Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

Likus penkioms minutėms iki sutarto laiko, pravėriau virtuvės duris ir išsprūdau į sodą.

Nė menkiausio žiburio namuose, nė žvaigždelės danguje. Klupinėjau aklinoje tamsoje; tik pajutusi minkštą dirvą po kojomis ar į rūbus kimbančias šakas arba lapus, susivokdavau išklydusi iš tako. Tarsi iš niekur išnirusi šaka brūkštelėjo per veidą, užsimerkiau, saugodama akis. Galvą krėtė kažkokia skausminga, bet ir euforiją kelianti vibracija. Viską puikiausiai supratau. Tai jos daina. Mano sesuo artėja prie manęs.

Pasiekiau sutartą susitikimo vietą. Tamsa suliulėjo. Tai buvo jis. Nevikriai grabaliojanti mano ranka kepštelėjo jam, ją tuojau pat suspaudė gniaužtai.

– Gerai jautiesi?

Klausimą aš išgirdau, bet tartum iš tolo.

– Karščiuoji?

Žodis skambėjo visai įprastai, bet, kad ir keista, nieko nereiškė.

Mielai būčiau papasakojusi jam apie džiaugsmingas vibracijas, pasakiusi, kad atkeliauja mano sesuo, kad ji bet kurią minutę jau gali būti čia. Tvirtai žinojau, kad taip ir yra: apie tai bylojo karštis, kuriuo tvoskė sesers žymė ant mano šono. Tačiau balzgana jos melodija skyrė mane nuo mano pačios žodžių, kaustė liežuvį.

Aurelijus paleido mano ranką ir nusimovė pirštinę, pajutau ant kaktos jo delną, keistai vėsų nakties kaitroje.

– Tau reikia į lovą, ir tuojau pat, – pratarė jis.

Timptelėjau Aurelijų už rankovės, visai silpnai, bet pakako ir to. Jis nusekė paskui mane per sodą, tykiai ir nekliuvinėdamas, lyg kokia statula su ratukais.

Visai neprisimenu, kad rankoje būčiau laikiusi Džuditos raktus, bet, reikia manyti, tikrai juos paėmiau. Reikia manyti, mudu su Aurelijumi vingiavome ilgais koridoriais iki pat Emelinos būsto, bet šitai irgi išsitrynė man iš atminties. Duris – prisimenu, dar ir kaip, tik kažkodėl mano sąmonės piešiamame regėjime jos, vos mums priėjus, lėtai prasivėrė pačios, kas, savaime aišku, visiškai neįmanoma. Tikriausiai ne kas kitas, o pati jas ir atrakinau, bet ši tikrovės detalė galaižin kur išgaravo, o atmintis atkakliai bruka savaime atsiveriančių durų vaizdinį.

Iš viso to, kas aną vakarą įvyko Emelinos kambariuose, man liko tik prisiminimų pabiros. Ištisos laiko atkarpos susitraukė į smulkias nuoplaišas, o kai kurios detalės įstrigo giliai, regis, prisimenu įvykius, greita seka pasikartojančius daugybę kartų. Veidai, jų išraiškos išplaukia tiesiog priešais, bauginamai dideli, o paskui Emelina ir Aurelijus virsta miniatiūrinėmis, vos įžiūrimomis tolyje marionetėmis. Ir aš pati – apkvaitusi, mieguista, sužvarbusi, maža to, apsėsta vienintelio rūpesčio, neleidžiančio sutelkti dėmesio į nieką kita: sesers artėjimo.

Pasitelkusi logiką ir sveiką protą, pamėginau į rišlią ir nuoseklią seką sudėlioti visus be tvarkos sąmonėje užkliuvusius išsklidus, fragmentiškus vaizdinius, kuriuos įsiminiau lyg sapno įvykių nuotrupas.

Mudu su Aurelijumi įtykinome į Emelinos kambarius. Storas, minkštas kilimas sugėrė mūsų žingsnių aidą. Įžengėme pro vienas duris, paskui – pro kitas, kol galiausiai pasiekėme kambarį su durimis, atvertomis į sodą. Tarpduryje, nugara į mus, stovėjo žilaplaukė žmogysta. Ir niūniavo. Lia lia lia lia lia. Ta pati melodijos atplaiša, be pradžios ir be pabaigos, persekiojusi mane nuo pat pirmųjų dienų šiuose namuose. Ji prasigraužė man į smegenis, kur tuojau pat ėmė varžytis su laiba mano sesers vibracija. Aurelijus trypčiojo greta manęs laukdamas, kada prašneksiu, kaip nors pranešiu Emelinai, kad kambaryje esame mes. Bet aš nevaliojau ir žodžio ištarti. Visata susitraukė, prisipildė nepakeliamo ūkavimo, aidinčio mano galvoje, laikas ištįso į vieną begalinę sekundę, aš stovėjau žado netekusi. Abiem delnais užsispaudžiau ausis, beviltiškai mėgindama kaip nors užslopinti pjaunančią kakofoniją. Išvydęs mano judesį, Aurelijus nebeiškentė:

– Margareta!

Išgirdusi už nugaros nepažįstamą balsą, Emelina atsigręžia.

Netikėtumas įžiebia baimę žaliose jos akyse. Belūpė burna susimeta į kreivą O, tačiau niūniavimas nesiliauja, tiktai laibėja, persimaino, virsta spigia aimana, lyg peilio ašmenimis rėžiančia man galvą.

Priblokštas Aurelijus grįžteli nuo manęs į Emeliną ir nustėrsta išvydęs suniokotą veidą moters, kuri yra jo motina. Garsas, plūstantis iš jos burnos, čekšėdamas raižo orą lyg žirklės.

Valandėlei aš lieku akla ir kurčia. Kai vėl praskaidrėja akyse, regiu Emeliną: ji sukniubusi ant grindų, šaižus rypavimas virtęs gailiu gokčiojimu. Aurelijus suklupęs greta jos. Emelinos rankos plakasi, braižo jį – nesuprantu, ar ji stengiasi jį sugriebti, ar, priešingai, atstumti. Bet jis paima ją už rankos ir nebepaleidžia.

Ranka laiko ranką. Vienas kraujas.

Jis – sielvarto monolitas.

O mano galvą vis dar plėšo ryškus, baltas garsas.

Mano sesuo... Mano sesuo...

Pasaulis atsitraukia, aš lieku vienui viena triukšmo kankynėje.

Žinau, kas dėjosi toliau, nors to visai nebeprisimenu. Išgirdęs žingsnius koridoriuje, Aurelijus švelniai nuleidžia Emeliną ant grindų. Tada – šūktelėjimas: Džudita susivokia nebeturinti raktų. Per tą valandėlę, kurią ji sugaišta ieškodama atsarginių raktų – veikiausiai Moriso, – Aurelijus išpuola pro duris į sodą ir pradingsta. Pagaliau į kambarį įsiveržia Džudita, įsistebeilija į sukniubusią ant grindų Emeliną, tada išgąstingai rikteli, žengia mano pusėn.

Bet aš jau nieko apie tai nebežinau. Nes šviesa, kuri yra mano sesuo, apglėbia mane, apsiaučia ir išvaduoja nuo sąmonės pančių.

Pagaliau.

NĖRA ŽMOGAUS BE ISTORIJOS

Nerimas, aštrus lyg žalias panelės Vinter akių žvilgsnis, perveria mane ir tuojau pažadina. Kieno vardą aš be paliovos kartojau per miegus? Kas mane nurengė ir paguldė į lovą? Ką jie turėjo pamanyti apie mano kūną ženklinančią žymę? O kas nutiko Aurelijui? O Emelina? Ką aš padariau Emelinai? Kaip tik perkreiptas jos veidas labiau nei visa kita ir graužia mano sąžinę, palengva bundančią iš gilaus miego.

Kai galiausiai pabundu, nežinau nei kokia dabar diena, nei koks paros metas. Šalia yra Džudita; ji pastebi, kad sukrutėjau, prikiša stiklinę man prie lūpų. Aš geriu.

Bet nespėju nieko pratarti – mane vėl įsiurbia miego bedugnė.

Kai pabudau antrą kartą, išvydau prie lovos sėdinčią panelę Vinter su knyga rankose. Jos krėslas, kaip ir visuomet, buvo apkrautas aksominėmis pagalvėlėmis, bet dabar, tarsi apnuogintu veidu, su stirksančiais nubalusių plaukų kuokštais, panelė Vinter priminė padykusį vaiką, kuris vien dėl juoko užsiropštė į karalienės krėslą.

Išgirdusi, kad sujudėjau, ji pakėlė galvą nuo knygos.

– Buvo atvykęs daktaras Kliftonas. Jūs labai smarkiai karščiavote.

Aš nutylėjau.

– Nė nežinojome apie jūsų gimimo dieną, – kalbėjo ji toliau. – Atviruko taip ir nesuradome. Mes čia nepratę švęsti gimtadienių. Vis dėlto priskynėme sode puokštelę raudonžiedžių žalčialunkių.

Išvydau vazoje pamerktas tamsrudes šakutes, be menkiausio lapelio, užtat apsipylusias dailiais sodriai raudonais žiedais. Jie skleidė stiprų saldų kvapą, nuo kurio svaigo galva.

– Iš kur sužinojote apie mano gimimo dieną?

– Iš jūsų. Pati pasisakėte, per miegus. Kada jūs papasakosite man savo istoriją, Margareta?

– Aš? Kad nėra ką pasakoti, mano gyvenime nebuvo jokios ypatingos istorijos, – atsakiau.

– Na jau. Nėra žmogaus be istorijos.

– Iš tikrųjų negaliu papasakoti jokios istorijos.

Papurčiau galvą. Kažkur sąmonės gelmėse vis dar atsikartojo aidai tų žodžių, kuriuos galėjau vapalioti miegodama.