savo rudu kostiumu, tąsyk ji tau primelavo. Pati prisipažino.

– Kad mane plynios! – sušuko Aurelijus. – Iš kur galėjai sužinoti apie mano rudąjį kostiumą? Juk supranti, turėjau apsimesti žurnalistu... – Ne iš karto, bet pagaliau mano žodžiai prasismelkė iki jo sąmonės. – Sakai, šaukštas? Toks pat kaip mano? Ir ji žinojo trobą?

– Ji – tavo teta, Aurelijau. O Emelina – tavo motina.

Aurelijus liovėsi šluostęs man plaukus ir užsižiūrėjo pro automobilio langą namo pusėn.

– Mano motina... – sumurmėjo. – Tenai.

Aš linktelėjau.

Vėl stojo tyla. Paskui Aurelijus atsigręžė į mane.

– Nuvesk mane pas ją, Margareta.

Šie jo žodžiai mane tartum pažadino.

– Štai kas, Aurelijau. Ji ne visai sveika.

– Ji serga? Tuomet tu privalai nuvesti mane pas ją! Tuč- tuojau!

– Sakyti, kad ji serga, būtų ne visai tiesa. – Kaip jam paaiškinti? – Ji nukentėjo per gaisrą, Aurelijau. Sužalotas buvo ne tik jos veidas. Taip pat ir protas.

Jis valandėlę gromuliavo žinią, paskui pasiuntė šią dar vieną informacijos nuotrupą į visų netekčių bei sielvartų saugyklą. Kai vėl prašneko, jo balsas skambėjo niauriai, bet tvirtai – Aurelijus buvo apsisprendęs:

– Vesk mane pas ją.

Bene vis labiau prastėjanti savijauta pastūmėjo mane atsakyti taip ir ne kitaip? O gal kaltinti reikėjo tik šią – mano gimimo – dieną? Šitie veiksniai galėjo būti reikšmingi, bet visų svarbiausia buvo Aurelijaus veido išraiška, kai jis laukė atsakymo. Regis, turėjau šimtą ir dar vieną labai svarią priežastį atmesti jo prašymui, tačiau bet kokie galimi argumentai, atsitrenkę į jo reikmės stiprumą, byrėjo į druzgus.

Ir aš atsakiau: gerai.

VĖL KARTU

Išmirkusi vonioje aš kiek atitirpau, bet skausmas kažkur po akimis nėmaž neatlėgo. Supratau, kad šią popietę apie darbą nėra ko nė galvoti, tad šmurkštelėjau į lovą, užsitraukiau ant savęs papildomą apklotą, gerai apsikamšiau iki pat ausų. Nepaliaujamai krėtė vidinis drebulys. Vos spėjau pasinerti į neramų pusiaumiegį, apniko keistos vizijos. Regėjau Hesterą ir savo tėtį, ir dvynes, ir savo motiną, bet šiuose regėjimuose kiekvienas žmogus buvo kažkas visai kitas, tik užsimaskavęs, mane glumino net mano pačios veidas, kuris vis raibuliavo ir keitėsi: kartais tai būdavau aš, kartais – ne. O paskui sapne išniro šviesus Aurelijaus atvaizdas, ir Aurelijus buvo jis pats, visąlaik – ne kas kitas, o jis, tiktai jis – jis šypsojosi, ir jo šypsena išgujo šmėklas. Viršum manęs susiskliaudė tamsa tarsi vanduo, aš nugrimzdau į miego gelmes.

Pabudau plyštančia galva, maudė rankas ir kojas, net nugarą, suko visus sąnarius. Mane prislėgė nuovargis, kokio negalėjo užleisti nei įtampa, nei miego stoka, mintys šliaužė lėtos, drumzlinos. Tamsa dar labiau sutirštėjo. Bene būsiu pramiegojusi sutartą susitikimą su Aurelijumi? Mintis kirbėjo gana įkyriai, bet tarsi iš tolo, praslinko kelios ilgos minutės, kol galiausiai prisiverčiau pasižiūrėti į laikrodį. Regis, kol miegojau, manyje prasikalė kažkoks neaiškus jausmas – nerimas? Ilgesys? Jaudulys? – kuris įskėlė gana konkretų lūkestį. Praeitis grįžta! Mano sesuo yra kažkur visai netoliese. Dėl to negali būti jokių abejonių. Aš jos nemačiau, negalėjau ir užuosti, tačiau vidinė ausis, nepaliaujamai nustatyta tik jos vienos banga, užfiksavo vibracijas ir užtvindė mane niauriu, migdančiu džiugesiu.

Bet tai visai nereiškia, kad dabar turėčiau apvilti Aurelijų. Sesuo susiras mane, kad ir kur būčiau. Argi mes – ne dvynės? Įsitikinau, kad turiu dar gerą pusvalandį, kol reikės eiti prie sodo vartelių pasitikti Aurelijaus. Šiaip ne taip išsiritau iš lovos; jaučiausi pernelyg nuvargusi, pernelyg sustirusi, kad prieš rengdamasi nusivilkčiau pižamą, tad užsitempiau storą sijoną ir megztinį ant viršaus. Apsitūlojusi šiltais drabužiais lyg vaikas, aprengtas nakčiai žiūrėti fejerverkų, nulipau laiptais žemyn, į virtuvę. Džudita buvo palikusi man šaltos užkandos, bet valgyti visiškai nenorėjau ir palikau maistą nepaliestą. Kokias dešimt minučių sėdėjau prie virtuvės stalo, nedrįsdama pasiduoti pagundai užmerkti akis, mat tuomet nebeįstengčiau pasipriešinti ir stinguliui, lenkiančiam mano galvą prie kieto stalviršio.