Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

– Jeigu jūs ne per daug pavargusi, gal norėtumėte šįvakar aplankyti Emeliną?

SESERYS

Atėjus metui, patraukiau į Emelinos kambarius. Tai pirmas kartas, kai ėjau ten ne kaip įsibrovėlė, o kaip laukiama viešnia, o pirmas dalykas, į kurį atkreipiau dėmesį, net nespėjusi įžengti į miegamąjį, buvo neįtikėtinai tiršta tyla. Stabtelėjau ant slenksčio – manęs dar niekas nespėjo pastebėti – ir tik dabar suvokiau, kad tyla iš tiesų prisotinta seserų kuždesio. Neįtikėtinai tylaus, kone ant girdimumo ribos – tik vos vos kvėpsnio suvirpintos balso stygos, tiktai beveik nejuntami oro raibuliai. Minkštutėliai sprogstamieji priebalsiai, subyrantis anksčiau, nei spėji suvokti juos kaip garsą, prislopinti žvarbieji, kuriuos galėjai palaikyti savo pačios kraujo šniokštimu gyslose. Kaskart, kai jau man pasirodydavo, kad jos nutilo, kuždesys, daug­maž tokio garsumo kaip man į plaukus tupiančios naktinės plaštakės sparnelių šiugždėjimas, liestelėdavo mano ausį, paskui vėl nuplastėdavo.

Atsikrenkščiau.

– Margareta. – Panelė Vinter, sėdinti vežimėlyje greta sesers, mostelėjo į kėdę kitapus lovos. – Kaip malonu.

Pasižiūrėjau į Emelinos veidą pagalvės fone. Raudoni lopai ir balti dryžiai buvo tas pats nudegimo raudonis, tie patys balti randai, kuriuos jau buvau mačiusi, ji nebuvo praradusi ir mėgstančiam skaniai pavalgyti būdingo putlumo, žilų plaukų raizginys irgi liko nepasikeitęs. Žvilgsnis vangiai klaidžiojo lubomis, mano pasirodymui ji, regis, liko visiškai abejinga. Tad kas gi kitaip? Mat iš tikrųjų ji buvo kitokia. Joje įvyko kažin kokia permaina, kažkoks pokytis, už kurio akis kliuvo iš karto – ir vis dėlto jis buvo toks nežymus, kad net negalėčiau jo apibrėžti. Ji tikrai nebuvo smarkiai nusilpusi. Vieną ranką ištiesusi virš apkloto, ji tvirtai gniaužė panelės Vinter pirštus.

– Kaip laikotės, Emelina? – nervingai tarstelėjau aš.

– Ne kažin kaip, – atsakė panelė Vinter.

Ši per pastarąsias dienas irgi buvo pasikeitusi. Tačiau jos atveju liga veikė lyg distiliacijos procesas: kuo labiau nyko kūnas, tuo labiau ryškėjo asmenybė. Kaskart, kai ją išvysdavau, ji pasirodydavo sumenkusi: vis laibesnė, vis gležnesnė, tarytum išvis perregima, – bet kuo labiau ji silpo, tuo aiškiau atsiskleidė plieninė jos šerdis.

Ir vis dėlto tai buvo nepaprastai laiba ir gležna ranka, kurią Emelina gniaužė masyviame kumštyje.

– Gal norėtumėte, kad paskaityčiau? – pasisiūliau.

– Būtinai.

Perskaičiau vieną skyrių. Paskui panelė Vinter sušnibždėjo:

– Ji užmigo.

Emelinos akys buvo užmerktos, alsavo ji giliai ir lygiai. Gniaužtai atsipalaidavo, panelės Vinter ranka išslydo – dabar ji masažavo nuspaustus pirštus. Ant jų jau pradėjo ryškėti mėlynės.

Pastebėjusi, kur žiūriu, ji paslėpė plaštakas po šaliu.

– Apgailestauju, kad susitrukdė darbas, – tarė. – Kartą man jau teko jus iš čia iškrapštyti, kai Emelina buvo susirgusi. Štai ir dabar praleidžiu pernelyg daug laiko su ja, tad visa kita turės palaukti. Vis dėlto ilgai tai nebetruks. Be to, šiaip ar taip, artėja Kalėdos. Juk norėsite išvažiuoti ir šventes praleisti su savo artimaisiais. O kai grįšite po atostogų, tuomet ir pažiūrėsime, kaip viskas klostysis. Tikiuosi... – jos balsas sekundės dalelytei nutrūko, – tada vėl galėsime dirbti.

Iškart net nesusigaudžiau, ką ji turi omeny. Žodžiai nuskambėjo kažkaip dviprasmiškai, bet tikrąją jų reikšmę išdavė intonacija. Mano žvilgsnis nejučia slystelėjo prie miegančios Emelinos veido.

– Ar norite pasakyti?..

Panelė Vinter atsiduso.

– Pažiūrėti ji atrodo dar labai stipri, bet tegul toks įspūdis jūsų neapgauna. Ji serga jau labai seniai. Daugelį metų maniau, kad tai man skirta išlydėti ją anapus, o pačiai likti gyventi. Bet paskui užklupo liga, tad ir suabejojau. Dabar, regis, mudvi varžomės, kuri greičiau įveiks finišo tiesiąją.

Tad štai ko mes laukiame. Štai koks tas įvykis, kuris būtinai turi nutikti, kad istorija galėtų pasibaigti.

Staiga man gerklė perdžiūvo, širdis krūptelėjo lyg išgąsdinto vaiko.

Miršta. Emelina miršta.

– Ar dėl to kalta aš?

– Jūs? Kaip jūs dėl to galite būti kalta? – Panelė Vinter palingavo galvą. – Anas vakaras su Emelinos būkle ničniekaip nesusijęs. – Ji ir vėl dėbtelėjo į mane tuo jau pažįstamu aštriu žvilgsniu, perpratusi daugiau, nei aš norėjau atskleisti. – Kodėl jus tai šitaip liūdina, Margareta? Juk mano sesuo jums visiškai svetima, jūs jos net dorai nepažįstate. Vien tik iš užuojautos man jūs irgi negalėjote šitaip susikrimsti, ar ne? Tad pasakykite, Margareta: kas yra?

Ji klydo, bent jau iš dalies. Užjaust aš ją užjaučiau, dar ir kaip. Nes, kaip man atrodė, žinojau, ką panelei Vinter tenka išgyventi. Neilgai trukus ji prisijungs prie manęs, šitaip papildydama amputuotųjų gretas. Netektį patyrusiai dvynei lieka tik pusė sielos. Riba, skirianti gyvenimą nuo mirties, – siaura ir tamsi, o netektį patyrusi dvynė priversta gyventi arčiau jos nei dauguma žmonių. Nors panelė Vinter dažnai būdavo prieštaringa ir ūmi, aš nejučia prisirišau prie jos. O ypač man patiko ta mergaitė, kuri ji kadaise buvo – kuri pastarosiomis dienomis vis dažniau ir dažniau išnirdavo paviršiun. Trumpai nurėžtais plaukais, tarsi apnuogintu, be jokio makiažo veidu, gležnomis rankomis, kurių nebesvėrė sunkūs brangakmeniai, ji sulig kiek­viena diena atrodė vis vaikiškesnė. Mano akimis, kaip tik ta mergaitė dabar štai praranda seserį – kaip tik šitai ir sieja panelės Vinter sielvartą su mano širdgėla. Jos dramos atomazga įvyks čia, šituose namuose, netolimoje ateityje – ir tai lygiai ta pati drama, kuri paveikė manąjį gyvenimą, nors ji klostėsi dar tomis dienomis, kurių nesiekia mano atmintis.

Stebėjau Emelinos veidą pagalvės fone. Ji nesulaikomai artėjo prie tos pačios takoskyros, kuri nuo sesers skyrė mane. Neilgai trukus ji persikels anapus: mums, likusiems šiapus, ji bus negrįžtamai prarasta, atsidurs ten, kažkur kitur, kur kol kas bus naujokė. Staiga mane surietė absurdiškas, bet nenumaldomas geismas sukuždėti jai į ausį žinelę, skirtą seseriai, tarytum patikėti kelis žodžius išvykstančiajai, kuri netrukus mano seserį pamatys ir galės juos perduoti. Tik ką jai pasakyti?

Pajutau smalsų panelės Vinter žvilgsnį, liečiantį mano veidą. Ir užgniaužiau knietulį iškrėsti kvailystę.

– Kiek jai dar liko? – paklausiau.

– Kelios dienos. Galbūt savaitė. Laukti jau nebeilgai.

* * *

Tądien ilgai vakarojau su panele Vinter. Rytojaus dieną ir vėl sėdėjau greta Emelinos lovos. Mes budėjome, kartais balsu skaitydavau, kartais ilgam nugrimzdavome į tylą; budynes sutrikdydavo tiktai užsukęs daktaras Kliftonas. Atrodė, kad aptikti mirštančiosios kambaryje ir mane jam buvo savaime suprantama, mane jis irgi apdovanojo tokia pat niauria šypsena kaip ir panelę Vinter, pusbalsiu bylodamas apie gęstančios Emelinos būklę. Būdavo, pasėdi kokią valandą su mumis tame anapusinio pasaulio prieangyje, pasiklauso mano skaitymo. Knygas imdavau iš bet kurios lentynos, atskleisdavau bet kurį puslapį, pradėdavau skaityti nuo bet kurios vietos, bet kur ir pabaigdavau, kitąsyk – net ir vidury sakinio. Šitaip nuo „Vėtrų kalno“ persimetėme prie „Emos“, ši užleido vietą „Justaso deimantams“, šie savo ruožtu – „Sunkiems laikams“, kuriuos nejučia pakeitė „Moteris baltais drabužiais“. Nuotrupos. Tai nė nebuvo svarbu. Menas – jo išbaigtumas ir užbaigtumas, jo formos tobulumas neturėjo galios paguosti. Užtat žodžių virtinės buvo gelbėjimosi lynas. Net ir nutilę, jie palikdavo ore tvyrantį savo skambesio ritmą, antrinantį lėtai alsuojančios Emelinos įkvėpimams ir iškvėpimams.