Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

O kas, jei Hestera niekada niekur nė nebuvo išvykusi?

Vos išnirusi į pamiškę, išvydau jau pažįstamus baltapūkius vaikus – jie nukabinę nosis kiūtino keliuku. Eidami vinguriavo ir klupinėjo: žemė po kojomis buvo išvagota nelygių juodų provėžų, kur giliai klimpdama pravažiavo sunkiasvorė statybininkų technika, o vaikai net nesivargino žiūrėti, kur eina. Užuot žiūrėję po kojomis, be paliovos dairėsi per petį atgal, ten link, iš kur ėjo.

Mergaitė pamatė mane pirmoji – kluptelėjo, susvyravo ir vos nepargriuvo, o kai pasuko galvą, žvilgsnis įsmigo tiesiai į mane. Ji sustojo. Mane išvydęs jos brolis staiga pasijuto esąs itin reikšmingas asmuo, mat šį tą žinojo. Jis ir prašneko:

– Jums negalima ten eiti. Taip sakė policininkas. Niekam nevalia artintis.

– Supratau.

– Jie pasistatė palapinę, – droviai pridūrė mergaitė.

– Mačiau, – atsakiau aš.

Skliautuotuose valdos vartuose išniro vaikų motina. Atrodė kiek pridususi.

– Judviem nieko nenutiko? Mačiau gatvėje policijos mašiną. – Ji pažvelgė į mane. – Kas čia dedasi?

Atsakė mergaitė:

– Policininkai pasistatė palapinę. Prie jos artintis negalima. Jie liepė mums eiti namo.

Šviesiaplaukė moteris pakėlė galvą ir pažvelgė į statybvietę; suraukė antakius išvydusi palaipinę.

– Ar tik ne tokias palapines ištempia, kai...

Klausimas liko pakibęs ore – moteris nenorėjo užbaigti jo vaikų akivaizdoje. Bet aš žinojau, ką ji turi omeny.

– Manau, kad taip ir yra, – atsakiau.

Mačiau: ji troško apglėbti vaikus ir prisitraukti artyn, kad būtų ramiau, bet pasitenkino pataisiusi berniukui šaliką ir nužėrusi plaukų sruogą dukteriai nuo akių.

– Eime, – tarė ji vaikams. – Šiaip ar taip, lakstyti lauke pernelyg šalta. Eime namo, išsivirsime kakavos.

Vaikai nėrė pro vartus ir nukuduliavo Gatve. Bėgo, surišti nematoma virve, kurios dėka galėjo strapalioti vienas apie kitą ar stryktelėti į bet kurią pusę, nesibaimindami pasimesti, visąlaik žinodami, kad antrasis yra čia pat, kad niekad neatsitraukia toliau nei per virvės ilgį.

Stebėjau juos ir jutau stingdančią tuštumą šalia savęs.

Vaikų motina dar lūkuriavo.

– Regis, jums irgi kakavos puodelis būtų ne prošal, ar ne? Jūs išblyškusi kaip šmėkla.

Mudvi petys petin patraukėme paskui vaikus.

– Aš – Margareta, – prisistačiau. – Esu Aurelijaus Lavo draugė.

Ji nusišypsojo.

– Mano vardas – Karena. Prižiūriu čia elnius.

– Žinau. Aurelijus man sakė.

Priešakyje mergaitė staiga driuoktelėjo pirmyn puldama brolį, bet šis išsisuko ir iššoko į važiuojamąją dalį, kad jo nepastvertų.

– Tomai Ambrozai Proktorai! – sušuko moteris. – Kad man tučtuojau grįžtum ant šaligatvio!

Vardas nupurtė mane lyg elektra.

– Prašau, pakartokite – kuo vardu jūsų sūnus?

Berniuko motina nustebusi pažvelgė į mane.

– Tiesiog... na, prieš daugelį metų čia dirbo žmogus, pavarde Proktoras.

– Taip, mano tėvas, Ambrozas Proktoras.

Mintys galvoje taip ir susivėlė, turėjau sustoti jų išnarplioti.

– Ambrozas Proktoras... tasai vaikinukas, kuris talkino Džonui Daigui... jis buvo jūsų tėvas ?

– Džonui Daigui? Turite omeny Džoną Daigensą? Taip. Džonas Daigensas ir priėmė mano tėvą į darbą čia. Bet tai įvyko dar gerokai iki man gimstant. Kai gimiau aš, tėvas jau buvo perkopęs per penkiasdešimt.

Pamažėle vėl pajudėjau iš vietos.

– Jeigu neprieštaraujate, mielai pasinaudosiu jūsų kvietimu išgerti kakavos. Be to, noriu jums šį tą parodyti.

Išėmiau iš Hesteros dienoraščio popieriaus lakštą, kurį naudojau vietoj žymeklio. Vos pažvelgusi į nuotrauką, Karena nusišypsojo. Toks rimtas, išdidumo kupinas jos sūnaus veidas po šalmo kraštu, pečiai atlošti, nugara įtempta.

– Prisimenu tą dieną, kai parėjęs namo jis gyrėsi matavęsis geltoną šalmą. Tikrai apsidžiaugs ta nuotrauka.

– O jūsų darbdavė, panelė Marč – ar ji kada nors yra mačiusi Tomą?

– Ar ji yra mačiusi Tomą? Aišku, kad ne! Žinote, jos iš tiesų yra dvi – dvi panelės Marč. Viena, kiek supratau, ne visai sveika, matyt, kiek atsilikusi nuo gimimo, tad visus reikalus tvarko antroji. Tiesa, ir ji nelabai drauginga, gyvena kaip tikra atsiskyrėlė. Po gaisro Angelfilde jos nė kojos nebuvo, nė karto. Net aš pati nesu jos nė akyse regėjusi. Bendraujame tik per jos advokatą.

Karena stovėjo prie viryklės laukdama, kol užvirs pienas. Pro langelį jai už nugaros buvo matyti sodas, o už šio – laukai, kuriais kadaise Adelina ir Emelina tempė Merili vežimėlį su visu kūdikiu. Nedaug rastum kraštovaizdžių, kurie būtų taip menkai pasikeitę.

Turėjau pasisaugoti, kad neleptelėčiau ko nereikia. Nepastebėjau nė menkiausio ženklo, kad Karena nutuoktų, jog panelė Marč iš Angelfildo – ta pati moteris, kaip ir panelė Vinter, kurios knygų koridoriaus lentynoje pastebėjau, vos įžengusi vidun.

– Taip jau nutiko, kad ėmiausi šiokio tokio darbelio Angelfildų šeimos pavedimu, – paaiškinau. – Renku medžiagą prisiminimų knygai apie čia prabėgusią jų vaikystę. Kai rodžiau jūsų darbdavei dvaro nuotraukas, man pasirodė, kad ji atpažino jūsų sūnų.

– To negali būti. Nebent...

Ji paėmė nuotrauką, dar kartą pažvelgė į ją, paskui pasišaukė iš kito kambario berniuką.

– Tomai! Tomai, prašau, atnešk mums nuotrauką nuo lentynėlės virš židinio. Tą, sidabriniais rėmeliais.

Tuojau prisistatė Tomas su nuotrauka, jam iš paskos atcimpino ir sesuo.

– Žiūrėk, – tarė Karena jam. – Ponia turi tavo nuotrauką.

Kai išvydo save, berniuko veidą nušvietė susižavėjimo ir nuostabos šypsena.

– Gal galiu ją pasilikti sau?

– Taip, – atsakiau.

– O tu parodyk Margaretai savo senelio nuotrauką.

Apėjęs aplink stalą jis prisiartino prie manęs ir droviai kilstelėjo įrėmintą nuotrauką.

Ši buvo sena, o joje užfiksuotas vaikinas – labai jaunas. Beveik dar vaikiščias. Gal aštuoniolikos, jei ne dar jaunesnis. Stovėjo prie suoliuko apkarpytų kukmedžių fone. Vietą atpažinau iš karto: figūrinių medžių sodas. Vaikinas buvo nusiėmęs kepurę, laikė ją rankoje, vaizduotės akimis aš išvydau ir judesį: viena ranka nusitraukia kepurę nuo galvos, antrosios dilbiu persibraukia kaktą. Galva šiek tiek atlošta. Jis akivaizdžiai labai stengėsi nesimarkstyti prieš saulę ir jam beveik pavyko. Marškinių rankovės atraitotos iki alkūnių, viršutinė saga prasegta, bet kelnių raukšlės kruopščiai išlygintos, vaikinas nuotraukai net buvo nusivalęs gremėzdiškus sodininko batus.

– Ar jis dar dirbo dvare, kai įsiplieskė gaisras?

Karena pastatė ant stalo puodelius kakavos, vaikai susėdo jos gerti.

– Manau, tuo metu tikriausiai jau tarnavo kariuomenėje. Iš Angelfildo jis buvo išvykęs labai ilgam. Beveik penkiolikai metų.

Įdėmiai žvelgiau į nuotrauką, per senovišką popieriaus grūdėtumą regėdama jauną vaikino veidą; panašumas su vaikaičiu buvo tiesiog pribloškiantis. Vaikinukas atrodė labai mielas.

– Tiesą sakant, apie savo jaunystę jis vengė pasakoti. Buvo santūrus žmogus, gana uždaro būdo. Vis dėlto labai gaila, kad taip ir nežinau kai kurių dalykų. Tarkime, kodėl jis taip vėlai sukūrė šeimą. Buvo beveik penkiasdešimties, kai vedė mano motiną. Nori nenori lenda mintis, kad jo praeityje glūdi kažkokia paslaptis – galbūt kokia nors mergina sudaužė jam širdį? Šiaip ar taip, kol esi vaikas, tokių dalykų paprastai neklausinėji, o kai užaugau... – Ji liūdnai gūžtelėjo pečiais. – Jis buvo labai malonus žmogus, geresnio tėvo negalėtum ir norėti. Kantrus. Geras. Prireikus visada man pagelbėdavo. Ir vis dėlto dabar, kai jau esu suaugusi, kartais apninka jausmas, kad iš tiesų niekad kaip reikiant jo nepažinojau .