Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

Iš Džono susilaukiau štai kokio atsako: jis tik papurtė galvą ir paneigė išvis ką nors nutuokiąs apie vaiką. Patikinau jį, kad mačiau berniuką savo akimis, o jis paaiškino, kad veikiausiai tai būsiąs koks priklydėlis vaikiščias iš kaimo, esą slampinėdami jie retsykiais užsuka čionai, o jis, Džonas, negalįs sužiūrėti visų iš pamokų pabėgusių mokinių, netyčia atsidūrusių sode. Vis dar laikiausi savo, pasakiau, kad tą patį vaiką mačiau ir anksčiau, tą pat dieną, kai atvykau čionai, ir kad vaikas neabejotinai dirbo sode. Džonas tik suspaudė lūpas, o paskui pakartojo, ką jau sakęs: nieko nežinąs apie jokį vaiką, sodą ravėti galįs bet kas, kas tik panorėjęs, o tokio vaiko išvis nesą.

Jau kiek supykusi (dėl ko ir norėdama negalėčiau apgailestauti) pasakiau Džonui, kad apie tai ketinu pasikalbėti su mokyklos direktore, ir dar, kad nueisiu tiesiai pas berniuko tėvus ir viską išsiaiškinsiu su jais. Džonas tik numojo ranka, suprask: su juo tai niekaip nesusiję ir aš galinti elgtis savo nuožiūra (taip, be jokios abejonės, ir pasielgsiu). Esu tikra, Džonas žino, kas tas berniukas, ir jaučiuosi priblokšta dėl jo atsisakymo padėti man padaryti tai, ką padaryti privalu. Neatrodo, kad Džonui būtų būdinga šitaip kaišioti pagalius į ratus; kita vertus, jis tikriausiai pradėjo mokytis savo amato būdamas dar vaikas ir iki šiol mano, kad tai niekuo jam nepakenkė. Šitoks požiūris gajus dar ir dabar, ypač kaimo vietovėse.

* * *

Dienoraštis mane tiesiog įsiurbė. Apgadintą, sulietą tekstą buvau priversta skaityti lėtai, vargingai rakinėdama beveik visiškai neįskaitomas atkarpas; teko pasitelkti visą patirtį, žinias ir vaizduotę, kad pavyktų suteikti kūną žodžių šmėkloms, tačiau visi tie keblumai man beveik netrukdė. Netgi priešingai: nublukusios paraštės, neįskaitomos pastraipos, susilieję žodžiai tarytum pulsavo prasmėmis, buvo ryškūs ir gyvybingi.

Kol šitaip įsitraukusi skaičiau, kažkuriame kitame, skaityme nedalyvaujančiame smegenų užkaboryje formavosi sprendimas. Kai traukinys įbildėjo į stotį, kur turėjau persėsti į kitą, netikėtai suvokiau, kad jau esu apsisprendusi. Važiuosiu anaiptol ne namo. Į Angelfildą.

Vietinis traukinys į Banberį buvo taip prisigrūdęs Kalėdoms važiuojančių keleivių, kad apie sėdimą vietą galėjau net nesvajoti, o aš niekada neskaitau stovėdama. Bet su kiekvienu ratų trinktelėjimu, su kiekvienu krestelėjimu, kaskart, užkliudyta kitų sausakimšo traukinio keleivių, jusdavau Hesteros dienoraščio keturkampį, prigludusį man prie krūtinės. Įveikiau tiktai pusę teksto. Antroji pusė galėjo ir palaukti.

Kas tau nutiko vėliau, Hestera? – galvojau. Kur, po šimts, prašapai?

GALUTINAI SUGRIAUTA PRAEITIS

Žvalgydamasi pro langus įsitikinau, kad virtuvėje nieko nėra, o kai grįžusi prie trobelės durų pabeldžiau, nesulaukiau jokio atsako.

Ar gali būti, kad jis kur nors išvažiavęs? Šiuo metų laiku dauguma žmonių kur nors išvažiuoja. Bet visi jie, savaime aišku, keliauja aplankyti artimųjų, tad Aurelijus, neturįs jokių giminių, lyg ir turėjo likti čia. Tik gerokai pavėluotai man dingtelėjo, kokia priežastis galėjo išginti jį iš namų: tikriausiai jis pagal užsakymą išvežioja pyragus Kalėdų stalui. Kur daugiau galėtų būti maisto tiekėjas prieš pat Kalėdas? Teks grįžti čionai vėliau. Atviruką, kurį buvau atsivežusi, įmečiau į pašto dėžutę ir per miškus patraukiau Angelfildo dvaro pusėn.

Spaudė šaltis – pakankamas, kad galėtum tikėtis sniego. Žemė po kojomis sukaustyta įšalo, dangus virš galvos – grėsmingai balzganas. Žingsniavau sparčiai. Užsitraukusi šaliką ant veido iki pat nosies, netrukus apšilau.

Pasiekusi proskyną sustojau lyg nudiegta. Tolumoje, ten, kur andai dunksojo dvaro pastatas, pastebėjau kažkokį neįprastą sambrūzdį. Suraukiau antakius. Kas ten dedasi? Fotoaparatą buvau pasikabinusi ant kaklo, po paltu; kai atsisagsčiau sagas, šaltis ėmė skverbtis arčiau kūno. Pasinaudojusi teleskopiniu objektyvu, įsižiūrėjau į priartintą vaizdą. Išvydau įvažiavimo keliuke sustojusią policijos mašiną. Statybininkų transportas bei visa įranga stovėjo apmirę, patys darbininkai spietėsi atokiau kiek pakriku pulkeliu. Tikriausiai nelabai seniai nutraukę darbą: vis dar pliaukšėjo delnais ir trepsėjo, kad nesustirtų. Šalmai mėtėsi ant žemės, kiti gi kadaravo už dirželio darbininkų užsikabinti ant sulenktos rankos. Vienas vyrų pavaišino kitus cigaretėmis iš praplėšto pakelio. Protarpiais vienas kitas mestelėdavo kokią frazę likusiems, bet pokalbis nesimezgė. Mėginau įžvelgti išraišką jų nesišypsančiuose veiduose. Kas tai – nuobodulys? Nerimas? Smalsumas? Vyrai stoviniavo kiek atokiau nuo darbo aikštelės, nusisukę nuo griuvėsių ir atsigręžę miško, taigi – ir mano objektyvo, pusėn, bet retsykiais tai vienas, tai kitas grįžtelėdavo per petį pasižiūrėti, kas dedasi už nugaros.

Už darbininkų pulkelio buvo ištempta balta palapinė, pridengianti dalį statybų aikštelės. Dvaro gyvenamasis namas jau buvo visai nugriautas, bet man padėjo susiorientuoti vežėjo namelis, žvyruotas takas, koplyčia – palapinė bolavo ten, kur kadaise būta bibliotekos. Greta palapinės stovėjo vienas darbininkų ir dar kažkoks žmogus, panašu, kad statybininkų viršininkas, juodu šnekėjosi su dar dviem vyrais. Vienas šių vilkėjo kostiumą ir paltą, kitas – policininko uniformą. Kaip tik kalbėjo statybininkų viršininkas – greitakalbe, antrindamas pats sau galvos linkčiojimais ir krestelėjimais. Tačiau prireikus kažko paklausti, kostiumuotasis kreipėsi į statybininką, o kai šis atsakė, kiti trys žiūrėjo į jį labai įdėmiai.

Atrodė, darbininkui šaltis nė motais. Kalbėjo jis trumpais sakiniais, su dažnomis ir ilgomis pauzėmis, bet kiti nė nebandė įsiterpti, tiktai žiūrėjo į jį – kantriai klausydamiesi. Darbininkas ištiestu pirštu parodė į ekskavatorių, pavaizdavo, kaip aštrūs kaušo dantys sminga į žemę. Galiausiai gūžtelėjo pečiais, suraukė kaktą ir ranka persibraukė akis, lyg norėdamas nužerti prieš jas iškilusį vaizdinį.

Kažkas iš vidaus atmetė baltosios palapinės skverną. Laukan išlindo dar vienas žmogus, prisidėjo prie grupės. Visi trumpai, be šypsenų, pasitarė, tada darbininkų viršininkas nuėjo prie savo vyrų, persimetė keliais žodžiais su jais. Statybininkai sulinksėjo, lyg būtų išgirdę tai, ką ir tikėjosi išgirsti, tada ėmė rankiotis šalmus ir termosus, išmėtytus prie kojų, ir patraukė automobilių, stovinčių prie valdos vartų, link. Uniformuotas policininkas įsitaisė prie palapinės angos, nugara į ją, o kostiumuotasis nusivedė statybininką bei jo viršininką į policijos automobilį.

Lėtai nuleidau fotoaparatą, bet žvilgsnis taip ir liko tarsi prikibęs prie baltosios palapinės. Žinojau tą vietą. Pati ten buvau. Vis dar prisiminiau šiurpų apleistumo jausmą, tvyrantį išniekintoje bibliotekoje. Išvartytos knygų lentynos, sijos, suvirtusios ant grindų. Baimės pliūpsnis, persmelkęs mane, kai klupinėdama krapščiausi per sulūžusias, apdegusias lentas.

Ten, toje patalpoje, būta negyvėlio – palaidoto po apanglėjusių puslapių kaugėmis, knygų lentynoje vietoj karsto. Kape, kurį pusę šimtmečio slėpė ir saugojo užvirtusios sijos.

Niekaip negalėjau nuvyti įkyriai lendančios minties. Aš kai ko ieškojau – o dabar atrodė, kad tas kai kas buvo surastas. Neįmanoma atsispirti prielaidai, visas detales sklandžiai sudėliojančiai į savo vietas. Argi galėčiau nesusieti taip prikišamai derančių aplinkybių? Vis dėlto... Hestera juk jau visi metai kaip išvykusi, argi ne taip? Tai kam jai prireikė sugrįžti? O paskui man dingtelėjo dar viena mintis, tokia paprasta, kad, ko gero, netgi galėjo būti teisinga.