Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

Здесь есть возможность читать онлайн «Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2011, ISBN: 2011, Издательство: Alma littera, Жанр: Современная проза, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Tryliktoji pasaka: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Tryliktoji pasaka»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

„Atskleiskite man tiesą“ – prašymas paprastas, bet esminis. Atskleiskite man tiesą, – meldžia jaunas žurnalistas mįslingosios rašytojos Vidos Vinter. Pastaruosius šešis dešimtmečius ji rašė apie išgalvotus gyvenimus, atnešusius jai šlovę ir turtus, o tragišką ir neįtikėtiną savo praeitį kaip įmanydama slėpė. Tačiau jaunojo žurnalisto prašymo ji neužmiršo – ir galiausiai ryžtasi samdyti biografę, kuriai iš tikrųjų atskleis tiesą.

Tryliktoji pasaka — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Tryliktoji pasaka», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

* * *

Pirmosiomis dienomis susidariau įspūdį, kad Adelina – toks vaikas, kuris galbūt niekad nė negalės savarankiškai gyventi normalaus gyvenimo, kas veikiausiai visai įmanoma jos seseriai, bet kurį visgi įmanoma šiek tiek išugdyti, kad pasiektų tam tikrą pusiausvyros ir stabilumo būklę, ir kurio įniršio priepuolius ilgainiui pavyks pažaboti, įdiegus griežtą drausmę ir dienotvarkę. Pasiekti, kad Adelina suprastų mano pastangas, net nesitikėjau. Numačiau, kad į ją triūso įdėti teks kur kas daugiau nei į seserį, bet padėkos už tai galėjau viltis gerokai menkesnės, kadangi, pašalinių akimis, ir rezultatas būtų anaiptol ne toks ženklus.

Vis dėlto šitokia nuomonė po truputį ėmė keistis, kai aš, gerokai apstulbusi, pradėjau įžvelgti tamsaus ir apniukusio proto požymius. Šįryt ji atšliumpino į klasę vilkdama kojas, tačiau prikišamai nedemonstruodama absoliutaus nenoro, kaip kitais kartais. Įsitaisiusi ant kėdės, pasidėjo galvą ant sulenktos rankos lygiai taip pat, kaip jau buvau mačiusi ją darant ir anksčiau. Pradėjau pamoką. Anokia ir pamoka – tiesiog skaičiau mergaitėms adaptuotą tekstą, įžanginius „Džeinės Eir“ skyrius, kuriuos pati šiam tikslui ir buvau supaprastinusi; pasirinkau „Džeinę Eir“, nes šia knyga žavisi daugybė mergaičių. Kone visą dėmesį buvau sutelkusi į Emeliną, skatinau ją sekti siužetą, perteikdama tekstą kiek įmanoma gyviau. Vienokiu balsu skaičiau pagrindinės herojės žodžius, kitokiu – tetos, dar kitokiu – pusbrolio, pasakojimą papildydavau gestais bei veido išraiškomis, turinčiais iliustruoti personažų emocijas. Emelina spoksojo į mane akis įsmeigusi, ir man liko tik džiaugtis tokiu poveikiu.

Ir čia akies krašteliu pastebėjau kažkokį krustelėjimą. Adelina pasuko galvą mano pusėn. Tiesa, jos galva tebegulėjo ant sulenktos rankos, o akys vis dar atrodė užmerktos, bet nuojauta man primygtinai kuždėjo, kad ji manęs klausosi. Net jeigu jos pozos pasikeitimas ir nieko nereiškė (negalėjo būti visiškai nereikšmingas, iki šiol ji visuomet pabrėžtinai nusigręždavo), visoje jos laikysenoje buvo justi kažin koks pokytis. Paprastai ji tiesiog murksodavo, užsikniaubusi ant stalo, įmigusi, nugrimzdusi į nesąmoningą, gyvulišką būseną, tačiau šiandien visas jos kūnas bylojo, kad ji budri: pečių padėtis, tam tikra įtampa. Galėjai pamanyti, kad ji ausis pastačiusi klausosi pasakojimo, nors stengiasi sudaryti įspūdį, kad paprasčiausiai suglebusi snaudžia.

Nenorėjau, kad ji perprastų, jog aš kai ką pastebėjau. Ir toliau skaičiau taip, tarsi kreipčiau dėmesį vien tik į Emeliną. Ir toliau stengiausi papildyti tekstą intonacijomis bei veido išraiškomis. Bet vogčia nenuleidau akių nuo Adelinos. Ir supratau: ji ne tik klausosi! Atkreipiau dėmesį, kaip kartą kitą virptelėjo akių vokai. Maniau, ji užsimerkusi, bet kur tau – pro nuleistas blakstienas ji mane stebėjo!

Nepaprastai įdomi raida. Numanau, kad tai taps kertiniu čia nuveikti numatyto darbo akmeniu.

* * *

Tada atsitiko labai jau netikėtas dalykas. Pasikeitė daktaro veidas. Taip, pasikeitė, tiesiog mano akivaizdoje. Tai buvo viena tokių akimirkų, kai veidas sakytum ūmai persiformuoja, bruožai, nors ir atpažįstami, nors tokie pat, kokie buvo anksčiau, suraibuliuoja taip, kad sekundei kitai apkvaista galva, o paskui jie vėl išryškėja, lyg nušviesti naujos ir netikėtos šviesos. Norėčiau žinoti, kokie yra tie procesai, vykstantys žmogaus smegenyse ir nulemiantys tokius pažįstamų bruožų bangavimus ir raibuliavimus. Bandymus aiškinti tai visokiausiais optiniais efektais, reiškiniais, susijusiais su šviesa ir panašiai, iš karto atmečiau ir galiausiai padariau išvadą, kad priežastis veikiausiai slypi žiūrinčiojo psichologijoje. Šiaip ar taip, šitoks staigus jo veido bruožų sujudimas ir persiformavimas prikaustė mano dėmesį, aš taip ir įsistebeilijau į jį bent kelias akimirkas, kas jam veikiausiai turėjo pasirodyti labai keista. Kai jo veido bruožai liovėsi siūbuoti, pastebėjau kažką keista ir išraiškoje; ką – negalėjau, iki šiol negaliu perprasti. O man labai nepatinka tai, ko negaliu perprasti.

Kelias sekundes mudu spitrėjome į kits kitą, abu gerokai suglumę ir susinepatoginę, o paskui jis pasišalino, gana staigiai.

* * *

Būtų puiku, jei ponia Diun atprastų perdėlioti mano knygas iš vienos vietos į kitą. Kiek sykių turėsiu jai kartoti, kad neperskaityta iki galo knyga ir yra neperskaityta knyga? O jeigu jau būtina knygą paimti, tai kodėl prireikia kur nors nukišti, nejaugi negalima nunešti atgal į biblioteką, iš kur ir paimta? Kokia prasmė numesti ją ant laiptų?

* * *

Šnektelėjau su sodininku Džonu. Keistokas išėjo pokalbis.

Jis – puikus darbininkas, ir dabar, kai karpytų medžių sodo žaizdos pamažu gyja, gerokai pralinksmėjęs, be to, jo pagalba praverčia ir namuose. Jis vis prisėda virtuvėje išgerti arbatos ir paplepėti su ponia Diun; retsykiais užklumpu juos, besišnekučiuojančius pusbalsiu, kas neišvengiamai perša įtarimą, kad ponia Diun nėra tokia beviltiškai kurčia, kokia apsimeta. Jeigu nebūtų tokio solidaus amžiaus, pamanyčiau – burkuoja įsimylėjėliai, bet apie tai negali būti nė kalbos, tad net nenumanau, kokia galėtų būti jų paslaptis. Išsakiau priekaištus poniai Diun, pati nėmaž tuo nesidžiaugdama, mat daugeliu kitų klausimų mudvi visai draugiškai sutariame ir suprantame viena kitą, manau, ji nėmaž neprieštarauja mano buvimui čia – žinoma, niekas nepasikeistų, jeigu ir prieštarautų, – o ji atsakė, kad juodu su Džonu esą neaptarinėja nieko ypatinga, tik paprasčiausius namų ūkio reikalus, kalbasi apie vištas, kurias reikia papjauti, bulves, kurias reikia nukasti, ir panašiai. „Tai kodėl kuždatės?“ – neatlyžau aš. O ji užginčijo, kad jie kalbėjosi visai ne patyliukais, ar bent jau neypač tyliai. „Bet manęs, kai kalbu pusbalsiu, jūs negirdite“, – laikiausi savo aš, o ji pasiaiškino, kad girdėti naują balsą jai daug sunkiau nei tą, prie kurio seniai pripratusi, ir jei ji suprantanti, ką jai negarsiai sako Džonas, tai tik todėl, kad jo balsą pažįstanti jau daugybę metų, o manąjį pirmąsyk išgirdusi vos prieš porą mėnesių.

Buvau visai pamiršusi apie tuos pasikuždėjimus pusbalsiu virtuvėje, bet ši nauja keistenybė su Džonu man vėl juos priminė. Prieš kelias dienas priešpiet buvau išėjusi pasivaikščioti į sodą ir vėl pastebėjau tą patį berniuką, kuris andai ravėjo gėlių lysvę po klasės langu. Dirstelėjau į laikrodį – na, žinoma, ir vėl pamokų metas. Berniukas manęs nematė – mane nuo jo slėpė medžiai. Kokią akimirką jį stebėjau; vaikiščias anaiptol ne dirbo, o tysojo pievoje, įsigilinęs į kažką, gulintį žolėje tiesiog jam po nosimi. Ant jo galvos, kaip ir anąsyk, kėpsojo ta pati skrybėlė nulėpusiais kraštais. Patraukiau jo pusėn, norėdama paklausti, kuo jis vardu, ir paprotinti, įtikinti, kaip svarbu yra išsilavinimas, bet berniokas, vos mane išvydęs, pašoko ant kojų, viena ranka prispaudė prie galvos skrybėlę ir nuskuodė – kaip gyva nesu mačiusi, kad kas dumtų taip greitai. Šitoks išgąstis – patikimas įrodymas, kad berniukas jaučiasi prasikaltęs. Reikia manyti, jis puikiausiai žinojo šiuo metu turįs būti mokykloje. Kai lydėjau akimis jį nubėgantį, man pasirodė, kad rankoje jis laiko knygą.

Patraukiau tiesiai pas Džoną ir tiesiai išklojau, ką manau. Pasakiau, kad neleisiu vaikams pamokų metu dirbti sode, kad išties yra labai žalinga aukoti išsilavinimą dėl tų kelių pensų, kuriuos gali užsidirbti, o jeigu jo tėvų nuomonė kitokia, pati nueisiu su jais pasikalbėti. Dar pasakiau, kad, jei sodo darbams būtinas talkininkas, šnektelėsiu su pačiu ponu Angelfildu, įkalbėsiu pasamdyti suaugusį žmogų. Jau anksčiau buvau išsakiusi pasiūlymą samdyti daugiau darbininkų, tiek sodui, tiek gyvenamajam namui, tačiau ir Džonas, ir ponia Diun taip aršiai pasipriešino, kad nutariau: bus geriau palūkėti, kol nuodugniau susipažinsiu su visa situacija dvare.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Tryliktoji pasaka»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Tryliktoji pasaka» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Tryliktoji pasaka»

Обсуждение, отзывы о книге «Tryliktoji pasaka» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x