Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

* * *

Moksliniai tyrinėjimai suryja visą mano laiką, bet vis tiek sugebėjau nuveikti ir dar šį tą naudinga. Šiandien sutikusi prie pašto užkalbinau čionykštės mokyklos mokytoją. Pasakiau jai, kad kalbėjausi su Džonu apie berniuką, akivaizdžiai vengiantį mokyklos, ir pridūriau, kad ji kreiptųsi tiesiai į mane, jei jis ir vėl be rimtos priežasties nepasirodytų pamokose. Mokytoja į tai atsakė, kad, kai ateina derliaus nuėmimo metas, klasėje paprastai trūksta geros pusės mokinių – tai įprasta, nes vaikai tuomet lenkia nugarą laukuose drauge su tėvais. Tačiau dabar – ne derliaus nuėmimo metas, pabrėžiau aš, o vaikas ravėjo gėlyną. Mokytoja manęs paklausė, apie kurį vaiką kalbu, ir aš pasijutau gana kvailai, mat negalėjau to pasakyti. Jo ypatingoji skrybėlė negalėjo padėti vaiko atpažinti, nes mokiniai klasėje sėdi be skrybėlių. Žinoma, galima dar sykį mėginti prakalbinti Džoną, bet abejoju, ar jis teiksis pasakyti man daugiau nei aną kartą.

* * *

Pastaruoju metu vis rečiau ištaikau kokią minutę prisėsti prie dienoraščio. Įsitikinau, kad, iki vėlumos tvarkiusi kasdienius užrašus apie Emelinos daromą pažangą, dažnai jaučiuosi pernelyg pavargusi, kad dar pajėgčiau užfiksuoti savo veiklą dienoraštyje. Nors iš tiesų netgi labai norėčiau užrašinėti viską, kas vyksta šiomis dienomis bei savaitėmis, nes drauge su daktaru esu įnikusi į ypatingos svarbos tyrinėjimus, o po daugelio metų, kai būsiu seniai iš čia išvykusi, galbūt norėsiu atsigręžti ir visa šitai prisiminti. Galbūt kruopštus triūsas kartu su daktaru atvers man platesnius darbo šitoje srityje horizontus, mat proto veikla ir moksliniai tyrinėjimai mane nepaprastai įtraukia, tokio absoliutaus pasitenkinimo savo darbu dar niekada nesu patyrusi, kad ir ką būčiau dirbusi. Tarkime, šįryt mudu su daktaru Modsliu aptarinėjome Emelinos įvardžių vartojimą – nepaprastai įkvepiantis pokalbis. Emelina vis labiau linksta kalbėtis su manim, jos sugebėjimas bendrauti diena iš dienos vis gerėja. Vis dėlto viena jos kalbėsenos detalė, regis, įsišaknijusi ypač giliai ir nesiduoda išraunama – asmeninio įvardžio pirmąjį asmenį ji visuomet vartoja tik daugiskaita. „Mes buvome miške“, – atkakliai sako ji, nors visuomet ją pataisau: „Aš buvau miške.“ Ji lyg papūga pakartoja „aš“, bet jau kitame sakinyje vėl išlenda tas pat: „Mes pamatėme kačiuką sode“ ar panašiai.

Ši keistenybė mudu su daktaru nepaprastai sudomino. Ar tai – paprasčiausias įjunkis, kurį ji tiesiog perkėlė iš dvynių kalbos į anglų kalbą, įjunkis, kurio ilgainiui jai pavyks atsikratyti? O gal pats dvynių reiškinys persmelkęs visą jos esybę taip giliai, kad ji priešinasi net minčiai, kad gali būti atskira, savarankiška, nepriklausoma nuo sesers asmenybė? Papasakojau daktarui apie išgalvotus draugus, kurių neretai prasimano įvairių sutrikimų kamuojami vaikai, ir mudu drauge kibome aiškintis, ką tai galėtų reikšti. O kas, jei mergaitės priklausomybė nuo sesers tokia galinga, kad dvynių atskyrimas sukelia didžiulę dvasinę traumą, tokią skausmingą, kad sužalotas protas kitaip negali rasti paguodos, tiktai sukurdamas įsivaizduojamą dvynę, prasimanytą draugę? Jokios patenkinamos išvados taip ir nepriėjome, bet išsiskyrėme patenkinti nauju atradimu: mums atsivėrė dar viena tyrinėjimų sritis – lingvistika.

* * *

Visą laiką užsiėmusi su Emelina, su tyrinėjimais, be to, negalėdama apleisti ir kasdienių buities darbų, daugybės smulkmenų, kuriomis reikia pasirūpinti, jaučiu, kaip ima trūkti miego; nors esu sukaupusi nemažą energijos rezervą, kurį stengiuosi palaikyti sveikai maitindamasi ir nepamiršdama mankštos, nuolatinio neišsimiegojimo simptomai ima reikštis vis akivaizdžiau. Pati save nervinu kur nors nukišdama daiktus ir nebegalėdama prisiminti, kur juos padėjusi. O jei vakare atsiverčiu knygą ties tuo puslapiu, kur įdėtas žymeklis, kyla įtarimas, kad vakarykščiai tiesiog verčiau lapus nesuvokdama teksto, nes visiškai neprisimenu, kas įvyko puslapiu ar dviem puslapiais anksčiau. Visi šie smulkūs, erzinantys trikdžiai, kaip ir nuolatinė nuovargio būsena, yra kaina, kurią aš moku už prabangą petys petin su daktaru darbuotis mūsų projekto labui.

Vis dėlto rašyti ketinau visai ne apie tai. Ketinau šį tą užrašyti apie darbą. Bet ne apie atradimus, kurie smulkiai užfiksuoti darbo užrašuose, o apie tai, kaip puikiai dera tarpusavyje mūsų protai, kaip sklandžiai mes darbuojamės, tobulai suprasdami vienas kitą, taip tobulai, kad beveik galime išsiversti be žodžių. Pavyzdžiui, kai abu drauge dėliojame naują miego grafiką mūsų atskirai laikomoms globotinėms, kartais jis nori atkreipti į ką nors mano dėmesį, bet jam net nereikia prasižioti, nes aš pajuntu jo žvilgsnį, pajuntu jo minčių prisilytėjimą ir pakeliu galvą nuo darbo, jau visiškai pasiruošusi išklausyti tai, ką jis nori man pasakyti.

Skeptikai galbūt pavadintų tai gryniausiu atsitiktinumu arba įtartų mane sutirštinant spalvas, neva aš, pasitelkusi vaizduotę, bandau apibendrinti, remdamasi vienu atskiru atveju, bet man jau pasitaikė ne viena proga įsitikinti: kai du žmonės įsigilinę kartu dirba bendrą darbą – norėčiau pabrėžti, du protingi žmonės, – tarp jų atsiranda tam tikra sąsaja, tam tikra ryšio jungtis, kurios dėka jie gali dirbti dar efektyviau. Visą tą laiką, kai, suvieniję pastangas, gilinasi į užduotį, jie aiškiai suvokia ir itin aštriai jaučia menkiausią vienas kito krustelėjimą, geba deramai interpretuoti net nereikšmingą judesį. Ir šitai nėmaž neblaško susitelkimo darbui. Priešingai, netgi didina darbo našumą, nes gerokai pagreitėja tarpusavio supratimas. Tebus man leista paminėti dar vieną pavyzdį, savaime gal ir nereikšmingą, užtat būdingą – panašių atvejų buvo gausybė. Šįryt aš įsigilinusi nagrinėjau užrašus: stengiausi, analizuodama jo pastabas, įžvelgti tam tikrus Adelinos elgesio dėsningumus. Skaitydama siektelėjau pieštuko – norėjau paraštėje pridurti savo pastabą – ir čia pajutau, kaip daktaro ranka palietė manąją, jis įbruko man tarp pirštų reikalingąjį pieštuką. Pakėliau akis, norėdama padėkoti, bet jis buvo visiškai susitelkęs į savo popierius, matyt, pats nepajuto, kaip padavė man pieštuką. Štai šitaip mudu ir dirbame kartu: darna viešpatauja mūsų protuose ir valdo rankas, mudu visuomet nuspėjame vienas kito mintis bei poreikius. O kai esame skyrium, iš tiesų – didžiąją dienos dalį, net ir tada be paliovos mąstome apie menkiausias detales, susijusias su mūsų projektu, o kartais svarstome ir platesnius gyvenimo ir mokslo aspektus – netgi šitai labai aiškiai atskleidžia, kad tikrai nesuklydome, imdamiesi šios bendros užduoties.

Jau visai limpa akys; tiesa, galėčiau be galo, be krašto aprašinėti mokslinio veikalo bendraautorystės džiaugsmus, bet man iš tiesų metas gulti.

* * *

Nerašiau beveik visą savaitę, bet šįsyk įprastomis priežastimis teisintis negaliu. Dienoraštis buvo pradingęs.

Bandžiau kalbėtis apie tai su Emelina – geruoju ir piktuoju, žadėdama šokolado ir grasindama bausmėmis (sutinku, elgiausi nepaisydama savo pačios metodų, bet, atvirai sakant, dienoraščio netektis – labai jau asmeniškas smūgis), – bet ji atkakliai neigė prikišusi nagus. Ji nesipainiojo, neigė savo kaltę nuosekliai, aiškiai galėjau įžiūrėti jos sąžiningumo ženklus. Bet kas, nežinantis visų aplinkybių, būtų ja patikėjęs. Pati gerai pažinodama Emeliną, turiu pripažinti, kad ši vagystė – ir man didelis netikėtumas, išties sunkiai paaiškinama, ypač kai mergaitės pažanga tokia akivaizdi. Skaityti Emelina nemoka, jos nėmaž nedomina kitų žmonių mintys ar vidinis pasaulis, nebent tai tiesiogiai sietųsi su ja pačia. Tad kodėl jai parūpo mano dienoraštis? Žvilganti spynelė – štai kas galėjo ją sugundyti; Emelinos aistra blizgiems daikčiukams nė kiek neslopsta, o aš ir nesistengiu jos slopinti – tasai jos pomėgis paprastai nekelia jokios grėsmės. Ir vis dėlto ji smarkiai mane apvylė.