Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

Ponia Diun papasakojo man apie šeimynykščius. Dvaro savininkai jau metų metus vertėsi su gerokai – bent taip pamanytų daugelis – per menka pagalbinių darbuotojų šeimyna; jie šitaip gyventi įprato, tai tapo tiesiog dvaro gyvenimo būdu. Kodėl šitaip yra, kol kas dar neperprantu, žinau tik tiek, kad, be dvaro savininkų šeimos, čia esama tik pačios ponios Diun ir dar sodininko, vardu Džonas Daigensas. Valdoje veisiami elniai (nors jau seniai niekas nebemedžioja), tačiau juos prižiūrintis žmogus dvare niekada nesirodo, o nurodymus gauna iš to paties advokato, kuris nusamdė mane ir kurį dera laikyti tarytum kokiu dvaro valdytoju, jei tik išvis verta kalbėti apie kokią nors dvaro priežiūrą. Kasdienius finansinius reikalus tvarko pati ponia Diun. Net neabejojau, kad Čarlzas Angelfildas kiek­vieną savaitę peržiūri sąskaitybos knygas ir čekius, bet ponia Diun tik nusijuokė ir paklausė, ar, mano manymu, ji, būdama beveik akla, dar įstengtų vesti kokias nors buhalterines knygas. Nori nenori, imi ir pagalvoji, kad visa tai labai jau neįprasta. Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad ponia Diun – nepatikima. Kiek spėjau pamatyti, ji daro geraširdės, sąžiningos moteriškės įspūdį; nuoširdžiai viliuosi, kad, kai artimiau su ja susipažinsiu, galutinai įsitikinsiu, jog dėl uždaroko jos būdo reikėtų kaltinti tik kurtumą. Mintyse pasižymėjau, kad reikės akivaizdžiai pademonstruoti ponui Angelfildui neabejotiną tvarkingos sąskaitybos naudą, ir pamaniau, kad, jeigu jis pernelyg užsiėmęs, šito darbo galėčiau imtis ir aš.

Svarstydama visus šiuos dalykus pagalvojau, ar tik ne pats metas man susipažinti su tikruoju darbdaviu. Jūs tik įsivaizduokite mano nuostabą, kai ponia Diun pranešė, kad šeimininkas ištisas dienas praleidžia senuosiuose vaikų kambariuose, iš tiesų nė nosies iš ten neiškiša. Taip ir užverčiau ją klausimais, kol galiausiai įsitikinau, kad jį, ko gero, kamuoja kažin kokia dvasios liga. Kaip liūdna! Ar gali pasaulyje kas būti graudžiau už žmogaus smegenis, kurių pačios gamtos joms skirtos funkcijos ženkliai sutrikusios?

Ponia Diun pavaišino mane arbata (iš mandagumo apsimečiau gerianti, bet paskui nemačiom išpyliau arbatą į kriauklę – kai išvydau, kokia apgailėtina visos virtuvės būklė, nieku gyvu nebegalėjau pasitikėti puodelio švarumu) ir šį tą papasakojo apie save. Ji jau perkopusi per aštuonias dešimtis, niekad nebuvo ištekėjusi, visą gyvenimą nugyvenusi čia. Suprantama, paskui kalba visai natūraliai pasisuko apie šeimą. Ponia Diun pažinojo dvynių motiną, kai ši dar buvo mergaitė ir jauna moteris. Ji patvirtino tai, ką aš ir šiaip jau perpratau: nelabai seniai motiną teko išvežti į psichikos ligonių gydyklą, kas ir nulėmė būtinybę pasamdyti mane. Ponia Diun taip miglotai nupasakojo įvykius, paspartinusius motinos išgabenimą, kad taip ir likau nesupratusi, ar toji moteris smogė gydytojo žmonai smuiku, ar vis dėlto ne. Iš esmės tai nelabai ir svarbu, šiaip ar taip, nekyla abejonių, kad šeimoje būta smegenų funkcijų sutrikimo atvejų, o man tenka prisipažinti, jog, kai sulaukiau savo prielaidų patvirtinimo, širdis ėmė plakti sparčiau. Kokį pasitenkinimą gali pajusti guvernantė, jeigu jai tenka vadovauti protams, jau iki jos judėjusiems tiesiu ir lygiu keliu? Argi galima laikyti iššūkiu, jei tenka užduotis toliau ugdyti mąstymą tokių vaikų, kurių protai jau ir šiaip išlavinti ir nukreipti tinkama linkme? Šitokiam darbui, koks manęs laukia čia, aš ne tik pasiruošusi – apie tokį tik ir svajojau jau daugelį metų! Čia, štai čia, man pagaliau veriasi galimybė įsitikinti, ko iš tiesų yra verti mano metodai!

Bandžiau išklausinėti apie mergaičių tėvo šeimą: nors ponas Marčas seniai miręs, vaikai jo net nepažinojo, vis dėlto tai – ir jo kraujas, jų prigimtyje neišvengiamai turėtų pasireikšti jo įtaka. Tačiau iš ponios Diun išpešti pavyko labai nedaug. Užuot papasakojusi apie tėvo giminę, ji suskato linksminti mane visokiausiais nutikimais iš motinos ir dėdės gyvenimo, o tose istorijose, jei tik man pavyko įžvelgti tai, kas liko tarp eilučių (neabejoju, ji vylėsi, kad perprasiu), slypėjo nemaža tam tikrų skandalingų dalykų užuominų... Žinoma, mintis, kurią ji man lyg ir bandė pakišti, visiškai neįtikėtina, tiesiog neįmanoma, kad galėjo šitaip atsitikti, tik jau ne Anglijoje, tad nenuostabu, jog man susidarė įspūdis, kad ponia Diun linkusi į prasimanymus. Žinoma, laki vaizduotė – pagirtinas dalykas, be jos nebūtų buvę padaryta begalė didžių mokslinių atradimų, bet norint iš jos sunokinti dėmesio vertą vaisių, vaizduotę būtina pažaboti, nukreipti į kokį nors rimtą klausimą. Kitaip ji lieka klajoti be jokių nuorodų, o tokiu atveju dažniausiai nuveda į kvailystes. Vis dėlto klydinėjančios ponios Diun mintys – veikiausiai tik garbaus amžiaus padarinys, mat visais kitais atžvilgiais ji atrodo esanti geros širdies būtybė, anaiptol ne iš tų, kurie imasi regzti gandus vien dėl pramogos. Kad ir kaip būtų, aš nedelsdama mečiau šią temą iš galvos.

Dabar, kai rašau, anapus kambario durų girdžiu bruzdesį. Mergaitės išlindo iš savo slaptaviečių ir dabar patyliukais šmirinėja po namus. Leisdami joms elgtis šitaip, kaip tik į galvą šauna, namiškiai dvynėms padarė tikrą meškos paslaugą. Bet jau neilgai trukus jos pajus neabejotiną griežto dienos režimo naudą – pasirūpinsiu, kad šiuose namuose įsiviešpatautų tvarka, švara ir drausmė. Net nesiruošiu dabar pat eiti pas jas. Šito jos, reikia manyti, ir tikisi, o aš ketinu apvilti jų lūkesčius ir sutrikdyti – šiuo etapu tai puikiausiai atitinka mano tikslus.

Ponia Diun aprodė man pirmojo aukšto kambarius. Visur slūgso pasibaisėtinas purvo sluoksnis, visi paviršiai storai nukloti dulkėmis, užuolaidų ir užuolaidomis nebepavadinsi – kadaruojantys skivytai, ir tiek. Tiesa, ponia Diun viso to nemato, jai atrodo, kad viskas tebėra, kaip buvę dvynių senelio laikais, kai šeimynykščių dvare buvo tiek, kiek ir turėtų būti. Yra čia pianinas, kurio, ko gero, jau nebepavyks išgelbėti, nors pažiūrėsiu, ką dar įmanoma padaryti, yra ir biblioteka, kurioje galbūt sergstimas ištisas žinių lobynas – tai sužinosiu tik tada, kai nušluostysiu dulkes ir galėsiu įžiūrėti, ko ten išvis esama.

Kitus namų aukštus apžiūrinėjau viena – nenorėjau be būtino reikalo vaikyti ponios Diun laiptais. Užkopusi į antrą aukštą, išgirdau čežėjimą, kuždesį, prislopintą kikenimą. Aha, būsiu aptikusi savo globotines. Jos užsirakino kambaryje ir susyk nutilo, vos aš pamėginau trūktelėti durų rankeną. Kartą pašaukiau jas vardu, bet paskui palikau užsiimti kuo tinkamos ir užlipau į trečią aukštą. Geležinė taisyklė, kurios trūks plyš privalu laikytis: nė už ką nesivaikyti globotinių, išauklėti jas taip, kad pačios ateitų pas mane.

Trečio aukšto kambariai pasitiko mane kvapą gniaužiančia netvarka. Beviltiškai priskretę – bet šito aš jau tikėjausi. Sienos apvarvėjusios – pro kiaurą stogą vidun teka lietaus vanduo (šito irgi tikėjausi), pūvančiose grindų lentose kai kur jau dygsta grybai. Išties siaubingai nesveika aplinka auginti vaikams. Šen ten grindlenčių ir išvis nebebuvo, pažiūrėti atrodė, kad jos išplėštos tyčia. Reikės pasikalbėti apie tai su ponu Angelfildu – grindis būtina sudėti. Įtikinsiu jį, kad kas nors čia gali nubildėti žemyn ar, geriausiu atveju, išsisukti koją. Visi durų vyriai kažin kada netepti, visos durų staktos išklypusios. Kad ir kur ėjau, visur mane lydėjo besivarstančių, nebeužsidarančių durų cypimas, lentų po kojomis girgždėjimas, visur košė skersvėjai, plazdinantys užuolaidas, nors ir neįmanoma tiksliai įspėti, pro kokias skyles jie traukia.