Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

Kaip įmanydama skubiau grįžau į virtuvę. Ponia Diun ruošėsi gaminti vakarienę, bet aš nėmaž netroškau valgyti patiekalų, išvirtų tokiuose priskretusiuose puoduose, kokius jau teko čia matyti. Tad pasiraitojau rankoves ir kibau į stirtą indų (prieš tai dar išgremžusi kokį dešimtmetį nešveistą kriauklę), o paskui akylai stebėjau, kaip gaminimas valgis. Reikia pripažinti, ponia Diun stengėsi iš paskutiniųjų.

Mergaitės valgyti neatėjo. Pašaukiau jas, bet tik vieną kartą. Ponia Diun buvo linkusi, kaip pratusi, šaukti ir šaukti, ir įtikinėti, bet aš perspėjau ją, kad laikausi savų metodų, o ji privalanti mane paremti.

Vakarienės atėjo daktaras. Namų šeimininkas, ko, kaip jau supratau, ir reikėjo tikėtis, nė akių neparodė. Maniau, kad daktaras dėl to užsigaus, bet jam, regis, tai pasirodė visiškai normalu. Tad mudu vakarieniavome dviese, o ponia Diun kaip išmanydama patarnavo prie stalo, bet be mano pagalbos jai nepavyko apsieiti.

Daktaras – išsilavinęs, kultūringas žmogus. Jis nuoširdžiai trokšta išvysti gerėjančią dvynių būklę – jo dėka aš ir sulaukiau pasiūlymo dirbti Angelfilde. Jis smulkiai išaiškino, su kokiais sunkumais man veikiausiai teksią čia susidurti, o aš stengiausi klausytis kuo mandagiausiai. Bet kuri guvernantė, praleidusi šiuose namuose kelias valandas, kaip jau praleidau aš, būtų susidariusi visiškai aiškų vaizdą, kokia užduotis jos čia laukia, tačiau daktaras – vyras, tad nesugeba suvokti, kaip vargina ilgi ir detalūs aiškinimai tų dalykų, kuriuos jau esi perpratęs. Aš nenustygau vietoje, kartą kitą atsakiau jam gal kiek aštriau, nei derėjo, bet tai jam visiškai prasprūdo pro akis; baiminuosi, kad, nepaisant energijos bei analitinių sugebėjimų, pastabumo jam gerokai trūksta. Tiesa, visai nenoriu nepelnytai kritikuoti jo už tai, kad, nesvarbu, ką sutikęs, jis bet kurį žmogų iš anksto linkęs laikyti menkesniu už save. Mat jis – vyriškis tikrai išmintingas, maža to – vietinės reikšmės įžymybė. Regis, savo valia įgudo elgtis tykiai ir kukliai, bet šią jo kaukę aš permatau kiaurai, nes lygiai tokią pat maskuotę pasirinkau ir pati. Vis dėlto tam, kad galėčiau kaip reikiant atlikti užduotį, kurios ėmiausi, man prireiks jo paramos, taigi turiu trūks plyš padaryti jį savo sąjungininku, nepaisant visų trūkumų.

Iš apačios sklinda nelabai linksmi garsai. Reikia manyti, mergaitės jau aptiko spyną ant maisto sandėliuko durų. Žinoma, užpyko ir nusiminė, bet kaip kitaip įjunkinti jas valgyti kasdien tuo pačiu metu? O jeigu neįpratinsiu jų tvarkingai maitintis, apie kokią išvis tvarką galima kalbėti?

Rytoj nuo pat labo ryto kibsiu kuopti šito kambario. Šį vakarą drėgnu skudurėliu nušluosčiau dulkes, gundžiausi išplauti ir grindis, bet paskui tariau sau: ne. Grindis, šiaip ar taip, tektų šveisti iš naujo rytoj, kai nugremšiu purvus nuo sienų, be to, reikia nukabinti ir užuolaidas – tos visai sustirusios nuo nešvarumų. Taigi šiąnakt dar miegosiu purvyne, bet jau rytoj miegosiu švara spindinčiame kambaryje. Kaip sykis bus gera pradžia. Mat ketinu šiuose namuose atkurti tvarką bei drausmę, o tam, kad pasiekčiau užsibrėžtą tikslą, pirmų pirmiausia turiu pasirūpinti švariu kambariu, kuriame galėčiau pagalvoti. Neįmanoma blaiviai mąstyti ir siekti pažangos, jei tavęs nesupa higieniška ir valyva aplinka.

Dvynės jau verkšlena koridoriuje. Pats metas eiti susipažinti su globotinėmis.

* * *

Plūkdamasi po namus esu taip užsiėmusi, kad pastaruoju metu neištaikau nė valandėlės prisėsti prie dienoraščio, bet privalau surasti tam laiko, nes užrašai – pats patikimiausias būdas fiksuoti savo metodus ir juos plėtoti.

Su Emelina darome neblogą pažangą; bendravimas su ja daug­maž atitinka įprastą modelį, jos elgsena ne ką tesiskiria nuo kitų sunkių vaikų, su kuriais man teko susidurti. Mano manymu, jos proto sutrikimas – ne toks rimtas, kaip buvo pranešta, tikiuosi, mano įtaka padės jai ilgainiui tapti visai miela mergaite. Emelina – meilus, be to, sveikas ir stiprus vaikas, ji jau išmoko vertinti higienos privalumus, valgo su apetitu, be to, ją galima priversti paklusti – meilikavimu ar pažadėjus smulkių dovanėlių. Neilgai trukus ji supras, kad gerumas atsiperka, tai yra padeda pelnyti kitų pagarbą, o jau tada galėsiu nepersistengti ją papirkinėdama. Protinga ji niekada nebus, kita vertus, aš žinau savo metodų ribas. Kad ir kokios būtų mano galios, ugdyti galiu tik tai, kas jau yra ir už ko įmanoma užsikabinti.

Darbu su Emelina lieku visai patenkinta.

Štai jos sesuo – kur kas keblesnis atvejis. Smurtauti linkusių vaikų jau esu mačiusi ir anksčiau, tad Adelinos destruktyvumas pribloškia mane mažiau, nei ji mano. Vis dėlto nevalia neatkreipti dėmesio į vieną dalyką: kitais man žinomais atvejais vaikų destruktyvumas paprastai būna šalutinis įniršio efektas, bet ne svarbiausias jo tikslas. Kiek teko stebėti kitus globotinius, bet koks nuožmus veiksmas paprastai būna motyvuotas pykčio pertekliaus, o išliedami tą pyktį vaikai nejučia sužeidžia žmones ar nuniokoja daiktus. Tačiau Adelinos atvejui šitoks modelis netinka. Kai kuriuos nutikimus mačiau savo akimis, apie kitus man pasakojo, ir panašu, kad destruktyvumas yra vienintelis Adelinos motyvuojantis veiksnys, savo ruožtu įniršį jai reikia savyje įskelti ar sukaupti, kad generuotų pakankamai energijos naikinti. Mat ji – visai menkas, kone paliegęs padarėlis, minta vien trupiniais. Ponia Diun papasakojo man apie tą atsitikimą sode, kai Adelina, kaip manoma, nuniokojo karpytus kukmedžius. Jeigu tai tikrai tiesa, tuomet išties apmaudu. Sodo būta nepaprastai gražaus, tai matyti. Adelinos siautėjimo padarinius dar buvo įmanoma ištaisyti, tačiau Džonas prarado bet kokį ūpą ten darbuotis, ir ne tik karpyti medžius, bet išvis triūsti sode, kuris akivaizdžiai kenčia neprižiūrimas. Aš pasistengsiu rasti laiko ir būdą atgaivinti sodininko išdidumą. Tuomet nepalyginamai pagerėtų ir pačių namų išvaizda, ir juose tvyranti nuotaika, jei tik pavyktų grąžinti Džonui darbo džiaugsmą, jei sodas vėl taptų toks, koks buvęs.

Beje, jei jau užsiminiau apie Džoną ir sodą – kad tik nepamirščiau: būtinai reikia pasikalbėti su juo apie berniuką. Šiandien popiet žingsniuodama po klasei skirtą patalpą, atsidūriau prie pat lango. Pratrūko lietus, ir aš panūdau uždaryti langą – nenorėjau įsileisti vidun dar daugiau drėgmės, mat palangė kambario pusėje jau dabar gerokai patrešusi. Jeigu nebūčiau buvusi taip arti lango, iš tiesų – nosimi kone prisispaudusi prie stiklo, veikiausiai nė nebūčiau jo pastebėjusi. Bet – pastebėjau: nedidukas berniukėlis, susigūžęs gėlių lysvėje, tupi ir ravi. Vaikas mūvėjo vyriškas kelnes, nukirptas ties čiurnomis, prilaikomas petnešomis. Plačiakraštės skrybėlės šešėlis dengė jo veidą, negalėjau aiškiai jo įžiūrėti, tad ir nuspėti amžiaus, bet atrodė, kad berniukas – gal kokių vienuolikos ar dvylikos. Žinau: kaimo vietovėse įprasta įtraukti vaikus į sodininkystės darbus, nors, mano manymu, dar dažniau jie siunčiami triūsti į laukus. Taip pat pripažįstu, kad vaikas tik išlošia anksti susipažindamas su žemės ūkio darbais, ir vis dėlto man visiškai nepatinka, kai mokyklinio amžiaus berniukas kapstosi sode tokiu metu, kai turėtų sėdėti pamokose. Reikės šnektelėti apie tai su Džonu – jis privalo suprasti, kad per pamokas vaikas turi sėdėti mokykloje.

Taigi, metas grįžti prie pagrindinės temos. Pasvarstykime apie nirtų, pagiežingą Adelinos elgesį su seserimi. Galbūt Adelina, tai sužinojusi, gerokai nustebtų, bet aš tokių dalykų jau ir anksčiau prisižiūrėjusi iki valiai. Pavydas bei įniršis, kuriais vieni kitiems kunkuliuoja broliai ir seserys – gana įprastas reiškinys, tarp dvynių konkurencinė kova būna netgi dar nuožmesnė. Laikui bėgant pasieksiu, kad šitokie agresijos protrūkiai sušvelnėtų, bet kol kas būtina nenuleisti nuo mergaičių akių, kitaip Adelina gali ir rimtai sužaloti seserį. Tokio budrumo būtinybė trukdo siekti pažangos kituose veiklos baruose, dėl ko lieka tik apgailestauti. Kodėl Emelina leidžiasi mušama (kodėl leidžia Adelinai rauti jai plaukus ar vaikytis ją su karštomis žarijomis židinio žnyplėse) – šitai man dar reikės perprasti. Juk ji dvigubai stambesnė už seserį ir tikrai galėtų kur kas aktyviau gintis. Galbūt ją verčia gūžtis vien mintis, kad gali sukelti seseriai skausmą. Emelina – meili ir švelni būtybė.